1791 m. Prancūzijos konstitucija — konstitucinė monarchija ir žlugimas
1791 m. Prancūzijos konstitucija: bandymas sukurti konstitucinę monarchiją, karaliaus konfliktai su jakobinais ir dokumento vieta revoliucijos dramatiškame žlugsme.
1791 m. Prancūzijos Konstitucija buvo antroji rašytinė Prancūzijos Konstitucija. Ją po Prancūzijos revoliucijos pradėjo taikyti naujoji Prancūzijos vyriausybė. Jos įžanga buvo Žmogaus ir piliečio teisiųdeklaracija.
Fonas ir priėmimas
Konstitucijos rengimas vyko Nacionalinio Susirinkimo (Vyriausiojo ar Konstitucinio Susirinkimo) metu. Po ilgų ginčų tarp įvairių grupių dėl valdžių ribų ir karaliaus vaidmens, pirmoji rašytinė konstitucija buvo parengta ir priimta 1791 m. rugsėjo mėnesį. Ji turėjo įteisinti per revoliuciją įsigalėjusias laisves ir tuo pačiu sudaryti ramybės sąlygas valstybės valdymui.
Pagrindinės nuostatos ir naujovės
- Konstitucinė monarchija: Konstitucijoje buvo nustatyta, kad Prancūzija taps konstitucinė monarchija — karalius išsaugojo vadovaujančią poziciją, bet jo galios buvo ženkliai apribotos.
- Valdžių atskyrimas: Konstitucijos pagrindas — valdžių atskyrimo idėja: Nacionalinis Susirinkimas buvo įstatymų leidžiamoji valdžia, karalius ir jo vyriausybė — vykdomoji valdžia, o teisminė valdžia laikyta nepriklausoma.
- Rinkimai ir pilietybė: Buvo įteisintas skirtumas tarp aktyvių ir pasyvių piliečių — balsavimo teisė priklausė tam tikrą turto ar mokesčių reikalavimą atitinkantiems vyrams, todėl politinė teisė buvo ribota ir orientuota į turtingesnę visuomenės dalį.
- Teisės ir laisvės: Konstitucijoje įtvirtintos individualios teisės ir nuosavybės apsauga. Ji remėsi Žmogaus ir piliečio teisiųdeklaracija.
- Vykdomosios valdžios ypatumai: Karalius turėjo tam tikrą inicijuojamąją galią ir vetą, tačiau jo sprendimai buvo apriboti konstitucinėmis nuostatomis; ministrai formaliai priklausė karaliui.
Praktinės problemos ir prieštaravimai
Nors konstitucija bandė sujungti revoliucinių nuostatų saugumą su tradicine monarchija, praktikoje iškilo daug konfliktų. Pagrindinės problemos buvo:
- Nepažabotos politinės jėgos: radikalios grupės, tokios kaip jakobinai, ir toliau kritikavo karalių bei buvusį privilegijuotų luomų statusą;
- Pasitikėjimo stoka: 1791 m. birželį karaliaus sprendimas pabėgti iš šalies (Žygis į Varennes) labai sumažino visuomenės pasitikėjimą monarchija ir parodė, kad karaliaus lojalumas konstitucijai yra abejotinas;
- Ministrų atsakomybė: ministrai oficialiai buvo karaliaus pavaldūs, todėl Nacionalinis Susirinkimas neturėjo efektyvių priemonių kontroliuoti vykdomąją valdžią;
- Išorinės grėsmės ir karai: sąjunga prieš revoliucinę Prancūziją bei emigravusių aristokratų intrigų eskalacija prisidėjo prie radikalizacijos ir susidūrimų namuose.
Žlugimas ir pasekmės
Tiesiogiai po konstitucijos priėmimo revoliucinės nuotaikos nesusilpnėjo. Karaliaus pabėgimas ir jo įtarimai, kad jis siekia paramos iš užsienio, stipriai sukėlė įtampą. Galiausiai 1792 m. rugpjūčio 10 d. Prancūzijos monarchija faktiškai žlugo: buvo užimtos Tuilerijų rūmai, karalius areštuotas, o netrukus po to — 1792 m. rudenį — buvo paskelbta Respublika. Vėliau, 1793 m., buvęs karalius Liudvikas XVI nuteistas ir įvykdyta mirties bausmė.
Istorinė reikšmė
1791 m. Konstitucija yra svarbi kaip pereinamasis dokumentas tarp absoliutizmo ir modernios konstitucinės tvarkos. Ji parodė bandymą instituciškai įtvirtinti teises ir valdžių atskyrimą, bet taip pat atskleidė, kad politinė kultūra, socialinės jėgos ir tarptautiniai veiksniai gali greitai pakeisti teisines formas. Konstitucijos nesėkmė paskatino dar radikalesnių valdymo formų atsiradimą ir gilias politines permainas Prancūzijoje.
Santrauka: 1791 m. konstitucija sukūrė konstitucinę monarchiją ir įtvirtino valdžių atskyrimą, tačiau ji negalėjo sustabdyti revoliucinių procesų — karaliaus pabėgimas, radikalių grupių spaudimas ir karinė bei diplomatinė krizė vedė prie monarchijos pabaigos 1792 m.
1791 m. Prancūzijos Konstitucija
Klausimai ir atsakymai
K: Kokia buvo 1791 m. Prancūzijos konstitucija?
A: 1791 m. Prancūzijos konstitucija buvo antroji rašytinė Prancūzijos konstitucija. Ji buvo priimta 1791 m. rugsėjį ir sukūrė konstitucinę monarchiją.
K: Kas buvo šios konstitucijos įžangoje?
A.: Šios konstitucijos įžangoje buvo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
K: Kas sukėlė nesutarimų tarp tų, kurie norėjo konstitucinės monarchijos?
A: Didžiausias nesutarimas kilo dėl to, kiek galių tokioje sistemoje turėtų turėti Prancūzijos karalius.
K: Kodėl karalius pabėgo po to, kai ji buvo pasirašyta?
A: Karalius pabėgo, nes bijojo jakobinų, kurie nemėgo karalių.
K: Kaip šiuo dokumentu buvo bandoma sukurti liberalią buržuazinę konstitucinę monarchiją?
Atsakymas: Šiuo dokumentu bandyta sukurti liberalią buržuazinę konstitucinę monarchiją, įvedant valdžių atskyrimą: Nacionalinis susirinkimas buvo įstatymų leidžiamoji institucija, karalius ir ministrai sudarė vykdomąją valdžią, o teisminė valdžia buvo nepriklausoma nuo kitų dviejų valdžių.
Klausimas: Ar tai pavyko taip, kaip planuota?
Atsakymas: Ne, tai nepasiteisino ir 1792 m. rugpjūčio 10 d. monarchija baigėsi.
Ieškoti