Čarlzas Robertas Darvinas — evoliucijos teorijos ir natūralios atrankos autorius
Sužinokite apie Čarlzą Robertą Darviną — „Apie rūšių kilmę“, evoliucijos ir natūralios atrankos teorijas bei jų reikšmę gyvybės įvairovei ir biologijos mokslui.
Čarlzas Robertas Darvinas (1809 m. vasario 12 d. - 1882 m. balandžio 19 d.) buvo žymus anglų gamtininkas. Jis gimė Šrusberyje, Šropšyro grafystėje, į kilnią ir išsilavinusią šeimą (tėvas — gydytojas Robertas Darwinas, motina — Susannah Wedgwood). Jaunystėje mokėsi Edinburge ir Kembridže, kur susidomėjo gamtos mokslais ir tapo gabiu kolekcininku bei stebėtoju. Vėlesnė jo kelionė laivu HMS Beagle (1831–1836) ir tyrinėjimai, ypač Galapagų salose, suteikė daug empirinių duomenų, kurie vėliau tapo jo teorijos pamatu.
Jo knyga "Apie rūšių kilmę" (1859 m.) padarė du dalykus. Pirma, joje pateikta daug įrodymų, kad evoliucija vyko. Antra, joje buvo pasiūlyta teorija, paaiškinanti, kaip evoliucija veikia. Ši teorija yra natūralioji atranka. Evoliucija ir natūralioji atranka yra raktas į gyvybės Žemėje supratimą ir įvairovę.
Kaip Darvinas suformulavo teoriją
Darvino idėjos išryškėjo derinant daugybę stebėjimų ir įrodymų: fosilijų įrašus, organizmų išsidėstymą geografiškai (biogeografiją), lyginamąją anatomiją, embrionų panašumus ir rūšių variacijas. Grįžęs iš Beagle ekspedicijos, jis ilgus metus rinko duomenis, lygino kolekcijas ir eksperimentavo. Svarbu paminėti, kad Darvinui padėjo jo plataus masto kolekcijos ir bendradarbiavimas su kitais mokslininkais.
Natūralios atrankos esmė
Natūralioji atranka — procesas, kuriuo individai su palankesnėmis savybėmis turi didesnes galimybes išgyventi ir daugintis savo aplinkoje. Pagrindiniai principai:
- individuali įvairovė tarp organizmų;
- palikimų paveldimumas — tinkamos savybės dalinai perduodamos palikuonims;
- perdaug palikuonių — konkuruojama dėl ribotų išteklių;
- ilgainiui kylančios adaptacijos, kurios pagerina išlikimo ir dauginimosi galimybes.
Darvinas taip pat rėmėsi dirbtine atranka (veislių tobulinimu žmogaus rankomis) kaip analogija, parodančia, kaip per kartas gali kisti organizmų požymiai.
Tolesni darbai ir poveikis
Po "Apie rūšių kilmę" Darvinas paskelbė kelias svarbias knygas, tarp jų "The Descent of Man" (1871), kur aptarė žmogaus kilmę ir lytinę atranką, bei darbus apie augalų ir gyvūnų dauginimosi mechanizmus ir emocijų raišką. Jo idėjos sukėlė didelį mokslo ir visuomenės susidomėjimą bei konfliktus su religiniais požiūriais, tačiau per laiką evoliucijos teorija tapo vienu pagrindinių biologijos pagrindų.
Mokslinis palikimas
Darvino teorija vėliau buvo papildyta genetikos atradimais (Mendelio dėsnių pritaikymas ir XX a. „modernioji sintezė“), kurie paaiškino paveldimumo mechanizmus ir dar labiau sustiprino evoliucinį paaiškinimą. Evoliucija ir natūralioji atranka šiandien yra centrinės gamtos mokslų sritys, paaiškinančios biologinę įvairovę, rūšių santykius ir prisitaikymo procesus.
Asmeninis gyvenimas ir mirtis
1839 m. Darvinas vedė Emmą Wedgwood; pora turėjo dešimt vaikų. Darvinas kentėjo dėl lėtinės sveikatos problemos, tačiau aktyviai darbavosi visą gyvenimą. Jis mirė 1882 m. ir palaidotas Vestminsterio abatijoje, kur jo šaliai pagerbti pripažinta jo reikšmė mokslui.
