Antarktida: žemyno apibrėžimas, ledynai, klimatas ir faktai
Atrask Antarktidą: žemyno apibrėžimas, ledynai, klimatas, įdomūs faktai, gyvūnija ir mokslinės stotys — viskas apie šalčiausią, dykumią ir unikalią planetos zoną.
Antarktida yra piečiausias Žemės žemynas. Jis yra Pietų ašigalyje. Jis beveik visas yra į pietus nuo Antarktidos rato. Aplink Antarktidą plyti Pietųvandenynas. Tai penktas pagal plotą žemynas po Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Apie 99 % Antarktidos teritorijos dengia ledas. Šio ledo storis vidutiniškai siekia mažiausiai 1,6 km. Be to, Antarktidos ledas saugo didžiąją dalį pasaulio gėlo vandens — apie 90 % viso planetos ledinėse formose esančio gėlo vandens. Žemyno plotas siekia apie 14 mln. km², o vidutinis jo aukštis yra labai didelis — apie 2 500 m.
Geografija ir struktūra
Antarktida susideda iš žemyno ploto padengto storu ledynu (Antarktidos ledo dangos) ir pakrančių ledynų bei ledkalnių. Rytinė Antarktida (East Antarctica) yra aukštesnė ir storesnio ledo, o Vakarų Antarktida (West Antarctica) — mažiau stabili, su daug atviro ledo kranto ir didesne jautrumo pakilti jūros lygiui rizika. Aukščiausias taškas — Vinsono masyvas (Vinson Massif) — siekia 4 892 m virš jūros lygio. Po ledu randama ir unikalių objektų, pavyzdžiui, subglacialinis Vostoko ežeras.
Ledynai, ledas ir įtaka klimato kaitai
Antarktidos ledo dangos elgsena turi didelę reikšmę pasauliniam klimatui ir jūros lygiui. Jei visa Antarktidos ledinė masė ištirptų, jūros lygis galėtų pakilti maždaug 58 m — tai hipotetinė vertė, parodanti žemyno svarbą. Per pastaruosius dešimtmečius kai kuriose žemyno dalyse fiksuojamas ledynų nykimas ir jūros ledo svyravimai; ypač skaitytinas pavyzdys — Larsen B ledkalnio griūtis 2002 m., kuri parodė, kaip greitai gali keistis kai kurie ledynų regionai.
Klimatas ir meteorologija
Antarktida yra šalčiausias, sausiausias ir vėjuočiausias žemynas. Temperatūros ten pasiekia ekstremalias žemumas — žemiausia užfiksuota temperatūra žemynuose buvo maždaug −89,2 °C Vostoko stotyje. Antarktida laikoma dykuma dėl labai mažo kritulių kiekio: prie jūros per metus iškrenta tik apie 200 mm kritulių, o žemyno gilumoje — dar mažiau. Dažni stiprūs katabatiniai vėjai susidaro dėl tamsesnių, šaltesnių oro masių leidimosi nuo aukštumų link jūros.
Gyvūnija ir augmenija
Antarktidos aplinka yra labai atšiauri, todėl ten gyvena tik išskirtinės rūšys, prisitaikiusios prie šalčio. Nuolatinės žmogaus gyvenvietės nėra; vietinė fauna yra susitelkusi pakrantėse ir jūroje. Tekste minėta: pingvinai, ruoniai, nematodai, tardigradai ir erkių rūšys. Svarbi jūros grandinės dalis – krilis (maždaug tai, ką minta banginiai, ruoniai ir pingvinai), be kurio daugelis ekosistemų nefunkcionuotų.
Augalija ypač ribota — gyvuoja tik keli bebrūkšniai augalai: dvi žinomos žydinčios rūšys (Deschampsia antarctica ir Colobanthus quitensis), taip pat dumbliai, kerpės, grybai ir bakterijos. Šios rūšys dažniausiai randamos atšiauresnėse pakrančių zonose bei atviresnėse uolėtose salelėse.
