Marija Antuanetė — paskutinė Prancūzijos karalienė (1755–1793)
Marija Antuanetė (1755 m. lapkričio 2 d. – 1793 m. spalio 16 d.) buvo paskutinė Prancūzijos karalienė, karaliaus Liudviko XVI žmona, valdžiusi prieš monarchijos panaikinimą per Prancūzijos revoliuciją. Ji gimė kaip Austrijos erchercogienė Marija Antonija, Habsburgų dinastijos narė, imperatorės Marijos Terezijos ir Šventosios Romos imperatoriaus Pranciškaus I duktė.
Ankstyvasis gyvenimas ir santuoka
Marija Antuanetė augo Vienoje, buvo auklėjama pagal aukščiausio rango aristokratijos etiketo taisykles: ji mokėsi kelių kalbų, muzikos, šokio ir diplomatijos meno. 1770 m. ji ištekėjo už Prancūzijos karošeigoje esančio Liudviko (vėliau Liudviko XVI). Ji buvo vos 14 metų; santuoka buvo politinė aljansas tarp Austrijos ir Prancūzijos. Iš pradžių pora buvo šalta vienas kitam ir porai ilgai nepavyko susilaukti vaikų – tik po septynerių santuokos metų gimė pirmasis jų vaikas.
Šeima ir palikuonys
- Marie-Thérèse Charlotte (1778–1851) – vienintelė vaikas, išgyvenęs Revoliucijos represijas ir ilgai gyvenusi emigracijoje.
- Louis-Joseph, delfinas (1781–1789) – pirmasis sūnus, mirė vaikystėje.
- Louis-Charles (1785–1795) – karališkųjų legitimistų laikomas Prancūzijos karaliumi Liudviku XVII, tačiau niekada nevalstybės valdžioje; mirė kalinystėje po Revoliucijos.
- Sophie-Béatrix (1786–1787) – mirė kūdikystėje.
Gyvenimas prie rūmų ir reputacija
Marija Antuanetė palaipsniui tapo garsi dėl savo ekstravagancijos, mados ir prabangos pomėgių: laikrodžių, prabangių rūbų, teatro ir sodų Versalyje. Tai kartu su Prancūzijos valstybės skola ir politinėmis problemomis lėmė, kad ji tapo nemėgstama tarp kai kurių visuomenės sluoksnių. Gandai apie jos išlaidavimą, tariamus meilužius ir slaptus ryšius su Austrija daugintą gerokai prisidėjo prie neigiamo įvaizdžio. Ypač stiprus poveikis reputacijai turėjo viešieji skandalai – pavyzdžiui, XIX a. kronikose plačiai minimas „Deimantų vėrinio skandalas“ (Affaire du collier), nors daug kas, kas buvo rašyta apie ją, buvo nepagrįsta arba perdėta.
Vienas labiausiai žinomų priskiriamų posakių yra: "Tegul valgo pyragą", tačiau nėra jokių istorinių įrodymų, kad ji kada nors tai ištarė. Daug skeptiškų bei priešiškų pamfletų ir lobių kūrė bei plėtė dvarininkai, spauda ir politiniai priešininkai, todėl jos vaizdinys visuomenėje dažnai buvo netikslus ar sąmoningai iškreiptas.
Politinė veikla ir santykiai su užsieniu
Kaip Austrijos princesė, Marija Antuanetė palaikė ryšius su savo gimtine ir artimaisiais monarchais. Per Revoliucijos pradžią ji dalyvavo slaptuose pokalbiuose bei korespondencijoje, kuriuos revoliuciniai lyderiai laikė sąmokslu su užsienio valdovais. Tai tik dar labiau padidino įtarimus, kad ji siekia silpninti revoliucinę valdžią ir atkurti tradicinę monarchiją.
Revoliucija, pabėgimo bandymas ir areštas
1791 m. Marija Antuanetė dalyvavo organizuojant nesėkmingą karališkosios šeimos pabėgimą iš Paryžiaus (žinomas kaip pabėgimas į Varennes). Pabėgimo planas žlugo, šeima buvo sulaikyta, o incidentas sukėlė didžiulį pasitikėjimo krizę ir dar labiau radikalizavo revoliucionierius. 1792 m. karališkoji šeima buvo suimta, o trumpai po to – panaikinta monarchija.
Teismas ir mirties bausmė
1793 m., po Liudviko XVI nuvertimo ir egzekucijos, Marija Antuanetė buvo teisiama Revoliucijos tribunolo dėl kaltinimų sąmokslu su užsieniu, išlaidumu ir kitomis kaltėmis. Teisme jai buvo inkriminuojami ir nepagrįsti kaltinimai, tarp jų – ir moralinio pobūdžio – kurie vėliau pripažinti politinio pobūdžio išnaudojimu. Galiausiai ji buvo pripažinta kalta ir jai buvo įvykdyta mirties bausmė giljotina. Jos kalinės gyvenimas ir suėmimas paliko gilų pėdsaką istorijoje ir kultūroje.