Darvino darbai pakeitė mūsų supratimą apie gyvenimą Žemėje ir padėjo suformuoti modernią biologijos paradigmą — nuo rūšių kilmės iki ekologijos, genetikos ir paleontologijos. Jo mokslinis metodas — kruopštus duomenų rinkimas, argumentų suderinamumas ir atvirumas kritikai — tebėra pavyzdys mokslo praktikoje.
Čarlzas Darvinas, maždaug 45 metų amžiaus
Laivo "HMS Beagle" kelionė
Darvinas beveik penkerius metus praleido Karališkojo karinio jūrų laivyno tyrinėjimo laive "HMS Beagle". Jis buvo kviestinis gamtininkas, o tai reiškė, kad jis buvo atsakingas už kolekcijas ir užrašus apie aplankytų šalių gyvūnus, augalus ir geologiją. Laivo įgula sudarė visų pakrančių žemėlapius, kuriuos karinis jūrų laivynas galėjo naudoti bet kurioje pasaulio vietoje. Tuo metu Didžioji Britanija turėjo didžiausią pasaulyje laivyną ir pasaulinę imperiją.
Darvinas rinko visur, kur tik nusileido laivas. Jis rado didžiulių neseniai išnykusių žinduolių fosilijų, Čilėje patyrė žemės drebėjimą ir pastebėjo, kad žemė pakilo. Jis žinojo, kad kitur, aukštai Anduose, yra iškilusių paplūdimių su iškastinėmis kriauklėmis ir medžiais, kadaise augusiais smėlėtame paplūdimyje. Akivaizdu, kad žemė nuolat keitėsi, vienur žemė kilo, kitur grimzdo. Jis rinko paukščius ir vabzdžius ir siuntė siuntas į Kembridžą, kad ekspertai jas atpažintų.
Darvinas buvo pirmasis gamtininkas, apsilankęs Galapagų salose, esančiose prie vakarinės Ekvadoro pakrantės. Jis pastebėjo, kad kai kurie paukščiai buvo panašūs į žemyne gyvenančius čiurlius, tačiau pakankamai skirtingi, kad juos būtų galima priskirti atskiroms rūšims. Jis ėmė domėtis, kaip šiose salose atsirado tiek daug naujų rūšių.
Grįžęs į Angliją Darvinas redagavo kelias mokslines kelionės apžvalgas ir rašė asmeninį dienoraštį, kurį žinome kaip "Beagle'o kelionę". Tai vienas didžiausių gamtos istorijos kelionių dienoraščių.
1843 m. Darvinas, kuris su žmona Ema jau turėjo du vaikus, nusipirko Down House, esantį Downe kaime, Kente. Jame jis gyveno visą likusį gyvenimą, o šiandien namas ir jame esantys daiktai yra atviri visuomenei.
"Beagle" kelionė Plymutas, Anglija, į pietus iki Žaliojo Kyšulio, tada į pietvakarius per Atlantą iki Bahijos, Brazilija, į pietus iki Rio de Žaneiro, Montevidėjo, Folklendų salų, aplink Pietų Amerikos galą, tada į šiaurę iki Valparaiso, Čilė, ir Kallao. Į šiaurės vakarus iki Galapagų salų, tada plaukiama į vakarus per Ramųjį vandenyną į Naująją Zelandiją, Sidnėjų, Hobartą Tasmanijoje ir King George's Sound Vakarų Australijoje. Į šiaurės vakarus iki Kilingo salų, į pietvakarius iki Mauricijaus ir Keiptauno, tada į šiaurės vakarus iki Bahijos ir į šiaurės rytus atgal į Plymutą.
Evoliucija
Keliaudamas laivu "H.M.S. Beagle", o vėliau grįžęs namo į Londoną, Darvinas susipažino su kunigo T. R. Maltuso idėjomis. T. R. Maltusas suprato, kad nors žmonės gali padvigubinti savo populiaciją kas 25 metus, praktiškai taip neatsitinka. Jis manė, kad taip yra dėl to, kad jų skaičių riboja kova dėl būvio (arba išteklių). Jei žmonių skaičius didėjo, badas, karai ir ligos sukeldavo daugiau mirčių. Darvinas, kuris žinojo, kad visos gyvosios būtybės iš principo gali padidinti savo skaičių, pradėjo svarstyti, kodėl vienos išgyveno, o kitos ne.p264-268 Jo atsakymui parengti prireikė daugybės metų.