Istorija ir tyrinėjimai
Pirmą kartą žemynas pastebėtas 1820 m. Likusią XIX a. dalį Antarktida buvo užmiršta dėl priešiškos aplinkos, mažų išteklių ir izoliacijos. XIX a. ir XX a. pradžioje prasidėjo intensyvios ekspedicijos ir tyrinėjimai — „Heroic Age“ laikotarpis, siejamas su tokiais keliautojais kaip Roaldas Amundsenas, Robertas Falcas Scottas ir Ernestas Shackletonas. Teigiama, kad pirmą kartą oficialiai Antarktidos pavadinimą kaip žemyno pavadinimą XIX a. 9-ajame dešimtmetyje pavartojo škotų kartografas Džonas Džordžas Bartolomėjus (John George Bartholomew).
Per XX a. ir XXI a. Antarktida tapo svarbių mokslinių tyrimų centru: ledogręžiai ir ledkalnių duomenys suteikia informaciją apie klimato pokyčius tūkstančius metų atgal (ledynų gręžinių metai). Taip pat Antarktida svarbi astronomijai ir kosmologijai dėl švaraus oro ir mažo šviesos taršos kai kuriose vietose.
Žmonės, stotys ir teisinis reguliavimas
Antarktidoje nuolat negyvena nė vienas žmogus. Tačiau Antarktidoje esančiose mokslinėse stotyse ištisus metus gyvena apie 1 000 žmonių žiemą ir į vasarą atvyksta daugiau tyrėjų — sezoninė populiacija gali siekti kelių tūkstančių (dažniausiai 4 000–5 000). Tyrėjai dirba įvairiose srityse: klimatologijoje, geologijoje, biologijoje, atmosf eros moksluose ir kt.
Antarktidos sutartį 1959 m. pasirašė 12 šalių. Nuo to laiko sutartį pasirašė daugiau šalių — šiuo metu ją yra pasirašiusios daugiau nei 50 valstybių. Sutartyje skelbiama, kad karinė veikla ir naudingųjų iškasenų gavyba prieštarauja įstatymams. Tačiau ji remia mokslinius tyrimus. Ji taip pat padeda žemyno ekozonai. Papildomas susitarimas — 1991 m. pasirašytas Madrido protokolas — paskelbė Antarktidą „gamtos rezervatu, skirtu taikai ir mokslui“ ir laikinai uždraudė komercinę žemyno mineralų gavybą. Kartu eksperimentuoja daugiau kaip 4 000 įvairių tautų ir skirtingų interesų mokslininkų.
Grėsmės ir ateities iššūkiai
Pagrindiniai pavojai Antarktidos ekosistemai yra klimato kaita, kuri keičia ledynų ir jūros ledo balansą, taip pat vietinių rūšių paplitimą ir migraciją. Ozonos sluoksnio pažeidimas virš Antarktidos 1980–1990 m. sukėlė „ozono skylės“ problemą, kuri paskatino tarptautinius veiksmus (pvz., Monrealio protokolą). Be to, turizmo ir netinkamos eksploatacijos rizika kelia papildomas grėsmes jautrioms pakrantės buveinėms.
Trumpas apibendrinimas
- Antarktida — piečiausias, šaltį, sausą ir vėjuotą žemynas.
- Apie 99 % plotą dengia ledas, o jo vidutinis storis yra apie 1,6 km.
- Laikoma dykuma dėl mažų kritulių kiekių; vidutinė aukšta reljefinė padėtis.
- Neturi nuolatinės gyventojų bendruomenės, bet yra daug tyrimų stočių.
- Tarptautinės sutartys saugo Antarktidą kaip vietą mokslui ir taikai bei riboja komercinę gavybą.
Antarktida išlieka kritiškai svarbi mokslui ir pasaulio klimatui — tolesni stebėjimai ir tarptautinė apsauga padės geriau suprasti jos pokyčius bei mažinti neigiamą jų poveikį pasauliui.
