Bajorija (kilmingumas): reikšmė, istorija, titulai ir privilegijos

Bajorija arba kilmingumas ilgą laiką formavo visuomenės struktūras ir valdžios santykius. Iki moderniųjų laikų visuomenėje kilmingieji buvo aukščiausia socialinė klasė. Feodalinėje santvarkoje (Europoje ir kitur) bajorai dažniausiai buvo tie, kurie gaudavo žemės iš monarcho ir turėjo jam teikti paslaugas, daugiausia karinę tarnybą. Šios klasės vyrai buvo vadinami bajorais. Netrukus ji tapo paveldima klase, kartais turėjusia teisę nešioti paveldimą titulą ir turėti finansinių bei kitokių privilegijų.

Kilmingumo raida ir kilmė

Kilmingumo ištakos siejamos su feodalizmo įsigalėjimu: monarchai paskirstydavo žemės valdas kaip atlyginimą už ištikimybę ir karišką tarnybą. Su laiku bajoriška padėtis tapo paveldima, atsirado socialiniai ir teisiniai skirtumai tarp bajorų ir neturtingųjų gyventojų. Kai kuriose karalystėse ir kunigaikštystėse didieji feodalai (magnatai) įgavo beveik suverenas galias savo teritorijose, o kitur – ypač Vakarų Europoje – kilmingieji formavo savo titulų ir privilegijų hierarchiją.

Pavadinimai, titulai ir herbai

Titulų sistema skyrėsi pagal regionus, tačiau dažniausiai pasitaikantys titulų tipai yra:

• kunigaikštis (duke),
• markizas (marquess),
• grafas (count/earl),
• baronas (baron),
• riteris (knight) ir panašūs laipsniai.

Heraldika (šeimos herbai) buvo svarbi bajorų identiteto dalis. Ypač Rytų Europoje, pvz., Abiejų Tautų Respublikoje (lenkų–lietuvių valstybėje), bajorija turėjo savo herbų sistemas ir net bendrus „herbus“ (herbų bendrijas), o politinė kultūra dažnai pabrėždavo bajorišką solidarumą.

Privilegijos ir pareigos

Bajorija dažnai turėjo:

• žemės nuosavybę ir teises į valstiečių darbą (seniau – baudžiava),
• teisę rinkti mokesčius ar naudotis tam tikromis ekonominėmis privilegijomis,
• teisines arba jurisdikcines teises tam tikrose teritorijose,
• teisę nešti ginklus ir pareigą teikti karinę tarnybą monarchui,
• teisę dalyvauti politiniame gyvenime – posėdžiuose, seimeliuose ar parlamento rūmuose, priklausomai nuo valstybės.

Tačiau privilegijos dažnai lydėjo pareigos: mažesnėms bajorų grupėms teko aktyviai dalyvauti karo veiksmuose, administruoti savo valdas ir užtikrinti karaliaus valdžios palaikymą. Skirtingose valstybėse bajorų teisės ir laisvės labai skyrėsi: pvz., Abiejų Tautų Respublikoje (Lenkijos–Lietuvos) bajorija (šlėchta) turėjo net politinę lygybę tarp daugumos bajorų ir galimybę rinkti atstovus į seimą bei vietinius seimelius; čia veikė ir specifinės procedūros, tokios kaip liberum veto, turėjusios didelę įtaką valstybės politiniam gyvenimui.

Bajorystės gavimas, paveldėjimas ir moterų padėtis

Bajorystę dažnai įgydavo paveldėjimo būdu, tačiau ji taip pat galėjo būti suteikta monarcho už nuopelnus arba nupirkta. Titulai ir teisinės teisės dažniausiai eidavo palikuoniams per vyriškąją liniją; moterys dažnai gaudavo bajorišką statusą per santuoką arba kaip tituluotų vyrų palikuonės, tačiau paveldėjimo teisės priklausė nuo vietinių teisės normų. Kai kuriose tradicijose moterims suteikiami titulai būdavo tik pagarbos (courtesy) pobūdžio.

Kilmingumas šiandien

Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse daugelyje šalių kilmingojo statusas nebeturi teisinių privilegijų. Kaip minėta anksčiau, šiandien daugelyje šalių "kilmingojo statusas" nereiškia jokių teisinių privilegijų; svarbi išimtis yra Jungtinė Karalystė, kur tam tikri titulai (pėriai, dar neseniai garantavę vietą Vestminsterio parlamento aukštuosiuose rūmuose, todėl jie vadinami Lordų rūmais) ir toliau reiškia kai kurias mažiau svarbias privilegijas. Reikėtų pažymėti, kad XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje daugelyje tradicinių monarchijų įvyko reformų: pavyzdžiui, 1999 m. Jungtinėje Karalystėje dauguma paveldimų paresinių vietų Lordų rūmuose buvo panaikinta — liko tik dalis hereditarinių narių.

Daugelis kilmingųjų šeimų šiandien išlaiko visas kultūrines tradicijas, rūpinasi istoriniu paveldu (dvarais, bibliotekomis), verčiasi labdara arba dalyvauja versle. Taip pat populiaru genealoginių tyrimų ir heraldikos atgaivinimas: veiklą vykdo įvairios kilmingųjų bendruomenės bei asociacijos, kurios išlaiko kontaktus tarp šeimų ir rūpinasi paveldo apsauga.

Bajorystės panaikinimas ir teisinis statusas Lietuvoje

XIX–XX a. daugelyje Europos šalių privilegijų sistema buvo reformuojama ar panaikinta: Prancūzijos revoliucija, 1848 m. sukilimai, XIX–XX a. konstitucinės pertvarkos ir galiausiai socialistiniai režimai panaikino daugelį bajorų teisių. Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę 1918 m., o ypač sovietmečiu, bajorystė neteko oficialaus teisinio statuso ir privilegijų. Šiandien Lietuvoje bajorystė nėra valstybinis teisinis statusas: titulai ir privilegijos nepripažįstami kaip valstybės garantuojamos teisės, bet šeimos ir visuomenės lygmenyje išlikusios tradicijos ir paveldas sulaukia istorikų bei visuomenės dėmesio.

Santrauka

Bajorija — tai istorinė socialinė grupė, kurios nariai turėjo žemės, titulų ir įvairių privilegijų už atliktas paslaugas monarchui. Per šimtmečius bajorystės reikšmė ir teisės gerokai kito: nuo reikšmingos politinės jėgos iki šiandieninės daugiausia kultūrinės ir genealoginės reikšmės. Nors daugelyje šalių kilmingumas nebėra teisinis statusas, jo palikimas matomas per architektūrą, heraldiką, šeimų tradicijas ir istorinę atmintį.

Paieška pagal raidę