Evoliucijos teorija teigia, kad visos gyvosios būtybės Žemėje, įskaitant augalus, gyvūnus ir mikrobus, kilo iš bendro protėvio, lėtai keičiantis kartoms. Darvinas teigė, kad gyvosios būtybės laikui bėgant keitėsi natūralios atrankos būdu. Taip geriau išgyvena ir dauginasi tie, kurie geriausiai prisitaiko prie aplinkos. Prisitaikymas prie vietos, kurioje gyvenate, vadinamas prisitaikymu. Tie, kurie geriausiai prisitaiko prie vietos, kurioje gyvena, t. y. geriausiai prisitaikę, turi geriausią galimybę išgyventi ir daugintis. Tie, kurie prasčiau prisitaikę, dažniausiai neišgyvena. Jei jie neišgyvena pakankamai gerai, kad užaugintų jauniklių, tai reiškia, kad jie neperduoda savo genų. Taip rūšis palaipsniui keičiasi.
Pirmajame "Kilmės" skyriuje kalbama apie prijaukintus gyvūnus, pavyzdžiui, galvijus ir šunis. Darvinas priminė skaitytojams, kaip smarkiai žmonija pakeitė naminius gyvūnus, kurie kadaise buvo laukinės rūšys. Pokyčius lėmė atrankinis veisimas, kai veisimui buvo atrenkami pageidaujamų savybių turintys gyvūnai. Tai buvo daroma karta po kartos, kol buvo išvestos šiuolaikinės veislės. Galbūt tai, ką žmogus padarė sąmoningai, galėjo atsitikti gamtoje, kai vieni palikdavo daugiau palikuonių nei kiti.
Darvinas pastebėjo, kad nors jauni augalai ar gyvūnai yra labai panašūs į savo tėvus, nė vienas iš jų nėra visiškai vienodas, o jų forma, dydis, spalva ir pan. visada skiriasi. Kai kuriuos iš šių skirtumų augalas ar gyvūnas galėjo įgyti iš savo protėvių, tačiau kai kurie yra nauji ir atsirado dėl mutacijų. Kai dėl tokių skirtumų organizmas tampa pajėgesnis gyventi gamtoje, jis turi daugiau galimybių išgyventi ir perduoda savo genus palikuonims, o šie - savo palikuonims. Bet koks skirtumas, dėl kurio augalas ar gyvūnas turėtų mažiau galimybių gyventi, turėtų mažesnę tikimybę būti perduotas ir galiausiai visai išnyktų. Taip panašių augalų ar gyvūnų grupės (vadinamos rūšimis) pamažu keičia savo formą ir pavidalą, kad galėtų sėkmingiau gyventi ir susilaukti daugiau palikuonių, kurie juos išgyventų. Taigi natūralioji atranka buvo panaši į atrankinį veisimą, išskyrus tai, kad ji vyktų savaime ir per daug ilgesnį laiką.
Pirmą kartą apie tai jis pradėjo galvoti 1838 m., tačiau prireikė net dvidešimties metų, kol jo idėjos tapo viešos. Iki 1844 m. savo užrašų knygelėje jis jau galėjo užrašyti pagrindinių idėjų projektą. Istorikai mano, kad jis nekalbėjo apie savo teoriją, nes bijojo viešos kritikos. Jis žinojo, kad jo teorija, kurioje nekalbama apie religiją, kelia klausimų dėl pažodinės Pradžios knygos tiesos. Kad ir kokia būtų priežastis, savo teoriją knygoje jis paskelbė tik 1859 m. 1858 m. jis išgirdo, kad kitas biologas Alfredas Russelas Wallace'as turėjo tokių pat idėjų apie natūraliąją atranką. Darvino ir Voliso idėjos pirmą kartą buvo paskelbtos 1858 m. Londone, žurnale "Journal of the Linnaean Society". Kitais metais Darvinas išleido savo knygą. Knyga vadinosi "Apie rūšių atsiradimą natūralios atrankos būdu, arba palankių rasių išsaugojimą kovoje už gyvybę". Paprastai ši knyga vadinama "Rūšių kilme".
