Antarktida

Geografija ir geologija

Antarktidą dengia maždaug keturių kilometrų storio ledo danga. Po ledu daugiausia yra sausumos, nors ledo šelfai yra virš vandenyno. Transantarktiniai kalnai skiria sausumą tarp Rytų Antarktidos Rytų pusrutulyje ir Vakarų Antarktidos Vakarų pusrutulyje.

Antarktidoje yra keletas svarbių savybių, kurias slepia ledas. Vienas iš jų - Vostoko ežeras, kurį ledas dengia jau mažiausiai 15 mln. metų. Ežeras yra 250 km ilgio ir 50 km pločio. Kitas - didžiulė Gamburcevo kalnų grandinė, kuri yra Alpių dydžio, tačiau visa palaidota po ledu. Netoliese Gamburcevo kalnų grandinės yra didžiulis plyšinis slėnis, panašus į Rytų Afrikos Didįjį plyšinį slėnį. Jis vadinamas Lamberto sistema. Mokslininkai panaudojo radarą, galintį veikti po ledu, kad ištirtų visą Antarktidą.

Sudėtinis Antarktidos vaizdas iš palydovo

Senovės Antarktida

Mokslininkai teigia, kad anksčiau Antarktida buvo daug šiauriau ir daug šiltesnė, o į dabartinę vietą ji atsidūrė dėl žemynų dreifo. 2011-2013 m. mokslininkai surinko varlių, vandens lelijų, ryklių ir rajų dantų fosilijų, įrodančių, kad šios gyvybės formos anksčiau gyveno Antarktidoje. Varlių fosilijos buvo maždaug 40 mln. metų senumo. Mokslininkai teigia, kad marsupilamiai - gyvūnai, kurie savo vaikus laiko maišeliuose, - galėjo atsirasti Pietų Amerikoje, migruoti į šiltą senovės Antarktidą, o iš ten nukeliauti į Australiją.

Gyvenimas Antarktidoje

Augalai

Antarktidoje auga nedaug sausumos augalų. Taip yra todėl, kad Antarktidoje nėra daug drėgmės (vandens), saulės šviesos, gero dirvožemio ir šiltos temperatūros. Augalai paprastai auga tik kelias savaites vasarą. Tačiau auga samanos, kerpės ir dumbliai. Svarbiausi Antarktidos organizmai yra vandenyne augantis planktonas.

Gyvūnai

Vienas iš svarbių maisto šaltinių Antarktidoje yra krilis - bendras terminas, kuriuo vadinami maži į krevetes panašūs jūrų vėžiagyviai. Kriliai yra maisto grandinės apačioje: jie minta fitoplanktonu ir kiek mažiau zooplanktonu. Krilis yra maisto forma, tinkama didesniems gyvūnams, kuriems krilis sudaro didžiąją mitybos raciono dalį. Banginiai, pingvinai, ruoniai ir net kai kurie Antarktidoje gyvenantys paukščiai yra priklausomi nuo krilių.

Banginiai yra didžiausi gyvūnai vandenyne ir Antarktidoje. Jie yra žinduoliai, o ne žuvys. Tai reiškia, kad jie kvėpuoja oru ir nededa kiaušinių. Aplink Antarktidą esančiuose vandenynuose gyvena daug įvairių banginių rūšių. Banginių medžiotojai šimtus metų medžiojo banginius dėl mėsos ir taukų. Dabar daugiausia banginių medžiojama Antarktidos teritorijoje.

Pingvinai gyvena tik į pietus nuo ekvatoriaus. Antarktidoje ir aplink ją gyvena kelios skirtingos rūšys. Didžiausi iš jų gali būti beveik 4 pėdų (1,2 m) aukščio ir sverti beveik 100 svarų (40 kg). Mažiausios rūšys yra tik apie 30 cm (1 pėdos) ūgio. Pingvinai yra dideli paukščiai, kurie puikiai plaukia, bet negali skraidyti. Jų nugaros ir sparnai juodi, o priekinė dalis balta. Jų plunksnos labai tankiai suspaustos ir sudaro storą dangą. Po plunksnomis jie taip pat turi vilnonių pūkų sluoksnį. Pačios plunksnos padengtos tam tikru aliejumi, todėl yra atsparios vandeniui. Taip pat šilumą palaiko storas riebalo sluoksnis. Pingvinai minta žuvimi ir gyvena vandenyne. Jie išlipa ant sausumos arba ledo dėti kiaušinių ir auginti jauniklių. Jie suka lizdus kartu, didžiulėje grupėje.

Didžiausias sausumos gyvūnas

Didžiausias Antarktidos gyvūnas, gyvenantis tik sausumoje, yra besparnė musė.

Adelie pingvinų jaunikliai Antarktidoje, fone - MS Explorer ir ledkalnis.

Atradimo istorija

Ilgą laiką žmonės tikėjo, kad toli pietuose yra didelis žemynas. Jie manė, kad ši Terra Australis "atsveria" šiaurėje esančias žemes, pavyzdžiui, Europą, Aziją ir Šiaurės Afriką. Žmonės tuo tikėjo nuo Ptolemėjo laikų (I mūsų eros amžius). Jis pasiūlė šią idėją, norėdamas išlaikyti visų žinomų pasaulio žemių pusiausvyrą. Žemėlapiuose buvo paplitę didelės žemės pietuose vaizdai. XVII a. pabaigoje žmonės atrado, kad Pietų Amerika ir Australija nėra mitinės "Antarktidos" dalis. Tačiau geografai vis dar manė, kad Antarktida yra daug didesnė nei iš tikrųjų.

