Marija Antuanetė (1755 m. lapkričio 2 d. – 1793 m. spalio 16 d.) buvo paskutinė Prancūzijos karalienė, karaliaus Liudviko XVI žmona, valdžiusi prieš monarchijos panaikinimą per Prancūzijos revoliuciją. Ji gimė kaip Austrijos erchercogienė Marija Antonija, Habsburgų dinastijos narė, imperatorės Marijos Terezijos ir Šventosios Romos imperatoriaus Pranciškaus I duktė.

Ankstyvasis gyvenimas ir santuoka

Marija Antuanetė augo Vienoje, buvo auklėjama pagal aukščiausio rango aristokratijos etiketo taisykles: ji mokėsi kelių kalbų, muzikos, šokio ir diplomatijos meno. 1770 m. ji ištekėjo už Prancūzijos karošeigoje esančio Liudviko (vėliau Liudviko XVI). Ji buvo vos 14 metų; santuoka buvo politinė aljansas tarp Austrijos ir Prancūzijos. Iš pradžių pora buvo šalta vienas kitam ir porai ilgai nepavyko susilaukti vaikų – tik po septynerių santuokos metų gimė pirmasis jų vaikas.

Šeima ir palikuonys

  • Marie-Thérèse Charlotte (1778–1851) – vienintelė vaikas, išgyvenęs Revoliucijos represijas ir ilgai gyvenusi emigracijoje.
  • Louis-Joseph, delfinas (1781–1789) – pirmasis sūnus, mirė vaikystėje.
  • Louis-Charles (1785–1795) – karališkųjų legitimistų laikomas Prancūzijos karaliumi Liudviku XVII, tačiau niekada nevalstybės valdžioje; mirė kalinystėje po Revoliucijos.
  • Sophie-Béatrix (1786–1787) – mirė kūdikystėje.

Gyvenimas prie rūmų ir reputacija

Marija Antuanetė palaipsniui tapo garsi dėl savo ekstravagancijos, mados ir prabangos pomėgių: laikrodžių, prabangių rūbų, teatro ir sodų Versalyje. Tai kartu su Prancūzijos valstybės skola ir politinėmis problemomis lėmė, kad ji tapo nemėgstama tarp kai kurių visuomenės sluoksnių. Gandai apie jos išlaidavimą, tariamus meilužius ir slaptus ryšius su Austrija daugintą gerokai prisidėjo prie neigiamo įvaizdžio. Ypač stiprus poveikis reputacijai turėjo viešieji skandalai – pavyzdžiui, XIX a. kronikose plačiai minimas „Deimantų vėrinio skandalas“ (Affaire du collier), nors daug kas, kas buvo rašyta apie ją, buvo nepagrįsta arba perdėta.

Vienas labiausiai žinomų priskiriamų posakių yra: "Tegul valgo pyragą", tačiau nėra jokių istorinių įrodymų, kad ji kada nors tai ištarė. Daug skeptiškų bei priešiškų pamfletų ir lobių kūrė bei plėtė dvarininkai, spauda ir politiniai priešininkai, todėl jos vaizdinys visuomenėje dažnai buvo netikslus ar sąmoningai iškreiptas.

Politinė veikla ir santykiai su užsieniu

Kaip Austrijos princesė, Marija Antuanetė palaikė ryšius su savo gimtine ir artimaisiais monarchais. Per Revoliucijos pradžią ji dalyvavo slaptuose pokalbiuose bei korespondencijoje, kuriuos revoliuciniai lyderiai laikė sąmokslu su užsienio valdovais. Tai tik dar labiau padidino įtarimus, kad ji siekia silpninti revoliucinę valdžią ir atkurti tradicinę monarchiją.

Revoliucija, pabėgimo bandymas ir areštas

1791 m. Marija Antuanetė dalyvavo organizuojant nesėkmingą karališkosios šeimos pabėgimą iš Paryžiaus (žinomas kaip pabėgimas į Varennes). Pabėgimo planas žlugo, šeima buvo sulaikyta, o incidentas sukėlė didžiulį pasitikėjimo krizę ir dar labiau radikalizavo revoliucionierius. 1792 m. karališkoji šeima buvo suimta, o trumpai po to – panaikinta monarchija.

Teismas ir mirties bausmė

1793 m., po Liudviko XVI nuvertimo ir egzekucijos, Marija Antuanetė buvo teisiama Revoliucijos tribunolo dėl kaltinimų sąmokslu su užsieniu, išlaidumu ir kitomis kaltėmis. Teisme jai buvo inkriminuojami ir nepagrįsti kaltinimai, tarp jų – ir moralinio pobūdžio – kurie vėliau pripažinti politinio pobūdžio išnaudojimu. Galiausiai ji buvo pripažinta kalta ir jai buvo įvykdyta mirties bausmė giljotina. Jos kalinės gyvenimas ir suėmimas paliko gilų pėdsaką istorijoje ir kultūroje.

Paveldas ir vertinimas

Istorikai vertina Mariją Antuanetę įvairiai: vieni mato ją kaip kaltinamąją monarcho paveldėjimo ir menininkės skonio auką, kiti – kaip simbolį senosios tvarkos iškilimo klaidų bei monarchinių intrigų. Jos gyvenimas dažnai aptariamas meno, literatūros ir kino kūriniuose, o asmeninis likimas – kaip pavyzdys, kaip politinė krizė ir visuomenės nuomonė gali prisidėti prie individo žlugimo.

Marija Antuanetė išlieka viena žinomiausių Prancūzijos istorijos figūrų: jos vaidmuo Revoliucijos kontekste, publicistinės kampanijos prieš ją, skandalai ir tragiškas išvijimas iš valdžios — viskas sudaro sudėtingą ir prieštaringą portretą, kuriam iki šiol skiriamas istorinis dėmesys.