Barškuolės – kas tai? Apibrėžimas, gyvenimo ciklas ir poveikis laivybai
Barškuolės: kas tai, gyvenimo ciklas ir poveikis laivybai — sužinokite, kaip šie prilipę vėžiagyviai gadina laivus, didina išlaidas ir kaip jų išvengti.
Barškuolės yra vėžiagyviai, priklausantys būriui Cirripedia. Suaugę egzemplioriai yra pritvirtinti prie kieto pagrindo ir apsaugoti kietu išoriniu apvalkalu, sudarytu iš plokštelių, dažnai susidariusių iš kalcio karbonato. Dėl tvirto kiauto ir sėslumo barškuolės ilgą laiką buvo klaidingai laikomos moliuskais, kol XIX a. J. V. Thompsonas aptiko jų lervų stadijas ir stebėjo jų vystymąsi iki suaugusių individų. Vėliau Čarlzas Darvinas išsamiai tyrinėjo barškuoles ir patvirtino Thompsono išvadas.
Gyvenimo ciklas
Barškuolių vystymasis apima kelias aiškias stadijas. Iš apvaisintų kiaušinių vystosi mikroskopinės lervos — nauplius, tipinė vėžiagyvių lervinė forma. Po kelių plaukimo stadijų lerva pereina į nejudrią „cypris“ (cyprid) stadiją, kurios metu ieško tinkamos vietos prisitvirtinti. Radusi kietą paviršių, ji prilipina, metamorfizuojasi ir išauga į suaugusį, plokštelėmis apsaugotą individą. Daugelis rūšių yra hermafroditai: suaugę individai gali turėti tiek vyriškas, tiek moteriškas lytines struktūras, tačiau dažniausiai būna kryžminė apvaisinimo praktika — spermatozoidai perduodami ilgu, sąlyginai ilgu anatominu organu.
Sandara ir rūšys
Barškuolių korpusą sudaro kelios kalkinės plokštelės, kurios galutinai formuoja kietą „stogelį“ aplink kūną. Yra daug rūšių, tačiau pagal gyvenimo būdą jas dažniausiai skirsto į dvi grupes: pritvirtintos „akmeninės“ barškuolės (acorn barnacles), kurios tvirtai priklijuotos prie uolų, molų ir laivų korpusų, ir „gervuotinės“ (gooseneck) barškuolės, kurios turi ilgesnę, minkštesnę kotelį ir pritvirtinamos prie plūduriuojančių objektų. Barškuolės gali gyventi ant įvairių paviršių — prieplaukų, laivų, uolų, taip pat ant kitų gyvūnų, pavyzdžiui, vėžlių ir banginių.
Skirtumai nuo kitų vėžiagyvių
Nors barškuolės priklauso vėžiagyviams, jos reikšmingai skiriasi nuo tipinių vėžiagyvių, tokių kaip krabai ir krevetės: jos yra sėslios, turi kalkinį kiautą ir unikalų lervų vystymosi ciklą su pritvirtinimosi stadija. Šios biologinės savybės daro jas ypatingomis tiek evoliuciniu, tiek ekologiniu požiūriu.
Poveikis laivybai ir valdymo priemonės
- Priešingas poveikis laivams: barškuolių prisitvirtinimas prie laivų korpusų ir povandeninių konstrukcijų sukelia biologinį užteršimą (biofouling). Tai padidina vandens pasipriešinimą, didina kuro sąnaudas, mažina laivo greitį ir padidina CO2 emisijas.
- Techninės ir ekonominės pasekmės: padidėjusios eksploatacijos išlaidos, dažnesnis valymas, dažymas ir mechaninė priežiūra. Laikui bėgant gali padidėti ir korozija.
- Invasijų perdavimas: barškuolės ant laivų gali perkelti rūšis į naujas teritorijas, prisidėdamos prie invazinių organizmų plitimo.
- Valdymo priemonės: plačiai naudojami anti-fouling dažai (dažnai vario pagrindu arba su kitais biocidais), foul-release (slydimo) dengimai silikono pagrindu, mechaninis nuvalymas (įskaitant sausą remonto metu), ultragarso sistemos, elektrocheminės priemonės ir reguliarus laivo korpuso apžiūrėjimas. Kiekviena priemonė turi privalumų ir trūkumų — pavyzdžiui, biocidiniai dažai prie aplinkos kelia riziką, todėl jų naudojimas reguliuojamas, o mechaninis valymas gali kelti invazinių lervų pasklidimo pavojų.
