Antarktida yra piečiausias Žemės žemynas. Jis yra Pietų ašigalyje. Jis beveik visas yra į pietus nuo Antarktidos rato. Aplink Antarktidą plyti Pietųvandenynas. Tai penktas pagal plotą žemynas po Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Apie 99 % Antarktidos teritorijos dengia ledas. Šio ledo storis vidutiniškai siekia mažiausiai 1,6 km. Be to, Antarktidos ledas saugo didžiąją dalį pasaulio gėlo vandens — apie 90 % viso planetos ledinėse formose esančio gėlo vandens. Žemyno plotas siekia apie 14 mln. km², o vidutinis jo aukštis yra labai didelis — apie 2 500 m.

Geografija ir struktūra

Antarktida susideda iš žemyno ploto padengto storu ledynu (Antarktidos ledo dangos) ir pakrančių ledynų bei ledkalnių. Rytinė Antarktida (East Antarctica) yra aukštesnė ir storesnio ledo, o Vakarų Antarktida (West Antarctica) — mažiau stabili, su daug atviro ledo kranto ir didesne jautrumo pakilti jūros lygiui rizika. Aukščiausias taškas — Vinsono masyvas (Vinson Massif) — siekia 4 892 m virš jūros lygio. Po ledu randama ir unikalių objektų, pavyzdžiui, subglacialinis Vostoko ežeras.

Ledynai, ledas ir įtaka klimato kaitai

Antarktidos ledo dangos elgsena turi didelę reikšmę pasauliniam klimatui ir jūros lygiui. Jei visa Antarktidos ledinė masė ištirptų, jūros lygis galėtų pakilti maždaug 58 m — tai hipotetinė vertė, parodanti žemyno svarbą. Per pastaruosius dešimtmečius kai kuriose žemyno dalyse fiksuojamas ledynų nykimas ir jūros ledo svyravimai; ypač skaitytinas pavyzdys — Larsen B ledkalnio griūtis 2002 m., kuri parodė, kaip greitai gali keistis kai kurie ledynų regionai.

Klimatas ir meteorologija

Antarktida yra šalčiausias, sausiausias ir vėjuočiausias žemynas. Temperatūros ten pasiekia ekstremalias žemumas — žemiausia užfiksuota temperatūra žemynuose buvo maždaug −89,2 °C Vostoko stotyje. Antarktida laikoma dykuma dėl labai mažo kritulių kiekio: prie jūros per metus iškrenta tik apie 200 mm kritulių, o žemyno gilumoje — dar mažiau. Dažni stiprūs katabatiniai vėjai susidaro dėl tamsesnių, šaltesnių oro masių leidimosi nuo aukštumų link jūros.

Gyvūnija ir augmenija

Antarktidos aplinka yra labai atšiauri, todėl ten gyvena tik išskirtinės rūšys, prisitaikiusios prie šalčio. Nuolatinės žmogaus gyvenvietės nėra; vietinė fauna yra susitelkusi pakrantėse ir jūroje. Tekste minėta: pingvinai, ruoniai, nematodai, tardigradai ir erkių rūšys. Svarbi jūros grandinės dalis – krilis (maždaug tai, ką minta banginiai, ruoniai ir pingvinai), be kurio daugelis ekosistemų nefunkcionuotų.

Augalija ypač ribota — gyvuoja tik keli bebrūkšniai augalai: dvi žinomos žydinčios rūšys (Deschampsia antarctica ir Colobanthus quitensis), taip pat dumbliai, kerpės, grybai ir bakterijos. Šios rūšys dažniausiai randamos atšiauresnėse pakrančių zonose bei atviresnėse uolėtose salelėse.

Istorija ir tyrinėjimai

Pirmą kartą žemynas pastebėtas 1820 m. Likusią XIX a. dalį Antarktida buvo užmiršta dėl priešiškos aplinkos, mažų išteklių ir izoliacijos. XIX a. ir XX a. pradžioje prasidėjo intensyvios ekspedicijos ir tyrinėjimai — „Heroic Age“ laikotarpis, siejamas su tokiais keliautojais kaip Roaldas Amundsenas, Robertas Falcas Scottas ir Ernestas Shackletonas. Teigiama, kad pirmą kartą oficialiai Antarktidos pavadinimą kaip žemyno pavadinimą XIX a. 9-ajame dešimtmetyje pavartojo škotų kartografas Džonas Džordžas Bartolomėjus (John George Bartholomew).

Per XX a. ir XXI a. Antarktida tapo svarbių mokslinių tyrimų centru: ledogręžiai ir ledkalnių duomenys suteikia informaciją apie klimato pokyčius tūkstančius metų atgal (ledynų gręžinių metai). Taip pat Antarktida svarbi astronomijai ir kosmologijai dėl švaraus oro ir mažo šviesos taršos kai kuriose vietose.

Žmonės, stotys ir teisinis reguliavimas

Antarktidoje nuolat negyvena nė vienas žmogus. Tačiau Antarktidoje esančiose mokslinėse stotyse ištisus metus gyvena apie 1 000 žmonių žiemą ir į vasarą atvyksta daugiau tyrėjų — sezoninė populiacija gali siekti kelių tūkstančių (dažniausiai 4 000–5 000). Tyrėjai dirba įvairiose srityse: klimatologijoje, geologijoje, biologijoje, atmosf eros moksluose ir kt.

Antarktidos sutartį 1959 m. pasirašė 12 šalių. Nuo to laiko sutartį pasirašė daugiau šalių — šiuo metu ją yra pasirašiusios daugiau nei 50 valstybių. Sutartyje skelbiama, kad karinė veikla ir naudingųjų iškasenų gavyba prieštarauja įstatymams. Tačiau ji remia mokslinius tyrimus. Ji taip pat padeda žemyno ekozonai. Papildomas susitarimas — 1991 m. pasirašytas Madrido protokolas — paskelbė Antarktidą „gamtos rezervatu, skirtu taikai ir mokslui“ ir laikinai uždraudė komercinę žemyno mineralų gavybą. Kartu eksperimentuoja daugiau kaip 4 000 įvairių tautų ir skirtingų interesų mokslininkų.

Grėsmės ir ateities iššūkiai

Pagrindiniai pavojai Antarktidos ekosistemai yra klimato kaita, kuri keičia ledynų ir jūros ledo balansą, taip pat vietinių rūšių paplitimą ir migraciją. Ozonos sluoksnio pažeidimas virš Antarktidos 1980–1990 m. sukėlė „ozono skylės“ problemą, kuri paskatino tarptautinius veiksmus (pvz., Monrealio protokolą). Be to, turizmo ir netinkamos eksploatacijos rizika kelia papildomas grėsmes jautrioms pakrantės buveinėms.

Trumpas apibendrinimas

  • Antarktida — piečiausias, šaltį, sausą ir vėjuotą žemynas.
  • Apie 99 % plotą dengia ledas, o jo vidutinis storis yra apie 1,6 km.
  • Laikoma dykuma dėl mažų kritulių kiekių; vidutinė aukšta reljefinė padėtis.
  • Neturi nuolatinės gyventojų bendruomenės, bet yra daug tyrimų stočių.
  • Tarptautinės sutartys saugo Antarktidą kaip vietą mokslui ir taikai bei riboja komercinę gavybą.

Antarktida išlieka kritiškai svarbi mokslui ir pasaulio klimatui — tolesni stebėjimai ir tarptautinė apsauga padės geriau suprasti jos pokyčius bei mažinti neigiamą jų poveikį pasauliui.