Barškuolės yra vėžiagyviai, priklausantys būriui Cirripedia. Suaugę egzemplioriai yra pritvirtinti prie kieto pagrindo ir apsaugoti kietu išoriniu apvalkalu, sudarytu iš plokštelių, dažnai susidariusių iš kalcio karbonato. Dėl tvirto kiauto ir sėslumo barškuolės ilgą laiką buvo klaidingai laikomos moliuskais, kol XIX a. J. V. Thompsonas aptiko jų lervų stadijas ir stebėjo jų vystymąsi iki suaugusių individų. Vėliau Čarlzas Darvinas išsamiai tyrinėjo barškuoles ir patvirtino Thompsono išvadas.

Gyvenimo ciklas

Barškuolių vystymasis apima kelias aiškias stadijas. Iš apvaisintų kiaušinių vystosi mikroskopinės lervos — nauplius, tipinė vėžiagyvių lervinė forma. Po kelių plaukimo stadijų lerva pereina į nejudrią „cypris“ (cyprid) stadiją, kurios metu ieško tinkamos vietos prisitvirtinti. Radusi kietą paviršių, ji prilipina, metamorfizuojasi ir išauga į suaugusį, plokštelėmis apsaugotą individą. Daugelis rūšių yra hermafroditai: suaugę individai gali turėti tiek vyriškas, tiek moteriškas lytines struktūras, tačiau dažniausiai būna kryžminė apvaisinimo praktika — spermatozoidai perduodami ilgu, sąlyginai ilgu anatominu organu.

Sandara ir rūšys

Barškuolių korpusą sudaro kelios kalkinės plokštelės, kurios galutinai formuoja kietą „stogelį“ aplink kūną. Yra daug rūšių, tačiau pagal gyvenimo būdą jas dažniausiai skirsto į dvi grupes: pritvirtintos „akmeninės“ barškuolės (acorn barnacles), kurios tvirtai priklijuotos prie uolų, molų ir laivų korpusų, ir „gervuotinės“ (gooseneck) barškuolės, kurios turi ilgesnę, minkštesnę kotelį ir pritvirtinamos prie plūduriuojančių objektų. Barškuolės gali gyventi ant įvairių paviršių — prieplaukų, laivų, uolų, taip pat ant kitų gyvūnų, pavyzdžiui, vėžlių ir banginių.

Skirtumai nuo kitų vėžiagyvių

Nors barškuolės priklauso vėžiagyviams, jos reikšmingai skiriasi nuo tipinių vėžiagyvių, tokių kaip krabai ir krevetės: jos yra sėslios, turi kalkinį kiautą ir unikalų lervų vystymosi ciklą su pritvirtinimosi stadija. Šios biologinės savybės daro jas ypatingomis tiek evoliuciniu, tiek ekologiniu požiūriu.

Poveikis laivybai ir valdymo priemonės

  • Priešingas poveikis laivams: barškuolių prisitvirtinimas prie laivų korpusų ir povandeninių konstrukcijų sukelia biologinį užteršimą (biofouling). Tai padidina vandens pasipriešinimą, didina kuro sąnaudas, mažina laivo greitį ir padidina CO2 emisijas.
  • Techninės ir ekonominės pasekmės: padidėjusios eksploatacijos išlaidos, dažnesnis valymas, dažymas ir mechaninė priežiūra. Laikui bėgant gali padidėti ir korozija.
  • Invasijų perdavimas: barškuolės ant laivų gali perkelti rūšis į naujas teritorijas, prisidėdamos prie invazinių organizmų plitimo.
  • Valdymo priemonės: plačiai naudojami anti-fouling dažai (dažnai vario pagrindu arba su kitais biocidais), foul-release (slydimo) dengimai silikono pagrindu, mechaninis nuvalymas (įskaitant sausą remonto metu), ultragarso sistemos, elektrocheminės priemonės ir reguliarus laivo korpuso apžiūrėjimas. Kiekviena priemonė turi privalumų ir trūkumų — pavyzdžiui, biocidiniai dažai prie aplinkos kelia riziką, todėl jų naudojimas reguliuojamas, o mechaninis valymas gali kelti invazinių lervų pasklidimo pavojų.

Ekologinė svarba ir moksliniai tyrimai

Barškuolės atlieka svarbų vaidmenį pakrantės ekosistemose: jos prisideda prie bendros biologinės įvairovės, teikia mikrobuveines kitiems organizmams ir dalyvauja maisto grandinėse. Dėl savo unikalios morfologijos ir vystymosi stadijų barškuolės buvo (ir tebėra) intensyviai tiriamos taksonomijos, evoliucijos ir lervinės ekologijos srityse — tyrimų pavyzdys yra XIX a. J. V. Thompsono ir Čarlzo Darvino darbai.

Apibendrinant: barškuolės yra pritvirtinti vėžiagyviai su kalkinėmis plokštelėmis, kurių gyvenimo ciklas apima nauplius ir pritvirtinimosi stadijas, jos gali turėti reikšmingą poveikį laivybai ir infrastruktūrai, todėl valdymui ir prevencijai skiriama daug dėmesio.