Antarktida
Geografija ir geologija
Antarktidą dengia maždaug keturių kilometrų storio ledo danga. Po ledu daugiausia yra sausumos, nors ledo šelfai yra virš vandenyno. Transantarktiniai kalnai skiria sausumą tarp Rytų Antarktidos Rytų pusrutulyje ir Vakarų Antarktidos Vakarų pusrutulyje.
Antarktidoje yra keletas svarbių savybių, kurias slepia ledas. Vienas iš jų - Vostoko ežeras, kurį ledas dengia jau mažiausiai 15 mln. metų. Ežeras yra 250 km ilgio ir 50 km pločio. Kitas - didžiulė Gamburcevo kalnų grandinė, kuri yra Alpių dydžio, tačiau visa palaidota po ledu. Netoliese Gamburcevo kalnų grandinės yra didžiulis plyšinis slėnis, panašus į Rytų Afrikos Didįjį plyšinį slėnį. Jis vadinamas Lamberto sistema. Mokslininkai panaudojo radarą, galintį veikti po ledu, kad ištirtų visą Antarktidą.
Sudėtinis Antarktidos vaizdas iš palydovo
Senovės Antarktida
Mokslininkai teigia, kad anksčiau Antarktida buvo daug šiauriau ir daug šiltesnė, o į dabartinę vietą ji atsidūrė dėl žemynų dreifo. 2011-2013 m. mokslininkai surinko varlių, vandens lelijų, ryklių ir rajų dantų fosilijų, įrodančių, kad šios gyvybės formos anksčiau gyveno Antarktidoje. Varlių fosilijos buvo maždaug 40 mln. metų senumo. Mokslininkai teigia, kad marsupilamiai - gyvūnai, kurie savo vaikus laiko maišeliuose, - galėjo atsirasti Pietų Amerikoje, migruoti į šiltą senovės Antarktidą, o iš ten nukeliauti į Australiją.
Gyvenimas Antarktidoje
Augalai
Antarktidoje auga nedaug sausumos augalų. Taip yra todėl, kad Antarktidoje nėra daug drėgmės (vandens), saulės šviesos, gero dirvožemio ir šiltos temperatūros. Augalai paprastai auga tik kelias savaites vasarą. Tačiau auga samanos, kerpės ir dumbliai. Svarbiausi Antarktidos organizmai yra vandenyne augantis planktonas.
Gyvūnai
Vienas iš svarbių maisto šaltinių Antarktidoje yra krilis - bendras terminas, kuriuo vadinami maži į krevetes panašūs jūrų vėžiagyviai. Kriliai yra maisto grandinės apačioje: jie minta fitoplanktonu ir kiek mažiau zooplanktonu. Krilis yra maisto forma, tinkama didesniems gyvūnams, kuriems krilis sudaro didžiąją mitybos raciono dalį. Banginiai, pingvinai, ruoniai ir net kai kurie Antarktidoje gyvenantys paukščiai yra priklausomi nuo krilių.
Banginiai yra didžiausi gyvūnai vandenyne ir Antarktidoje. Jie yra žinduoliai, o ne žuvys. Tai reiškia, kad jie kvėpuoja oru ir nededa kiaušinių. Aplink Antarktidą esančiuose vandenynuose gyvena daug įvairių banginių rūšių. Banginių medžiotojai šimtus metų medžiojo banginius dėl mėsos ir taukų. Dabar daugiausia banginių medžiojama Antarktidos teritorijoje.
Pingvinai gyvena tik į pietus nuo ekvatoriaus. Antarktidoje ir aplink ją gyvena kelios skirtingos rūšys. Didžiausi iš jų gali būti beveik 4 pėdų (1,2 m) aukščio ir sverti beveik 100 svarų (40 kg). Mažiausios rūšys yra tik apie 30 cm (1 pėdos) ūgio. Pingvinai yra dideli paukščiai, kurie puikiai plaukia, bet negali skraidyti. Jų nugaros ir sparnai juodi, o priekinė dalis balta. Jų plunksnos labai tankiai suspaustos ir sudaro storą dangą. Po plunksnomis jie taip pat turi vilnonių pūkų sluoksnį. Pačios plunksnos padengtos tam tikru aliejumi, todėl yra atsparios vandeniui. Taip pat šilumą palaiko storas riebalo sluoksnis. Pingvinai minta žuvimi ir gyvena vandenyne. Jie išlipa ant sausumos arba ledo dėti kiaušinių ir auginti jauniklių. Jie suka lizdus kartu, didžiulėje grupėje.