Paveldas ir vertinimas
Istorikai vertina Mariją Antuanetę įvairiai: vieni mato ją kaip kaltinamąją monarcho paveldėjimo ir menininkės skonio auką, kiti – kaip simbolį senosios tvarkos iškilimo klaidų bei monarchinių intrigų. Jos gyvenimas dažnai aptariamas meno, literatūros ir kino kūriniuose, o asmeninis likimas – kaip pavyzdys, kaip politinė krizė ir visuomenės nuomonė gali prisidėti prie individo žlugimo.
Marija Antuanetė išlieka viena žinomiausių Prancūzijos istorijos figūrų: jos vaidmuo Revoliucijos kontekste, publicistinės kampanijos prieš ją, skandalai ir tragiškas išvijimas iš valdžios — viskas sudaro sudėtingą ir prieštaringą portretą, kuriam iki šiol skiriamas istorinis dėmesys.
Biografija
Vaikystė Vienoje (1755-1767)
1755 m. lapkričio 2 d. rytą Vengrijos karalienė ir Šventosios Romos imperijos imperatorienė Marija Teresė pagimdė Mariją Antuanetę, savo penkioliktąjį vaiką ir paskutinę dukterį. Po gimdymo imperatorienė greitai pasijuto gerai ir, kaip pranešama, atrodė laiminga ir sveika. Marija Antuanete rūpinosi Konstancija Vėber (Constance Weber), drėgnoji slaugė. Kai Marija Antuanetė buvo vaikas, ji dažnai dovanodavo dovanas Konstancijai Vėber ir jos sūnui Juozapui. Pasak Juozapo, kartą Marija Antuanetė pasakė Konstancijai: "Geroji Weber, pasirūpink savo sūnumi".
Jozefas Vėberis pridūrė, kad erchercogai ir erchercogienės galėjo draugauti su "paprastais" (paprastais) vaikais. Išskyrus oficialias šventes, žmonės, kurie neturėjo labai aukštos kilmės ar titulo, vis tiek buvo mėgstami ir įleidžiami į dvarą. Marija Antuanetė jaunystėje buvo vadinama "Antanu". Austrijos dvaras, kuriame augo jaunoji ponia Antuanetė, jau buvo pradėjęs tapti daug mažiau formalus. Antuaną mokė grafienė Brandėja, kuri labai mylėjo Mariją Antuanetę ir elgėsi su ja labai maloniai. Pirmasis užfiksuotas Antaninos laiškas, parašytas, kai jai buvo 11 ar 12 metų, buvo skirtas "brangiausiajai Brandei" nuo "Tavo ištikimos mokinės (studentės), kuri Tave labai myli, Antanina". Tačiau nors grafienė mokė Antuaną moralės ir religijos, ji neugdė jos daugeliu kitų dalykų, o Antuana nemėgo susikaupti. Vėliau vienas iš jos draugų pasakė, kad kai ji kalbėdavo, jos žodžiai nesusijungdavo, "kaip žolytė". Iš tikrųjų, kai Antuanai buvo 12 metų, ji nemokėjo nei rašyti, nei net tinkamai kalbėti prancūziškai ir vokiškai, nors itališkai kalbėjo gerai. Tačiau ji labai mėgo muziką. 1759 m., vos sulaukusi ketverių metų, Antuana tėvui skirtame vakarėlyje dainavo prancūzišką dainą, o jos broliai ir seserys dainavo itališkas dainas. Kartą ji klausėsi ir susitiko Volfgangą Amadėjų Mocartą, kuris taip pat "nuostabiai" grojo. Mocartas bandė pasisiūlyti Antuanetei. Ilgainiui ji tapo Mozarto muzikos gerbėja. Ji taip pat garsėjo savo gražiais šokiais ir grakščiu galvos nešiojimu. Ją oficialiai mokė garsus prancūzų baleto meistras Žanas Žoržas Noveras (Jean-Georges Noverre). Jai kur kas prasčiau sekėsi skaityti.
