Fosilija
Fosilija - tai senovinio gyvo organizmo liekanos arba pėdsakai.
Nuosėdinėse uolienose aptinkamos gyvūnų, augalų ar protistų fosilijos.
Tipiškos fosilijos kūno forma yra išlikusi, tačiau pirmines kūną sudariusias molekules pakeitė neorganinė medžiaga, pavyzdžiui, kalcio karbonatas (CaCO3) arba silicio dioksidas (SiO2). Fosilija atrodo kaip uoliena ir yra iš jos pagaminta. Ji buvo mineralizuota arba suakmenėjusi (tiesiogine prasme virto uoliena).
Fosilija taip pat gali būti gyvosios būtybės atspaudas ar atspaudas, išlikęs suakmenėjusiame praėjusio amžiaus purve.
Vieni organizmai gerai fosilizuojasi, kiti - ne. Labiausiai paplitusios fosilijos yra tos, kurias palieka organizmai, gaminantys kietąsias medžiagas. Tokie pavyzdžiai yra kieti, kalcitiniai moliuskų (pvz., moliuskų ir sraigių) ir dabar retų brachiopodų (dar vadinamų lempiniais kiautais) kiautai. Iš šių jūroje gyvenančių moliuskų susidarė daug fosilijų (t. y. suakmenėjusių) turinčių kreidinių kalkakmenio sluoksnių žemėje.
Minkštakūniai organizmai gali suakmenėti ypatingomis aplinkybėmis: geras pavyzdys - Ediakaro biota.
Plačiajai visuomenei geriausiai žinomos milžiniškų priešistorinių dinozaurų fosilijos. Šių didžiulių senovinių roplių suakmenėjusių kaulų ir išlikusių pėdsakų galima pamatyti daugelyje gamtos istorijos ir žemės mokslų muziejų.
Geologų ir biologų atliekami fosilijų tyrimai vadinami paleontologija. Jei gyvosios būtybės tyrinėjamos ekologiniame kontekste, tai vadinama paleobiologija.
Gintare įstrigę uodas ir musė
Ankstyvojo viršutinės kreidos periodo, prieš ~95 milijonus metų, fosilija, Santanos formacija, Brazilija
Žemutinio proterozojaus stromatolitai iš Bolivijos, Pietų Amerikos. Juos pagamino cianobakterijos. Poliruotas vertikalus uolienos pjūvis
Trys nedidelės amonitų fosilijos, kurių kiekvienos skersmuo apie 1,5 cm
Trilobito, gyvenusio maždaug prieš 444 milijonus metų, fosilija
Ypač saugomos vietos
Yra vietų, kuriose rasta nepaprastai išsamių ar gausių fosilijų. Paleontologai šias vietas vadina vokišku terminu Lagerstätten. Tokia vieta yra La Brea deguto duobės Los Andžele. Taip pat ir Solnhofeno kalkakmenio karjerai Bavarijoje.
Fosilijų rūšys
Mikroskopinės arba labai mažytės fosilijos vadinamos "mikrofosilijomis", o didesnės, makroskopinės fosilijos, pavyzdžiui, kriauklių ir žinduolių, vadinamos "makrofosilijomis". Natūralūs akmenys, kurie atrodo kaip suakmenėję organizmai, bet visai nėra fosilijos, vadinami pseudofosilijomis.
Nors dauguma fosilijų susidaro iš kietųjų organizmų dalių, yra ir netiesioginių priešistorinės gyvybės ženklų. Tokie pavyzdžiai, kaip kirmino pėdsakas ar gyvūno pėdsakas, yra gana dažni. Jie vadinami pėdsakais. Suakmenėję ekskrementai, išmatos ar mėšlas vadinami koprolitais. Cheminiai priešistorinių organizmų pėdsakai vadinami chemofosilijomis. Priešistorinių žmonių pagaminti daiktai vadinami artefaktais.
Net ir tada, kai minkštakūnių gyvūnų liekanų nebelieka, gali likti atspaudų, pelėsių ar anglies pėdsakų, kurie išlieka visam laikui. Taigi ypatingais atvejais turime net mažų minkštųjų bestuburių gyvūnų fosilijų.