1859 m. "Rūšių kilmės" kopija
Kiti darbai
Darvinas parašė daug kitų knygų, kurių dauguma taip pat labai svarbios.
Jo knygos
- 1838-43: Beagle" kelionės zoologija: išleista 1839-1843 m. penkiomis dalimis (ir devyniolika numerių) įvairių autorių, redaguojama ir prižiūrima Čarlzo Darvino, kuris prisidėjo dviem dalimis:
- 1838 m.: 1 dalis, Nr. 1, iškastiniai žinduoliai, autorius Richardas Owenas (Darwino įžanga ir geologinis įvadas)
- 1838 m.: 2 dalis Nr. 1 Mammalia, parengė George Robert Waterhouse (Geografinis įvadas ir Darwino pranešimas apie jų papročius ir paplitimą)
- 1839 m.: Dienoraštis ir pastabos ("The Voyage of the Beagle")
- 1842: Koralinių rifų struktūra ir pasiskirstymas
- 1844: Geologiniai vulkaninių salų stebėjimai
- 1846: Geologiniai stebėjimai Pietų Amerikoje
- 1849: John Herschel.
- 1851: Monografija apie Cirripedia poklasį su visų rūšių paveikslėliais. Lepadidae; arba, Pedunculated Cirripedes. Gyvieji barškuolės.
- 1854: Monografija apie Cirripedia poklasį su visų rūšių paveikslais. Balanidae (arba Sessile Cirripedes); Verrucidae ir kt.
- 1851: Didžiosios Britanijos iškastinių Lepadidae, arba, Pedunculated Cirripedes, monografija. Iškastiniai barakuliai.
- 1854: Didžiosios Britanijos iškastinių Balanidæ ir Verrucidæ monografija
- 1859: Apie rūšių atsiradimą natūralios atrankos būdu, arba palankesnių rasių išsaugojimą kovoje už gyvybę
- 1862: Apie įvairius būdus, kuriais britų ir užsienio orchidėjas apvaisina vabzdžiai (Orchidėjų apvaisinimas)
- 1865: Apie vijoklinių augalų judėjimą ir įpročius (Linneano draugijos straipsnis, išleistas 1875 m. kaip knyga)
- 1868: Gyvūnų ir augalų kitimas domestikacijos sąlygomis
- 1871: Žmogaus kilmė ir atranka lyties atžvilgiu
- 1872: Žmogaus ir gyvūnų emocijų raiška
- 1875: Vabzdžiaėdžiai augalai
- 1876: Kryžminio ir savaiminio tręšimo poveikis daržovių karalystėje
- 1877: Skirtingos tos pačios rūšies augalų žiedų formos
- 1880: Augalų judėjimo galia
- 1881: 1888: Augalinio pelėsio susidarymas veikiant kirminams.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Čarlzas Robertas Darvinas?
A: Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin) buvo anglų gamtininkas, gimęs Šrusberyje, Šropšyre. Jis išgarsėjo savo darbu apie evoliucijos teoriją.
K: Kokią knygą jis išleido?
A: 1859 m. Darvinas išleido knygą "Apie rūšių kilmę".
K: Kokius įrodymus jis pateikė evoliucijai pagrįsti?
A: Savo knygoje Darvinas pateikė daug įrodymų, kad evoliucija įvyko, ir pasiūlė natūraliąją atranką kaip evoliucijos būdą.
K: Ar Darvinas žinojo apie genetiką?
A: Ne, Darvinas niekada neskaitė Gregoro Mendelio darbų, todėl, siūlydamas savo evoliucijos teoriją, jis nežinojo apie genetiką.
K: Kaip Darvinas paaiškino, kodėl žirafos turi ilgus kaklus?
A: Pagal Lamarko idėją, žirafų kaklai tapo ilgesni, nes ilgesnius kaklus turinčios žirafos geriau išgyveno ir perdavė savo genus, todėl laikui bėgant visos rūšys įgijo ilgesnius kaklus.
K: Ar Lamarko paaiškinimas buvo teisingas?
Atsakymas: Ne, nors Lamarko paaiškinimas buvo panašus į tai, ką dabar žinome apie genetiką ir evoliuciją, jis buvo iš esmės neteisingas, palyginti su tuo, ką šiandien suprantame dėl to, kad nuo to laiko mokslas padarė pažangą.
Ieškoti