Ekozonos arba biogeografinės sritys yra didžiausias biogeografinis Žemės paviršiaus padalijimas. Tai dideli žemynų ar vandenynų ribų apimties plotai, kuriuose augalai ir gyvūnai per ilgą laiką vystėsi santykinai izoliuotai ir todėl turi savitus evoliucinius bruožus bei endeminius organizmus.

Tokie skirstymai grindžiami augalų ir gyvūnų istoriniu bei evoliuciniu paplitimu. Ekozonos dažnai atskirtos viena nuo kitos geografinėmis kliūtimis – vandenynais, plačiomis dykumomis, aukštais kalnų grandinėmis ar giliomis jūromis – kurios ribojo rūšių migraciją ir mainus. Dėl to panašūs buveinių tipai (pvz., atogrąžų miškai) gali atrodyti ekologiškai panašūs skirtingose ekozonose, bet turėti visiškai skirtingą rūšių sudėtį ir evoliucinę istoriją.

Kas lemia ekozonų formavimąsi?

Pagrindinis veiksnys – per geologinę istoriją veikusios plokščių tektonikos jėgos, kurios perskirstė sausumos masyvus ir sudarė ar pašalino susisiekimo koridorius. Be to, ledynmetiai, klimato pokyčiai, pakilimai ir nusileidimai jūros lygiui bei biologinės invazijos darė didelę įtaką rūšių pasiskirstymui. Apibendrintai, ekozonų ribas formuoja ilgalaikė geografinių kliūčių ir klimato istorijos derinys.

Ekozonos ir biomai – kuo skiriasi?

Svarbu atskirti ekozonas nuo biomų. Biomas (arba pagrindinis buveinės tipas) klasifikuoja pasaulį pagal gyvybės formas — augalų ir gyvūnų prisitaikymus prie klimato, dirvožemio ir kitų aplinkos sąlygų. Biomuose būdinga panaši kulminacinė augalija, t. y. tipinė augmenija, nepriklausomai nuo konkrečių evoliucinių linijų. Kiekviena ekozona gali apimti kelis skirtingus biomus: pvz., Centrinės Amerikos atogrąžų miškai pagal buveinės tipą gali būti panašūs į Naujosios Gvinėjos miškus, tačiau jų rūšių kilmė ir evoliucija skiriasi.

Pagrindinės ekozonos ir jų pasaulinis pasiskirstymas

Nors skirstiniai gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo autorių, dažnai išskiriamos šios pagrindinės biogeografinės sritys (eko-zonos / „realms“):

  • Palearktika – Eurazija (išskyrus tropinius pietų regionus) ir Šiaurės Afrika; daugiausia atitinka šiaurinius platumus Eurazijoje ir dalį Šiaurės Afrikos.
  • Nearktika – Šiaurės Amerika (Kanada ir JAV didžioji dalis) su savitais žinduoliais ir augalais.
  • Neotropika – Pietų Amerika, Centrinė Amerika ir Karibai; pasižymi didžiule biologine įvairove ir daug endeminių rūšių (pvz., Amazoniški miškai).
  • Afrotropika (Etiopinė) – Subsacharinė Afrika ir Madagaskaras (pastarojo sala turi labai daug endemikų).
  • Indomalaja – Pietų ir Pietryčių Azija; čia ryškūs Indijos, Sundos salynų ir Malaizijos regionų biologiniai ypatumai.
  • Australazija – Australija, Naujoji Gvinėja ir dalis Indonezijos salų; žymi unikaliais marsupialais ir kitais endemais.
  • Okeanija – Ramiojo vandenyno salos, kur daug endeminių augalų ir gyvūnų dėl stiprios izoliacijos.
  • Antarktika – Antarkties žemynas ir aplinkinės salos; floros ir faunos bendruomenės labai ribotos ir pritaikytos ekstremaliam klimatui.

Kai kurie autoriai jungia arba skiria kai kurias zonas skirtingai (pvz., Australiją ir Okeaniją gali traktuoti atskirai arba kartu). Klasifikacijų pavyzdžiai: Miklós Udvardy (1975) pasiūlė biogeografinių provincijų ir „realms“ sistemą, o organizacijos kaip WWF pateikia detalias eko-regionų žemėlapių sistemas, skirtas biologinei įvairovei ir apsaugai.

Praktinė reikšmė ir iššūkiai

Supratimas, kur baigiasi viena ekozona ir prasideda kita, svarbus biologinės įvairovės apsaugai, rūšių migracijos stebčiai ir klimato kaitos poveikio vertinimui. Ekozonos nurodo globalias evoliucines sąlygines ribas, o eko-regionų ir buveinių lygmens analizės naudojamos apsaugos prioritetams nustatyti (pvz., identifikuojant sritis su daug endeminių rūšių).

Šiuo metu ekozonoms kelia grėsmę žmogaus veiklos sukelta buveinių degradacija, invazinės rūšys ir klimato kaita, kuri gali keisti buveinių sąlygas ir sukelti rūšių perskirstymą. Todėl biogeografinis požiūris yra svarbi priemonė planuojant tarptautines biologinės įvairovės apsaugos strategijas.

Terminas „ekozona“ santykinai naujas ir įvairiose klasifikacijose vartojami skirtingi terminai: kai kurie autoriai vartoja žodžius karalystė, realm arba regionas, tačiau visi jie siekia apibūdinti tuos pačius didelio masto biogeografinius padalijimus. Jų tikslas – atspindėti augalų ir gyvūnų evoliucines istorijas bei padėti suprasti, kaip geografinės ir klimatinės kliūtys formavo pasaulio gyvybę.