Kartais fosilija susidaro dėl sausumo (išdžiūvimo), užšalimo arba pušies dervos. Tokių fosilijų pavyzdžiai yra mumifikuoti gyvūnai, ledu padengtas vilninis mamutas ir vabzdžių pripildytas gintaras.
Tačiau gyvosios fosilijos apskritai nėra fosilijos. Tai šiuolaikiniai organizmai, labai panašūs į savo priešistorinius protėvius, gyvenusius prieš daugelį milijonų metų. Geri pavyzdžiai - ginkmedis, coelakantas ir pasaginis krabas.
Ankstyvasis fosilijų pastebėjimas
Daugybė prieš mokslą gyvenusių žmonių pastebėjo fosilijas, tačiau ne visi manė, kad tai yra gyvų būtybių liekanos. Bene pirmasis savo mintis užrašė senovės graikų filosofas Ksenofanas (apie 570-470 m. pr. m. e.). p387 Jo idėjas perteikė vėlesni rašytojai:
"Kriauklės randamos žemės viduryje ir ant kalnų. Sirakūzų karjeruose rasta žuvies ir jūros dumblių atspaudų; Parose akmens gelmėje - lauro lapo atspaudas, o Maltoje [rasta] jūros gyvių suplokštėjusių formų. Jis sako, kad jie susidarė, kai viskas seniai seniai buvo padengta dumblu, o atspaudas išdžiūvo dumble". Guthrie p387
Šios idėjos buvo iš naujo atrastos XVII a. Europoje. Nicolas Steno Nyderlanduose ir Robertas Hukas Londono Karališkojoje draugijoje rašė ir skaitė paskaitas apie fosilijas. XVIII amžiuje prasidėjo fosilijų rinkimas ir rimtas mąstymas apie geologiją. XIX a. geologija tapo moderniu mokslu, o fosilijos prisidėjo prie evoliucijos teorijos kūrimo.
Susiję puslapiai
- Išnykimas
- Evoliucija
- Paleontologija
- Žemės istorija
- Išnykimo įvykių sąrašas
- Lagerstätten
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra iškastinė medžiaga?
Atsakymas: Fosilija - tai senovinės gyvos būtybės liekanos arba pėdsakai, kurie mineralizavosi arba suakmenėjo (pažodžiui, virto uoliena). Tai gali būti kaulai, kriauklės, egzoskeletai, akmeniniai gyvūnų ar mikrobų atspaudai, gintare išlikę objektai, plaukai, suakmenėjusi mediena, nafta, anglis ir DNR liekanos.
K: Kaip susidaro fosilijos?
Atsakymas: Fosilijos susidaro, kai išlieka senovinės gyvosios būtybės kūno forma, tačiau pirminės kūną sudariusios molekulės pakeičiamos neorganinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, kalcio karbonatu (CaCO3) arba silicio dioksidu (SiO2).
K: Kokios rūšies organizmai dažniausiai randami kaip fosilijos?
A: Dažniausiai fosilijos yra tos, kurias paliko organizmai, iš kurių susidaro kietos medžiagos, pavyzdžiui, moliuskai (moliuskai ir sraigės) ir brachiopodai (lempiniai kiautai).
K: Ar yra pavyzdžių, kai fosilijų randama minkštakūnių organizmų?
A: Taip. Minkštakūniai organizmai gali suakmenėti ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Ediakaro biota.
K: Ką žmonės tyrinėja, kai žiūri į fosilijas?
A: Žmonės, kurie tyrinėja fosilijas, vadinami paleontologais. Jei jie nagrinėja gyvus organizmus ekologiniame kontekste, tai vadinama paleobiologija.
K: Ar yra kokių nors garsių fosilijų pavyzdžių?
A: Taip. Plačiajai visuomenei geriausiai žinomos milžiniškų priešistorinių dinozaurų fosilijos - jų suakmenėjusius kaulus ir pėdsakus galima pamatyti daugelyje pasaulio muziejų.
