Ekologijoje biomas yra pagrindinė regioninė grupė, kurią sudaro savitos augalų ir gyvūnų bendrijos, geriausiai prisitaikusios prie regiono fizinės gamtinės aplinkos, geografinės platumos, aukščio ir reljefo. Biomas apibrėžiamas ne tik pagal rūšių sudėtį, bet ir pagal vyraujančias ekosistemos struktūras, klimatą, dirvožemio tipą bei energijos ir medžiagų srautus. Biomai yra didelio masto ekologinės vienetai, kuriuos galima atpažinti iš augalijos formos, augalų dangos tankumo ir pagrindinių gyvūnų grupių.

Biomas susideda iš ekoregionų ar bendrijų, esančių stabilioje stabilioje būklėje, ir visos susijusios pereinamojo laikotarpio, sutrikdytos ar nualintos augalijos, faunos ir dirvožemio, tačiau dažnai gali būti identifikuojamas pagal kulminacinį augalijos tipą. Biomas apima tiek stabilius, klimaksinius bendrijų tipus, tiek pereinamuosius stadijas po natūralių ar žmogaus sukeltų sutrikimų. Euregionių lygmeniu galima atsekti ekologinę heterogeniškumą ir vietines adaptacijas.

Kiekvienam biomui būdinga biologinė įvairovė, ypač faunos ir subdominuojančių augalų formų įvairovė, priklauso nuo abiotinių veiksnių ir vyraujančios augalijos biomasės produktyvumo. Sausumos biomai pasižymi didesniu grynuoju pirminiu produktyvumu, drėgmės prieinamumu ir temperatūra. Produktyvumas (augalų biomasė ir fotosintezės intensyvumas) lemia energijos prieinamumą mitybos grandinėms ir formuoja gyvūnų populiacijų tankį bei bendrą ekosistemų funkcionavimą.

Biomų klasifikacija

Pagrindinė biomų klasifikacija yra į:

  1. Sausumos (sausumos) biomai
  2. Vandens (vandens) biomai.

Sausumos biomai — pagrindinės grupės ir pavyzdžiai

  • Miškai: įtraukiami tropiniai drėgni miškai (didžiausia biologinė įvairovė), subtropiniai bei vidutinio klimato miškingos zonos ir borealiniai miškai (taiga). Miškų tipas priklauso nuo kritulių kiekio, sezoniškumo ir temperatūros.
  • Pievos ir žolynai: atitinkami tipai turi tankią žolinę augaliją; jų pavyzdžiai yra stepės Centrinėje Azijoje, savana Pietų Afrikoje, prerijos Šiaurės Amerikoje, pampomis Pietų Amerikoje ir įvairūs žolynai Australijoje bei kituose žemynuose.
  • Dykumos: biomai su labai mažais krituliais, didelė temperatūrų svyravimai ir specializuotomis augalų bei gyvūnų adaptacijomis (pvz., sukulentai, naktinė aktyvumas).
  • Tundra ir alėpiniai biomai: šaltos zonos su trumpu vegetacijos sezonu, pūslių arba žolinė augalija aukštumose arba aukštose platumose; dirvožemis dažnai yra permafrostinis.
  • Mediterraniniai (Viduržemio jūros tipo) biomai: karštos, sausringos vasaros ir vėsios, drėgnos žiemos; augalija prisitaikiusi prie sausros (mažmedžiai, krūmai).
  • Kalnų (alpiniai) biomai: skiriasi pagal aukštį — nuo miškingų papėdžių iki žolynų ir uolėtų viršūnių; aukštis veikia klimatą ir biologinę įvairovę.

Vandens biomai — pagrindinės grupės

  • Gėlavandeniai: ežerai, upės, pelkės ir kiti vidaus vandenų telkiniai; jiems būdinga skirtinga šviesos, deguonies ir maistinių medžiagų struktūra priklausomai nuo gylio ir srauto.
  • Jūriniai (marinai): pakrančių ekosistemos, mangrovės, rifai bei atviros vandenyno zonos (paviršinė pelaginė sritis ir dugno — bentinė). Jūriniai biomasai užima didžiausią Žemės paviršiaus dalį ir turi svarbų klimato reguliavimo vaidmenį.
  • Pelkiniai ir pereinamosios zonos: sėkmingai filtruojančios organines medžiagas, palaikančios biologinę įvairovę ir veikiamos potvynių bei sezoniškumo.

Veiksniai, formuojantys biomas

Biomų pasiskirstymą lemia keli pagrindiniai veiksniai: klimatas (temperatūra ir krituliai), geografinė platuma, reljefas ir aukštis, dirvožemio tipas, uolienų sudėtis, gaisrų ir gyvulių grazinimo režimai, taip pat geologinė ir evoliucinė istorija. Žmogaus veikla — žemės naudojimas, žemės ūkis, miškų kirtimai ir urbanizacija — stipriai keičia natūralių biomų struktūrą ir funkcijas.

Ekologinė reikšmė ir paslaugos

Biomai teikia daugybę ekosisteminių paslaugų: klimatą reguliuojančias funkcijas, anglies kaupimą, vandens ciklo palaikymą, dirvožemio stabilumą ir derlingumą, maisto bei medžiagų tiekimą žmonėms. Kiekvienas biomas yra svarbus tiek vietinei, tiek globaliai ekosistemos sveikatai.

Pavojai ir apsauga

Biomus griauna išskirtinai žmogaus veiklos sukelti veiksniai: plėtra, intensyvus žemės ūkis, pramonė, invazinės rūšys, tarša ir klimato kaita. Kartais gali būti saugomas visas biomas, ypač pagal atskiros šalies biologinės įvairovės veiksmų planą. Apsaugos priemonės apima saugomų teritorijų steigimą, atkūrimo projektus, tvarų žemės naudojimą, biologinės įvairovės monitoringo programas ir tarptautinius susitarimus dėl klimato ir gamtos išsaugojimo.

Santrauka

Biomas — tai didelė ekologinė kategorija, kuri apjungia panašias augalų ir gyvūnų bendrijas pagal klimatą, dirvožemį ir kitus abiotinius veiksnius. Žinodami biomų savybes, galime geriau suprasti ekosistemų funkcijas, jų teikiamas paslaugas ir biologinės įvairovės išsaugojimo prioritetus. Veikiant globaliems iššūkiams, tokiems kaip klimato kaita ir biologinės įvairovės nykimas, biomų apsauga tampa tiek vietine, tiek tarptautine būtinybe.