Didžiausias sausumos gyvūnas
Didžiausias Antarktidos gyvūnas, gyvenantis tik sausumoje, yra besparnė musė.
Adelie pingvinų jaunikliai Antarktidoje, fone - MS Explorer ir ledkalnis.
Atradimo istorija
Ilgą laiką žmonės tikėjo, kad toli pietuose yra didelis žemynas. Jie manė, kad ši Terra Australis "atsveria" šiaurėje esančias žemes, pavyzdžiui, Europą, Aziją ir Šiaurės Afriką. Žmonės tuo tikėjo nuo Ptolemėjo laikų (I mūsų eros amžius). Jis pasiūlė šią idėją, norėdamas išlaikyti visų žinomų pasaulio žemių pusiausvyrą. Žemėlapiuose buvo paplitę didelės žemės pietuose vaizdai. XVII a. pabaigoje žmonės atrado, kad Pietų Amerika ir Australija nėra mitinės "Antarktidos" dalis. Tačiau geografai vis dar manė, kad Antarktida yra daug didesnė nei iš tikrųjų.
Europos žemėlapiuose ši nepažįstama žemė buvo vaizduojama tol, kol 1773 m. sausio 17 d. kapitono Džeimso Kuko laivai "HMS Resolution" ir "Adventure" 1773 m. gruodį kirto Antarktidos ratą. Jie vėl jį kirto 1774 m. sausio mėn. Iš tiesų Kukas priplaukė maždaug 75 mylių (121 km) atstumu nuo Antarktidos pakrantės. Tačiau 1773 m. sausio mėn. dėl ledo jis buvo priverstas grįžti atgal.
Pirmieji Antarktidą pastebėjo trys skirtingi vyrai. Skirtingų organizacijų duomenimis, 1820 m. Antarktidą matė trijų vyrų vadovaujami laivai. Tie trys vyrai buvo Fabianas fon Bellingshauzenas (Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas), Edvardas Bransfildas (Karališkojo laivyno kapitonas) ir Natanielis Palmeris (amerikiečių ruonių medžiotojas iš Stoningtono, Konektikuto valstijoje). Pirmasis užfiksuotas išsilaipinimas žemyninėje Antarktidos dalyje buvo amerikiečių ruonių medžiotojo Džono Deiviso (John Davis). Jis išsilaipino Vakarų Antarktidoje 1821 m. vasario 7 d. Tačiau kai kurie istorikai nėra tikri dėl šio teiginio.
Žmonės pradėjo atrasti įvairias Antarktidos dalis ir sudaryti jų žemėlapius. Tai buvo lėtas darbas, nes jie galėjo dirbti tik vasarą. Galiausiai žemėlapis buvo sudarytas, ir žmonės pradėjo kalbėti apie sausumos, ne tik jūros, tyrinėjimą. Tačiau tai būtų buvęs labai sunkus darbas. Jiems būtų tekę pralaužti Antarktidą supantį ledą. Tuomet jiems tektų išsilaipinti ant jo ir parsigabenti pakankamai daiktų, kad galėtų pragyventi, kol tyrinės žemę.
Pirmą kartą rimtai Antarktidą tyrinėjo Ernesto Šekletono vadovaujama "Nimrodo" ekspedicija 1907-09 m. Jie pirmieji įkopė į Erebuso kalną ir pasiekė Pietų magnetinį ašigalį. Pats Šekletonas ir dar trys jo ekspedicijos nariai 1908 m. gruodį - 1909 m. vasarį atliko kelis pirmuosius bandymus. Jie buvo pirmieji žmonės, įveikę Rosso ledo šelfą ir Transantarktinę kalnų grandinę (per Beardmoro ledyną). Jie pirmieji įžengė į Pietų poliarinę plynaukštę.