Vis dėlto ji mylėjo savo vaikystės namus Vienoje ir vėliau jų labai pasiilgo. Kartą ji pasakė apie savo motiną: "Aš myliu imperatorienę, bet jos bijau (bijau) net per atstumą; kai jai rašau, niekada nesijaučiu visiškai rami (patogiai)." Ji nemėgo savo sesers, erchercogienės Marijos "Mimi" Kristinos, kurią motina, regis, mylėjo labiausiai. Tačiau jos santykiai su seserimi Marija "Šarlotė" Karolina buvo visai kitokie: jos šiltai mylėjo viena kitą. Jos buvo labai artimos, o vienas dailininkas vėliau pasakė, kad jos "buvo labai panašios (panašios) viena į kitą". Šarlotė buvo griežtesnė, o Antanas paprastai buvo laikomas gražesniu.
Politinė santuoka (1767-1770 m.)
1767 m. pradžioje imperatorienė su savimi turėjo penkias dukteris. Marija Kristina jau buvo ištekėjusi už Saksonijos princo Alberto. Elžbietai, kuri buvo labai graži, buvo 23 metai, Amalijai - beveik 21, Juozapai - 16, Šarlotei - 14, o Antuanai - jau 12 metų. Imperatorienė norėjo, kad Josefa, kuri buvo švelni ir graži, ištekėtų už Ispanijos karaliaus Karolio III. Tačiau tada prasidėjo blogi dalykai. Jos sūnaus Juozapato antroji žmona mirė nuo raupų ir buvo palaidota. Po to Marija Teresė užsikrėtė raupais ir beveik mirė.
Tada Marija Teresė pasiėmė savo dukterį Juozapą, kuri ruošėsi pradėti savo vestuvinę kelionę į Neapolį, ir nuėjo prie Juozapo žmonos kapo pasimelsti. Tačiau kapas nebuvo pakankamai sandariai uždarytas. Tikriausiai dėl to Josefa staiga užsikrėtė raupais ir mirė. Elžbieta taip pat užsikrėtė šia liga. Ji liko gyva, tačiau jos grožis buvo pražuvęs. Antonija, kuri, būdama dvejų metų, susirgo raupais ir vėl tapo sveika, šia liga nesusirgo.
Tačiau Neapolio karaliui Ferdinandui vis dar reikėjo nuotakos. Marija Teresė greitai parašė laišką, kuriame paaiškino, kas nutiko Ispanijos Karoliui III, praėjus mėnesiui po Juozapos mirties. "Suteikiu tau... vieną iš savo dukterų, kad kompensuotum netektį", - rašė ji. "Šiuo metu (šiuo metu) turiu dvi, kurios galėtų tikti: viena jų yra arkivyskupienė Amalija, kuri, kaip sakoma, yra gražaus veido ir kurios sveikata turėtų žadėti ... kita yra arkivyskupienė Šarlotė, kuri taip pat yra labai sveika ir metais ir septyniais mėnesiais jaunesnė už Neapolio karalių." Netrukus Neapolio karalius vedė Šarlotę, o Amalija buvo ištekinta už Liudviko XV anūko Don Ferdinando Parmos. Amalija nebuvo patenkinta motinos sprendimu.
Vienintelė likusi duktė dabar buvo Marija Antuanetė. Imperatorienė Marija Teresė nusprendė pasinaudoti Antonija, kad Austrija susidraugautų su Prancūzija. Po ilgų diskusijų Antonija buvo susižadėjusi su Prancūzijos daupinu Liudviku Augustu. Vestuves padėjo surengti Prancūzijos kunigaikštis de Choiseul ir Austrijos kunigaikštis Starhembergas.
Jie nedelsdami ėmė rengti Mariją Antuanetę santuokai. Jos dantys buvo kreivi, bet prancūzų odontologas atvyko jų sutvarkyti. Po skausmingų trijų mėnesių Marija Antuanetė turėjo "labai gražią ir tiesią" šypseną. Jos storą "kalną garbanų" sutvarkė garsus kirpėjas Larsenneuras, kuris papudravo ir sušvelnino plaukus. Marija Antuanetė taip pat turėjo aukštą kaktą, kuri tuo metu buvo laikoma nemadinga. nors jos kaklas buvo ilgas ir grakštus.
Jos išsilavinimas taip pat buvo pakeistas. 1768 m. lapkritį abatas Jacques-Mathieu de Vermond išvyko į Vieną mokyti Antonijos. Ji buvo protinga, bet neturėjo žinių, kurias turėtų turėti būsimoji karalienė. Be to, ji buvo tingi ir nesugebėjo susikaupti. Ji nemokėjo nei skaityti, nei tinkamai rašyti prancūziškai ar vokiškai, tačiau praėjus metams po Vermondo atvykimo, ji pakankamai gerai kalbėjo prancūziškai ir vokiškai. Išvykdama iš Austrijos ji jau lengvai ir gerai kalbėjo prancūziškai, nors ir su nedideliu vokišku akcentu. Abatas taip pat pastebėjo, kad Marija Antuanetė nedaug ką žinojo apie Prancūzijos istoriją, kurią jie kartu atidžiai studijavo. Galiausiai Marija gavo gana gerą išsilavinimą.
