Ediakaro biota

Interpretacija

Buvo pateikta keletas skirtingų biotos interpretacijų. Standartinė nuomonė yra ta, kad pėdsakai yra gerai žinomų filų (Cnidaria, annelidų, ankstyvųjų nariuotakojų), kurių kūno planai išnyko iki kambro periodo, fosilijos. ^p27

Buvo iškeltos gana skirtingos idėjos. Seilacheris manė, kad tik kelios iš šių formų priklauso gyviems filosofams, jei iš viso priklauso. Konvėjus Morisas (Conway Morris) prieštaravo šiai idėjai. Rentallak teigė, kad biota gali būti kerpės.

Kaip aiškina Narbonne'as, Ediakaro biota užima labai svarbią vietą fosilijų įraše. Iki jų ilgą archajaus ir didžiąją protoerozojaus dalį vienintelės fosilijos buvo bakterijų ir bakterijų kilimėlių fosilijos - gyvybės forma, kuri tęsiasi iki šių dienų. Ediakaro biota aptinkama visame pasaulyje, o būdingiausios jos formos išnyko prieš pat kambro radiaciją, kuri prasideda nuo "mažųjų kriauklių fosilijų". To tikriausiai pakanka, kad pokyčiai būtų pagrįstai apibūdinti kaip išnykimas, nors kas jį sukėlė, nėra aišku. Viena iš prielaidų yra ta, kad gyvūnų, kurie ganėsi ant minkštakūnių formų, evoliucija būtų buvusi pakankama, kad sukeltų biotos žlugimą.

Biota buvo labai įvairi, joje buvo daug skirtingų kūno formų, taigi ir rūšių. Ekologija buvo bentosinė (jūros dugno), tiek sekliuose, tiek gilesniuose vandenyse. Narbonne'as pažymi, kad nėra skirtingos gyvybės ir skirtinguose gyliuose, akivaizdžiai nesimatė griaužiančių organizmų ir gyvūnų, galinčių medžioti minkštųjų kūnų formas. Jei šios sąlygos pasikeistų, minkštakūniams grėstų pavojus. . ^p6

Asamblėjos

Ediakaro tipo fosilijos pasaulyje aptinkamos 25 vietovėse ir įvairiose nuosėdų susidarymo sąlygose, jos paprastai skirstomos į tris pagrindinius tipus, pavadintus pagal tipiškas vietoves. Kiekviena sankaupa užima savo buveinę ir po diversifikacijos protrūkio mažai keičiasi visą likusį savo egzistavimo laikotarpį.

• Avalono tipo sankaupa nustatyta Mistaken Point ekologiniame draustinyje Niufaundlende, Kanadoje, seniausioje vietovėje, kurioje rasta daug ediakaro fosilijų.
• Ediakaro tipo sankaupos: Ediakaro tipo sankaupas sudaro fosilijos, išlikusios vietovėse netoli upių žiočių (prodeltai). Jos aptinkamos susikertančiuose smėlio ir dumblo sluoksniuose, susiformavusiuose žemiau įprastinio su bangų judėjimu susijusio vandens pagrindo, vandenyse, kurie yra pakankamai seklūs, kad juos paveiktų bangų judėjimas audrų metu. Dauguma fosilijų yra išlikusios kaip įspaudai mikrobiologinėse paklotėse, tačiau kelios yra išlikusios smėlio vienetuose.
• Nama tipo sankaupa: Nama sankaupa labiausiai paplitusi Namibijoje. Labiausiai paplitęs trimatis išsaugojimas, kai organizmai išlieka smėlio sluoksniuose su vidine paklote.

Surinkinių reikšmė

Rusijos Baltosios jūros regione visų trijų tipų sankaupų rasta netoli viena kitos. Dėl to ir dėl to, kad faunos sutampa laike, mažai tikėtina, kad jos atstovauja evoliucijos etapams. Kadangi šios faunos aptinkamos visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, geografinės ribos nėra svarbus veiksnys. Tų pačių fosilijų randama visose paleolatūrinėse platumose.

Tikėtina, kad šios trys grupės žymi organizmus, prisitaikiusius išgyventi skirtingose aplinkose. Išanalizavus vieną iš Baltosios jūros fosilijų klodų, kuriame sluoksniai kelis kartus pereina iš žemyninio dugno į tarpuplaučio ir upės žiočių bei atgal, nustatyta, kad su kiekviena aplinka buvo susiję tam tikri ediakaro organizmai.

Nenuostabu, kad išnaudojamos ne visos aplinkos. Iš 92 galimų gyvenimo būdų - maitinimosi būdo, pakopų ir judrumo derinių - iki ediakaro pabaigos užimta ne daugiau kaip tuzinas. Avalono telkinyje yra tik keturios. Didelio masto plėšrūnų ir vertikalaus užkasimo nebuvimas yra bene svarbiausi ekologinę įvairovę ribojantys veiksniai; jų atsiradimas ankstyvajame kambro amžiuje leido užimamų gyvenimo būdų skaičių padidinti iki 30.

Susiję puslapiai

• Lagerstätte
• Fezouata formacija
• Mistaken Point ekologinis draustinis