Žiogai yra Caelifera pošeimio vabzdžiai, įskaitant skėrius. Šį pošeimį sudaro apie 11 000 aprašytų rūšių, iš kurių apie 10 000 priklauso Acrididae šeimai. Dauguma rūšių aptinkamos atvirose pievose, stepėse, dirbamose žemėse ir sausesniuose biotopuose visame pasaulyje.
Norint atskirti žiogus nuo krūminės kregždės ar katidės, jie kartais vadinami trumpauodegiais žiogais. Pagrindinis skirtumas tarp Caelifera (trumpauodegių žiogų) ir Ensifera (pvz., katydžių) — antenų ilgis (Caelifera antenos paprastai trumpesnės) ir garsų kūrimo mechanizmas: daugelis Caelifera skleidžia garsus trindami užpakalinių kojų femurą apie priekinį sparną arba skleisdami skambesį skrydžio metu.
Morfologija
Žiogai pasižymi stipriomis užpakalinėmis kojomis, pritaikytomis šuoliams, priekiniu kūno segmentu (pronotu), dažnai gerai išvystytais sparnais suaugusiesiems ir santykinai trumpomis antenomis. Dydis, spalva ir raštai labai įvairuoja — nuo mažų, blyškiai rudų rūšių iki didesnių, ryškiai margintų formų. Daugelis rūšių parodo lytinį dimorfizmą, kur patelės dažnai būna stambesnės.
Gyvenimo ciklas
Žiogai yra hemimetaboliniai vabzdžiai: jų vystymasis vyksta per kempas ar nimfas (nėra pilnos metamorfozės su lerva ir kukule). Po poravimosi patelė deda kiaušinius į dirvą ar augalų audinius (kartais kiaušinių dėžutes dengia putplasčio ar purvo uždaru). Išperėjusios nimfos kelis kartus mažiau keičia luobą (instarai) ir galiausiai tampa suaugusios.
Mityba ir ekologinė reikšmė
Žiogai daugiausia yra žolėdžiai: jie minta žole, lapais ir javais, tačiau kai kurios rūšys yra visaėdės arba oportunistiškai priaugiamos smulkiais bestuburiais. Daugelis rūšių laisvai pereina tarp kelių augalų šeimininkų per dieną, o kitos yra specializuotos ir ilgiau laikosi vieno augalo. Yra rūšių, kurios yra labai specializuotos ir maitinasi vos keliomis ar vienos rūšies augaluis; tokių griežtai monofaginių pavyzdžių yra tarp retesnių žiogų.
Skėrių elgsena ir migracija
Ne visos žiogų rūšys tampa skėriais. Skėrių elgsena reiškia tankio priklausomą fenotipinį pokytį: padidėjus populiacijos tankiui, kai kurios rūšys keičia išvaizdą, elgseną ir fiziologiją, susidaro masinės migracijos grupės ir intensyvesnis maitinimasis — taip susiformuoja didelės pulkuojančios skėrių bangos. Vienas iš žinomiausių pavyzdžių yra Mirties skėrys (Schistocerca gregaria), sukeliantys didelę agrarinę žalą.
Rūšių įvairovė ir paplitimas
Žiogų rūšys gerai išplitusios visame pasaulyje, ypač temperatūriniuose ir subtropiniuose regionuose. Kai kurios rūšys pritaikytos gyventi dykumose ir pusdykumėse, kitos — pievose ar dirbamose žemėse. Biologinė įvairovė apima tiek mažus lokalinius endemus, tiek plačiai paplitusias migracines rūšis.
Apsauga, valdymas ir ekonominė reikšmė
Žiogai gali turėti reikšmingą poveikį žemės ūkiui — kai kurios rūšys sukelia didelius derliaus nuostolius. Kovai su skėrimis ir žiogais taikomi įvairūs metodai: monitoringas, biologinis kontrolės naudojimas (pvz., bakterinės priemonės, parazitiniai grybai), agroekologiniai metodai ir selektyvūs insekticidai. Ekologijos srityje svarbu subalansuoti kontrolės priemones su buveinių apsauga ir nenaudoti plataus spektro cheminių priemonių, kurios gali pakenkti ne tik vektoriams, bet ir naudingiems organizmams.
Apibendrinant, žiogai (Caelifera) yra plačiai paplitę, morfologiškai ir ekologškai įvairūs vabzdžiai. Tik dalis rūšių gali virsti pavojingais skėriais, tačiau visos jos atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose kaip augalų konsumentai ir maisto šaltinis kitiems gyvūnams.