Robertas Falkonas Skotas, žinomiausias iš visų tyrinėtojų, norėjo tapti pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Pietų ašigalį. Tuo pat metu iš Norvegijos startavo kita komanda, vadovaujama Roaldo Amundseno. Jie abu lenktyniavo iki Pietų ašigalio, bet galiausiai laimėjo Amundsenas, nes gerai panaudojo savo rogių šunis. Skotas naudojosi poniais ir motorinėmis rogėmis, tačiau pasiekęs Pietų ašigalį rado Amundseno žinutę, kad jis nugalėjo Skotą.
Grįždamas atgal Skotas su trimis palydovais susidūrė su pūga ir laukdamas, kol ji baigsis, mirtinai sušalo. Po aštuonių mėnesių jį suradę žmonės rado ir jo įrašus bei dienoraštį, kurį jis rašė iki pat mirties.
Klimato kaita ir visuotinis atšilimas daro poveikį Antarktidai, ypač Antarktidos pusiasaliui. []
Žmonės
Antarktidoje niekas negyvena visą laiką. Žmonės, kurie vyksta į Antarktidą, ten vyksta mokytis apie Antarktidą, todėl dauguma ten gyvenančių žmonių yra mokslininkai. Dauguma jų gyvena pakrantėje esančiose nacionalinėse mokslo stotyse. Kai kurios bazės yra toli nuo jūros, pavyzdžiui, Pietų ašigalyje. Jie tyrinėja orus, gyvūnus, ledynus ir Žemės atmosferą. Kai kurie mokslininkai gręžia ledo šerdis, kad sužinotų apie orus seniai. Antarktidoje dirbantys žmonės turi būti atsargūs, nes pūga gali prasidėti bet kada ir bet kur. Išvykdami toli nuo savo prieglobsčio, jie visada turi pasiimti daug maisto, kad tik būtų galima atsitikti.
Šiandien žmonės Antarktidą tyrinėja sniego motociklais, kurie yra greitesni už šunis ir gali traukti sunkesnius krovinius. Daugelis atvyksta į Antarktidą tik trumpam. Pietų Amerikoje yra bendrovių, kurios organizuoja atostogas į Antarktidą, todėl žmonės moka už kelionę laivu. Kai kurie žmonės plaukia savo valtimis.
Antarktida didesnė už Europą
Taip atrodo didžioji dalis Antarktidos paviršiaus.
Susiję puslapiai
- Negyvenamų regionų sąrašas
Susiję puslapiai
- Antarktidos upių sąrašas
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra piečiausias žemynas Žemėje?
A: Piečiausias žemynas Žemėje yra Antarktida.
K: Kokio storio ledas dengia didžiąją Antarktidos dalį?
Atsakymas: Didžiąją Antarktidos dalį dengiančio ledo storis vidutiniškai siekia mažiausiai 1,6 km.
K: Ar Antarktidoje kas nors nuolat gyvena?
Atsakymas: Ne, Antarktidoje nuolat negyvena nė vienas žmogus. Tačiau Antarktidoje esančiose mokslinėse stotyse ištisus metus gyvena apie 1 000-5 000 žmonių.
K: Kokių gyvūnų ir augalų galima rasti Antarktidoje?
A: Antarktidoje aptinkami gyvūnai yra pingvinai, ruoniai, nematodai, tardigradai ir erkės. Augalai - kai kurios žolės ir krūmai, dumbliai, kerpės, grybai ir bakterijos.
K: Kada pirmą kartą buvo pastebėtas žemynas?
A: Pirmą kartą žemynas pastebėtas 1820 m.
K: Kada buvo pasirašyta Antarktidos sutartis?
A: 1959 m. Antarktidos sutartį pasirašė 12 šalių ir nuo to laiko ją pasirašė vis daugiau šalių; iki šiol ją yra pasirašiusios 46 šalys.
Ieškoti