Europos žemėlapiuose ši nepažįstama žemė buvo vaizduojama tol, kol 1773 m. sausio 17 d. kapitono Džeimso Kuko laivai "HMS Resolution" ir "Adventure" 1773 m. gruodį kirto Antarktidos ratą. Jie vėl jį kirto 1774 m. sausio mėn. Iš tiesų Kukas priplaukė maždaug 75 mylių (121 km) atstumu nuo Antarktidos pakrantės. Tačiau 1773 m. sausio mėn. dėl ledo jis buvo priverstas grįžti atgal.

Pirmieji Antarktidą pastebėjo trys skirtingi vyrai. Skirtingų organizacijų duomenimis, 1820 m. Antarktidą matė trijų vyrų vadovaujami laivai. Tie trys vyrai buvo Fabianas fon Bellingshauzenas (Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas), Edvardas Bransfildas (Karališkojo laivyno kapitonas) ir Natanielis Palmeris (amerikiečių ruonių medžiotojas iš Stoningtono, Konektikuto valstijoje). Pirmasis užfiksuotas išsilaipinimas žemyninėje Antarktidos dalyje buvo amerikiečių ruonių medžiotojo Džono Deiviso (John Davis). Jis išsilaipino Vakarų Antarktidoje 1821 m. vasario 7 d. Tačiau kai kurie istorikai nėra tikri dėl šio teiginio.

Žmonės pradėjo atrasti įvairias Antarktidos dalis ir sudaryti jų žemėlapius. Tai buvo lėtas darbas, nes jie galėjo dirbti tik vasarą. Galiausiai žemėlapis buvo sudarytas, ir žmonės pradėjo kalbėti apie sausumos, ne tik jūros, tyrinėjimą. Tačiau tai būtų buvęs labai sunkus darbas. Jiems būtų tekę pralaužti Antarktidą supantį ledą. Tuomet jiems tektų išsilaipinti ant jo ir parsigabenti pakankamai daiktų, kad galėtų pragyventi, kol tyrinės žemę.

Pirmą kartą rimtai Antarktidą tyrinėjo Ernesto Šekletono vadovaujama "Nimrodo" ekspedicija 1907-09 m. Jie pirmieji įkopė į Erebuso kalną ir pasiekė Pietų magnetinį ašigalį. Pats Šekletonas ir dar trys jo ekspedicijos nariai 1908 m. gruodį - 1909 m. vasarį atliko kelis pirmuosius bandymus. Jie buvo pirmieji žmonės, įveikę Rosso ledo šelfą ir Transantarktinę kalnų grandinę (per Beardmoro ledyną). Jie pirmieji įžengė į Pietų poliarinę plynaukštę.

Robertas Falkonas Skotas, žinomiausias iš visų tyrinėtojų, norėjo tapti pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Pietų ašigalį. Tuo pat metu iš Norvegijos startavo kita komanda, vadovaujama Roaldo Amundseno. Jie abu lenktyniavo iki Pietų ašigalio, bet galiausiai laimėjo Amundsenas, nes gerai panaudojo savo rogių šunis. Skotas naudojosi poniais ir motorinėmis rogėmis, tačiau pasiekęs Pietų ašigalį rado Amundseno žinutę, kad jis nugalėjo Skotą.

Grįždamas atgal Skotas su trimis palydovais susidūrė su pūga ir laukdamas, kol ji baigsis, mirtinai sušalo. Po aštuonių mėnesių jį suradę žmonės rado ir jo įrašus bei dienoraštį, kurį jis rašė iki pat mirties.

Klimato kaita ir visuotinis atšilimas daro poveikį Antarktidai, ypač Antarktidos pusiasaliui. ^[]

Žmonės

Antarktidoje niekas negyvena visą laiką. Žmonės, kurie vyksta į Antarktidą, ten vyksta mokytis apie Antarktidą, todėl dauguma ten gyvenančių žmonių yra mokslininkai. Dauguma jų gyvena pakrantėje esančiose nacionalinėse mokslo stotyse. Kai kurios bazės yra toli nuo jūros, pavyzdžiui, Pietų ašigalyje. Jie tyrinėja orus, gyvūnus, ledynus ir Žemės atmosferą. Kai kurie mokslininkai gręžia ledo šerdis, kad sužinotų apie orus seniai. Antarktidoje dirbantys žmonės turi būti atsargūs, nes pūga gali prasidėti bet kada ir bet kur. Išvykdami toli nuo savo prieglobsčio, jie visada turi pasiimti daug maisto, kad tik būtų galima atsitikti.

Šiandien žmonės Antarktidą tyrinėja sniego motociklais, kurie yra greitesni už šunis ir gali traukti sunkesnius krovinius. Daugelis atvyksta į Antarktidą tik trumpam. Pietų Amerikoje yra bendrovių, kurios organizuoja atostogas į Antarktidą, todėl žmonės moka už kelionę laivu. Kai kurie žmonės plaukia savo valtimis.

Antarktida didesnė už Europą


Taip atrodo didžioji dalis Antarktidos paviršiaus.

Susiję puslapiai

• Negyvenamų regionų sąrašas

Susiję puslapiai

• Antarktidos upių sąrašas