Didysis sėjikas (Centrocercus urophasianus) yra didžiausias Šiaurės Amerikos tetervinas. Gyvena vakarinėje JAV dalyje, Albertos ir Saskačevano provincijose. Jie yra didesni už fazaną, bet paprastai mažesni už laukinį kalakutą.

Didysis sėjikas priklauso fazaninių (Phasianidae) šeimai. Kita šios genties rūšis yra kanadinis sėjikas (Centrocercus minimus), kuris yra mažesnis ir turi siauresnį paplitimą.

Išvaizda ir dydis

Patinai yra akivaizdžiai stambesni ir puošnesni nei patelės. Patinų plunksnos tamsesnės su išsiskiriančiais baltais pilvo plotais, ilgomis uodegos plunksnomis ir didelėmis oro maišais, kuriuos jie išpūstais metu naudoja skleidžiant garsus. Patelės yra kuklesnės, rusvo ir marga galva bei nugaros sritimi, kas padeda pasislėpti miške ir krūmuose. Tai ryškus seksualinis dimorfizmas.

Biologija ir elgsena

Didysis sėjikas yra prisitaikęs gyventi šalavijų (sagebrush) stepėse ir pusdykumėse. Dieną jie ieško maisto atvirose vietose, o apsistodami naktį dažnai laikosi šalia aukštesnių šalavijų krūmų, kurie suteikia apsaugą nuo plėšrūnų ir vėjo.

Vienas įspūdingiausių šios rūšies elgsenos bruožų yra lekavimo (parodų) ritualai pavasarį. Patinai susirinkę į atviras aikšteles — lekus — ritmiškai išskleidžia uodegas, išpūsia kaklo oro maišus ir skleidžia būdingą pūkštimo, svilpimo ir burbuliavimo garsų derinį, kad pritrauktų pateles. Per leką dominuojantys patinai susižeria daugiausia poravimų.

Mityba

Pagrindinė dieta priklauso nuo metų laiko. Žiemą suaugusieji beveik išimtinai gyvena iš šalavijų lapų ir ūglių, o vasarą papildo mitybą sėklomis, uogomis ir vabzdžiais. Vabzdžiai yra ypač svarbūs viščiukams — jie teikia reikalingą baltymų kiekį augimui.

Veisimosi ir gyvenimo ciklas

Patelė per dieną ar trumpą laiką susirenka su patinu leke ir po poravimosi kasa lizdą ant žemės, dažnai po šalavijų krūmu, kur paslepia kiaušinius. Paprastai kiaušinių būna apie 6–8, kartais mažiau. Patelė viena rūpinasi lizdu ir palikuonimis. Viščiukai yra „savotiškai nepriklausomi“ — jie iš karto po išsiritimo palieka lizdą ir ieško maisto kartu su motina.

Gyvenimo trukmė

Laukinėje gamtoje didieji sėjikai dažniausiai gyvena keletą metų; dauguma individų išgyvena 3–6 metus, tačiau esant palankioms sąlygoms kai kurie gali gyventi ilgiau.

Išsaugojimas ir grėsmės

Per pastaruosius dešimtmečius didžiųjų sėjikų populiacijos daugelyje regionų smuko. Pagrindinės grėsmės:

  • šių paukščių buveinių nykimas ir fragmentacija dėl žemės ūkinės veiklos, urbanizacijos, naftos ir dujų žvalgybos bei kelių statybos;
  • invazinės žolės ir padidėjusi ugnies rizika, keičianti šalavijų bendruomenes;
  • klimato kaita, ilgainiui mažinanti tinkamų buveinių plotus;
  • plėšrūnų skaičiaus didėjimas ir žmogaus trikdymas, ypač lekavimo periodu.

Dėl šių priežasčių rūšys regionuose yra įtraukta į įvairias apsaugos programas, vykdomos gamtos tvarkymo priemonės — buveinių atkūrimas, ūkio praktikų keitimas, teritorijų valdymas ir moksliniai stebėjimai. Tarptautinė Raudonoji knyga (IUCN) stebi rūšies būklę ir priskiria apsaugos prioritetą, o kai kuriose JAV valstijose ir Kanadoje taikomos papildomos apsaugos priemonės.

Santykis su žmogumi

Istoriškai didieji sėjikai buvo medžiojami, tačiau šiandien medžioklė griežtai reguliuojama arba draudžiama daugelyje jų paplitimo arealų. Moksliniai tyrimai, bendradarbiavimas su vietos ūkininkais ir viešinimas padeda gerinti žinias apie rūšį ir įgyvendinti veiksmingas apsaugos strategijas.

Nors didysis sėjikas dar galima sutikti natūraliuose šalavijų kraštovaizdžiuose, jo išlikimas labai priklauso nuo buveinių išsaugojimo ir tikslingo teritorijų valdymo. Kanadinis sėjikas (Centrocercus minimus), paminėtas anksčiau, yra mažesnis ir dažnai retesnis, todėl jam taip pat skiriamas didelis dėmesys išsaugojimo programose.