Marijos "Antuanos" Antuanetės, kai jai buvo septyneri, paveikslas, kurį sukūrė Martinas van Meytensas.
Marijos Antuanetės, Prancūzijos dauflinės, herbas
Mirtis
1793 m. spalio 16 d., praėjus keliems mėnesiams po vyro mirties, Paryžiuje (Prancūzija) Marijai Antuanetei viešai įvykdyta mirties bausmė giljotina už išdavystę. Jos jauniausias sūnus Liudvikas Šarlis vėliau mirė nuo tuberkuliozės ir prastos mitybos per revoliuciją. Ji buvo palaidota Sen Deni bazilikoje. Jos vyriausioji duktė Marija Teresė vienintelė iš jų šeimos išgyveno revoliuciją.
Vaizdai
· 
Austrijos erchercogienė Marija Antonija, 12 metų
· 
Marija Antuanetė ir jos vaikai, aliejus ant drobės, autorė Elisabeth Vigee-Lebrun, 1787 m.
· 
1793 m. Marija Antuanetė vežama į egzekuciją,
· 
Marijos Antuanetės egzekucija, 1793 m. spalio 16 d.
· 
Paskutinis karalienės piešinys, kurį nupiešė Louisas Davidas
Titulai nuo gimimo iki mirties
- 1755 m. lapkričio 2 d. - 1770 m. balandžio 19 d.: Jos Karališkoji Didenybė Austrijos arkidukrytė Marija Antonija
- 1770 m. balandžio 19 d. - 1774 m. gegužės 10 d.: Jos Karališkoji Didenybė Prancūzijos Dofina
- 1774 m. gegužės 10 d. - 1791 m. spalio 1 d: Jos Didenybė Prancūzijos ir Navaros karalienė
- 1791 m. spalio 1 d. - 1792 m. rugsėjo 21 d.: Jos Didenybė Prancūzijos karalienė
- 1792 m. rugsėjo 21 d. - 1793 m. sausio 21 d: Madame Capet
- 1793 m. sausio 21 d. - 1793 m. spalio 16 d: La Veuve ("našlė") Capet
Susiję puslapiai
- Deimantinio vėrinio reikalas
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Marija Antuanetė?
A: Marija Antuanetė buvo paskutinė Prancūzijos karalienė, karaliaus Liudviko XVI žmona, prieš monarchijos panaikinimą per Prancūzijos revoliuciją. Ji gimė kaip Austrijos erchercogienė Marija Antonija.
Klausimas: Kiek jai buvo metų, kai ji ištekėjo už Liudviko?
A: Ji ištekėjo už Liudviko 1770 m., kai jai buvo 14 metų ir ketveri metai prieš jam tampant karaliumi.
K: Ar Marija Antuanetė iš pradžių buvo populiari?
A: Nors iš pradžių ji nebuvo nepopuliari, daugelis žmonių Prancūzijoje nenorėjo, kad šalis turėtų Austrijos karalienę, nes Prancūzijos sąjunga su Austrija buvo nepopuliari.
K: Kas lėmė, kad per Prancūzijos revoliuciją ji tapo nepopuliariu simboliu?
A: Prancūzijos revoliucijos metu sklandė gandai, kad ji leido per daug pinigų, turėjo meilužių ir rėmė Prancūzijos priešus, todėl ji tapo nepopuliariu senosios Prancūzijos monarchijos (Ancien Régime) simboliu.
Klausimas: Ar Marija Antuanetė iš tikrųjų pasakė: "Leiskite jiems valgyti pyragą"?
A: Nėra įrodymų, kad Marija Antuanetė pasakė šią frazę sužinojusi, kad valstiečiai badauja. Daugelį šių gandų paskleidė kiti žmonės dvare, kur ji turėjo nedaug draugų.
K: Kas sukėlė Prancūzijos revoliuciją?
A: Neaišku, kas sukėlė Prancūzijos revoliuciją, tačiau buvo kur kas didesnių priežasčių nei jos išlaidavimas.
K: Kaip mirė Marija Antuanetė?
A: Ji padėjo suplanuoti nesėkmingą savo ir savo šeimos pabėgimą iš Paryžiaus 1791 m., dėl kurio daugelis žmonių manė, kad jie rengia sąmokslą prieš išrinktą vyriausybę. Karališkoji šeima buvo suimta 1792 m., o 1793 m. Marijai Antuanetei buvo įvykdyta mirties bausmė giljotina, praėjus devyniems mėnesiams po to, kai mirė ir jos vyras.