Ekologinė svarba ir moksliniai tyrimai
Barškuolės atlieka svarbų vaidmenį pakrantės ekosistemose: jos prisideda prie bendros biologinės įvairovės, teikia mikrobuveines kitiems organizmams ir dalyvauja maisto grandinėse. Dėl savo unikalios morfologijos ir vystymosi stadijų barškuolės buvo (ir tebėra) intensyviai tiriamos taksonomijos, evoliucijos ir lervinės ekologijos srityse — tyrimų pavyzdys yra XIX a. J. V. Thompsono ir Čarlzo Darvino darbai.
Apibendrinant: barškuolės yra pritvirtinti vėžiagyviai su kalkinėmis plokštelėmis, kurių gyvenimo ciklas apima nauplius ir pritvirtinimosi stadijas, jos gali turėti reikšmingą poveikį laivybai ir infrastruktūrai, todėl valdymui ir prevencijai skiriama daug dėmesio.
Kopepodo naupliuso lerva
Cirripede lervos naupliusas
Cypris - antrosios stadijos kirmėlių lervos.
Gyvenimo stilius
Barškuolės maitinasi kabliukai, kurie išlenktomis "kojomis" į burną įsideda smulkų maistą. Jie yra prilipę prie uolų (dažniausiai) ir padengti kietomis kalkinėmis plokštelėmis, kurias atoslūgio metu tvirtai uždaro. Barškuolės dauginasi lytiniu būdu ir iš jų išsirita mažos nauplijų lervos, kurios pasklinda planktone. Ilgainiui lervos virsta cyprėmis ir, prisitvirtinusios prie kitų kietų paviršių, formuoja naujus barakus. Jų lyginamąją anatomiją išsamiai išnagrinėjo Čarlzas Darvinas.
Reprodukcija
Gyvūnų karalystėje varpos ir kūno dydžio santykis yra didžiausias. Kelios jų formos visiškai parazituoja ant didesnių vėžiagyvių.
Uolėtose jūros pakrantėse labiausiai paplitę gyvūnai yra barškuolės. Jų skaičius Meno salos pakrantėje vertinamas tūkstančiu milijonų (109), o išdžiūvusio jų kūno medžiaga sudaro 12 šimtų kilogramų (~600 kg) audinių. Kasmet jos išleidžia labai daug lervų, kurių skaičius siekia milijoną milijonų (1012). p110
Darvino darbas
Darvinas savo darbą suskirstė į keturias dalis: Buvo barškuolės ant kotelių (pedunculated) ir tos, kurios sėdi ant kieto substrato (sessile barškuolės). Kiekviena iš jų buvo suskirstyta į gyvus ir iškastinius barakus.
- 1851: Monografija apie Cirripedia poklasį su visų rūšių paveikslais. Lepadidae; arba, Pedunculated Cirripedes. Gyvieji barškuolės.
- 1851: Didžiosios Britanijos iškastinių Lepadidae, arba, Pedunculated Cirripedes, monografija. Iškastiniai barakuliai.
- 1854: Monografija apie Cirripedia poklasį su visų rūšių paveikslais. Balanidae (arba Sessile Cirripedes); Verrucidae ir kt.
- 1854: Didžiosios Britanijos iškastinių Balanidæ ir Verrucidæ monografija
Galerija
· 
Barakulos ant jūros kranto
· 
Stambiu planu - baravykas
· 
Chthamalus stellatus barnacle kolonija
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra barzdaskutė?
Atsakymas: Vėžiagyviai yra vėžiagyviai, kurie gyvena prilipę prie kietų paviršių.
K.: Kaip atrodo baravykas?
A.: Barakulai neatrodo kaip tipiški vėžiagyviai, nes yra padengti kietomis kalcio karbonato plokštelėmis.
K: Koks buvo pirminis klaidingas požiūris į barškuolę?
A: Daugelį šimtmečių buvo manoma, kad barškuolės yra ne vėžiagyviai, o moliuskai.
K: Kas atrado barškuolių lervas?
A: J. V. Tompsonas 1830 m. atrado baravykų lervas.
K: Kokia yra tipiška vėžiagyvių lerva?
A: Vėžiagyviai paprastai turi nauplijų lervą, kurią turi ir barškuolės.
K: Kas patvirtino Thompsono atradimą apie barškuoles?
A: Čarlzas Darvinas patvirtino J. V. Tompsono atradimą, kad barškuolės yra vėžiagyvių rūšis.
K: Kur auga barškuolės?
A: Barakilos auga ant kietų paviršių, pavyzdžiui, prieplaukų, laivų, uolų, taip pat ant kitų gyvūnų, pavyzdžiui, vėžlių ir banginių.
Ieškoti