Ūsakojai

Vėžiagyviai - tai vėžiagyviai. Jis padengtas kietomis kalcio karbonato plokštelėmis ir gyvena prilipęs prie kietų paviršių.

Jis nepanašus į vėžiagyvį, todėl daugelį amžių buvo manoma, kad tai moliuskas. XIX a. trečiajame dešimtmetyje J. V. Thompsonas rado jų lervų ir stebėjo, kaip jos vystosi iki suaugusios formos. Jų lervos yra nauplius, būdingas vėžiagyviams. Vėliau Čarlzas Darvinas, aštuonerius metus tyrinėjęs barškuolius, nustatė, kad Tompsonas buvo teisus.

Barškuolės auga ant kietų paviršių, pavyzdžiui, prieplaukų, laivų, uolų, taip pat ant kitų gyvūnų, pavyzdžiui, vėžlių ir banginių. Barakilos skiriasi nuo krabų ir krevečių. Jie yra laikomi laivybos pramonės ir privačių laivų savininkų trukdžiu.

Kopepodo naupliuso lerva

Cirripede lervos naupliusas

Cypris - antrosios stadijos kirmėlių lervos.

Gyvenimo stilius

Barškuolės maitinasi kabliukai, kurie išlenktomis "kojomis" į burną įsideda smulkų maistą. Jie yra prilipę prie uolų (dažniausiai) ir padengti kietomis kalkinėmis plokštelėmis, kurias atoslūgio metu tvirtai uždaro. Barškuolės dauginasi lytiniu būdu ir iš jų išsirita mažos nauplijų lervos, kurios pasklinda planktone. Ilgainiui lervos virsta cyprėmis ir, prisitvirtinusios prie kitų kietų paviršių, formuoja naujus barakus. Jų lyginamąją anatomiją išsamiai išnagrinėjo Čarlzas Darvinas.

Reprodukcija

Gyvūnų karalystėje varpos ir kūno dydžio santykis yra didžiausias. Kelios jų formos visiškai parazituoja ant didesnių vėžiagyvių.

Uolėtose jūros pakrantėse labiausiai paplitę gyvūnai yra barškuolės. Jų skaičius Meno salos pakrantėje vertinamas tūkstančiu milijonų (10⁹), o išdžiūvusio jų kūno medžiaga sudaro 12 šimtų kilogramų (~600 kg) audinių. Kasmet jos išleidžia labai daug lervų, kurių skaičius siekia milijoną milijonų (10¹²). ^p110

Darvino darbas

Darvinas savo darbą suskirstė į keturias dalis: Buvo barškuolės ant kotelių (pedunculated) ir tos, kurios sėdi ant kieto substrato (sessile barškuolės). Kiekviena iš jų buvo suskirstyta į gyvus ir iškastinius barakus.

1851: Monografija apie Cirripedia poklasį su visų rūšių paveikslais. Lepadidae; arba, Pedunculated Cirripedes. Gyvieji barškuolės.
1851: Didžiosios Britanijos iškastinių Lepadidae, arba, Pedunculated Cirripedes, monografija. Iškastiniai barakuliai.
1854: Monografija apie Cirripedia poklasį su visų rūšių paveikslais. Balanidae (arba Sessile Cirripedes); Verrucidae ir kt.
1854: Didžiosios Britanijos iškastinių Balanidæ ir Verrucidæ monografija

Galerija

Barakulos ant jūros kranto

Stambiu planu - baravykas

Chthamalus stellatus barnacle kolonija

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra barzdaskutė?

Atsakymas: Vėžiagyviai yra vėžiagyviai, kurie gyvena prilipę prie kietų paviršių.

K.: Kaip atrodo baravykas?

A.: Barakulai neatrodo kaip tipiški vėžiagyviai, nes yra padengti kietomis kalcio karbonato plokštelėmis.

K: Koks buvo pirminis klaidingas požiūris į barškuolę?

A: Daugelį šimtmečių buvo manoma, kad barškuolės yra ne vėžiagyviai, o moliuskai.

K: Kas atrado barškuolių lervas?

A: J. V. Tompsonas 1830 m. atrado baravykų lervas.

K: Kokia yra tipiška vėžiagyvių lerva?

A: Vėžiagyviai paprastai turi nauplijų lervą, kurią turi ir barškuolės.

K: Kas patvirtino Thompsono atradimą apie barškuoles?

A: Čarlzas Darvinas patvirtino J. V. Tompsono atradimą, kad barškuolės yra vėžiagyvių rūšis.

K: Kur auga barškuolės?

A: Barakilos auga ant kietų paviršių, pavyzdžiui, prieplaukų, laivų, uolų, taip pat ant kitų gyvūnų, pavyzdžiui, vėžlių ir banginių.