Pilkasis banginis (Eschrichtius robustus) – tai banginis su pilvais (filtruotojas), turintis stambų kūną, dunkelį knobetą vietoje nugarinės pelekos ir iki 10 colių (25 cm) storio taukų sluoksnį. Jo oda paprastai pilka, su baltomis dėmėmis, kurios susidaro nuo parazitų, žvynų ir šašų. Dėl savo agresyvios motinų gynybos, kai jos puolė banginių medžiotojus ir net apversdavo jų valtis, istorijoje juos dažnai vadindavo velniūkščiais.

Išvaizda ir dydis

Pilkieji banginiai vidutiniškai siekia apie 11–15 m ilgio, patinai ir patelės panašaus dydžio, o kūno masė gali svyruoti dešimtis tonų. Vietoje klasikinės nugarinės pelekos jie turi neryškią nugaros dalį su keliais gumburėliais (knuckles). Ant kūno dažnai prigludę vėžiagyvių apvalkalai ir „whale lice“, dėl ko banginis atrodo „raibulas“.

Mityba

Pilkieji banginiai yra specializuoti filtruotojai ir dažnai maitinasi dugne: jie gręžia ir siurbia jūros dugną, išmuša bei susigeria dumblą ir išfiltruoja jame gyvenančius mažus bestuburius – daugiausia amfipodus, krevetes ir kitus bentos organizmus. Kartais jie taip pat paviršiuje arba pakrantėje „skim feed“ – perplausdami vandenį pro baleeną. Šis būdas leidžia jiems išgauti maistą net ten, kur žuvų prakaitas yra skurdus.

Migracija

Pilkieji banginiai atlieka vienas ilgiausių žinduolių migracijų: dauguma rytuose gyvenančių populiacijų kasmet migruoja iš šaltųjų maitinimosi vietų Arkties ir Subarkties vandenyse (pvz., Beringo jūra, Čukčio jūra) į šiltas atogrąžų ar subtropines žiemos nerštavietes (pvz., Meksikos Baja Kalifornijos lagūnos). Kelionės atstumas gali siekti tūkstančius kilometrų, o grįžimas į maitinimosi vietas vyksta pavasarį, kai tirpsta ledai. Vakarinė (Rytų Azijos) populiacija turi savo maršrutus ir yra žymiai mažesnė bei labiau pažeidžiama.

Elgsena ir komunikacija

Pilkieji banginiai dažniau pastebimi pavieniai arba mažomis grupėmis (ypač motina su jaunikliu). Jie yra puikūs plaukikai: gali nardyti iki maždaug 30 minučių ir pasiekti apie 155 m (500 pėdų) gylį, nors dažniausiai maitinasi seklesniuose vandenyse. Bendrauja įvairiais garsais – kranksėjimu, spragsėjimu, švilpimu ir gilesniais signalais – kurie padeda palaikyti ryšį tarp individų ir koordinuoti elgseną, ypač grobio radimo metu.

Veisimosi biologija

Poravimosi sezonas dažniausiai vyksta žiemos mėnesiais šiltuose vandenyse. Po apie 13–14 mėnesių trukusios nėštumo patelė pagimdo vieną jauniklį, kuris dažnai būna apie 4–5 m ilgio. Kalfai intensyviai žindo kelis mėnesius (dažniausiai 6–8 mėn.), kol gauna pakankamai riebalų sluoksnio, kad galėtų toliau sekti motiną ilgoje migracijoje. Daugelis motinų uoliai gina savo jauniklius nuo plėšrūnų, ypač nuo orkių.

Gamtos grėsmės ir apsauga

Anksčiau intensyvi komercinė medžioklė beveik išnaikino pilkuosius banginius. Po tarptautinių apsaugos priemonių rytuose gyvenanti populiacija atkūrėsi ir šiuo metu dažnai laikoma atsigavusia, tačiau vakarų Pacifiko populiacija tebėra labai maža ir pavojinga. Šiuolaikinės grėsmės apima:

  • įsipainiojimą žvejybos įrangon (entanglement),
  • susidūrimus su laivais (ship strikes),
  • maisto šaltinių pokyčius dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos,
  • triukšmo taršą ir buveinių degradaciją.

Daugelyje regionų imtasi stebėjimo, gyvybės apsaugos programų ir apribojimų laivybai, siekiant sumažinti riziką šiems gyvūnams.

Pilkieji banginiai yra įdomūs ir svarbūs jūrų ekosistemoms – jų atsigavimas rodo, kad apsaugos priemonės veikia, tačiau toliau reikalingas budrus monitoringas ir tarptautinis bendradarbiavimas, kad būtų užtikrinta tiek rytinės, tiek vakarinės populiacijos ateitis.