Biomas: kas tai yra? Apibrėžimas, tipai ir pavyzdžiai
Biomas: apibrėžimas, tipai ir pavyzdžiai — sužinokite apie sausumos ir vandens biomas, biologinę įvairovę, regioninius pavadinimus ir pagrindines savybes.
Ekologijoje biomas yra pagrindinė regioninė grupė, kurią sudaro savitos augalų ir gyvūnų bendrijos, geriausiai prisitaikusios prie regiono fizinės gamtinės aplinkos, geografinės platumos, aukščio ir reljefo. Biomas apibrėžiamas ne tik pagal rūšių sudėtį, bet ir pagal vyraujančias ekosistemos struktūras, klimatą, dirvožemio tipą bei energijos ir medžiagų srautus. Biomai yra didelio masto ekologinės vienetai, kuriuos galima atpažinti iš augalijos formos, augalų dangos tankumo ir pagrindinių gyvūnų grupių.
Biomas susideda iš ekoregionų ar bendrijų, esančių stabilioje stabilioje būklėje, ir visos susijusios pereinamojo laikotarpio, sutrikdytos ar nualintos augalijos, faunos ir dirvožemio, tačiau dažnai gali būti identifikuojamas pagal kulminacinį augalijos tipą. Biomas apima tiek stabilius, klimaksinius bendrijų tipus, tiek pereinamuosius stadijas po natūralių ar žmogaus sukeltų sutrikimų. Euregionių lygmeniu galima atsekti ekologinę heterogeniškumą ir vietines adaptacijas.
Kiekvienam biomui būdinga biologinė įvairovė, ypač faunos ir subdominuojančių augalų formų įvairovė, priklauso nuo abiotinių veiksnių ir vyraujančios augalijos biomasės produktyvumo. Sausumos biomai pasižymi didesniu grynuoju pirminiu produktyvumu, drėgmės prieinamumu ir temperatūra. Produktyvumas (augalų biomasė ir fotosintezės intensyvumas) lemia energijos prieinamumą mitybos grandinėms ir formuoja gyvūnų populiacijų tankį bei bendrą ekosistemų funkcionavimą.
Biomų klasifikacija
Pagrindinė biomų klasifikacija yra į:
- Sausumos (sausumos) biomai
- Vandens (vandens) biomai.
Sausumos biomai — pagrindinės grupės ir pavyzdžiai
- Miškai: įtraukiami tropiniai drėgni miškai (didžiausia biologinė įvairovė), subtropiniai bei vidutinio klimato miškingos zonos ir borealiniai miškai (taiga). Miškų tipas priklauso nuo kritulių kiekio, sezoniškumo ir temperatūros.
- Pievos ir žolynai: atitinkami tipai turi tankią žolinę augaliją; jų pavyzdžiai yra stepės Centrinėje Azijoje, savana Pietų Afrikoje, prerijos Šiaurės Amerikoje, pampomis Pietų Amerikoje ir įvairūs žolynai Australijoje bei kituose žemynuose.
- Dykumos: biomai su labai mažais krituliais, didelė temperatūrų svyravimai ir specializuotomis augalų bei gyvūnų adaptacijomis (pvz., sukulentai, naktinė aktyvumas).
- Tundra ir alėpiniai biomai: šaltos zonos su trumpu vegetacijos sezonu, pūslių arba žolinė augalija aukštumose arba aukštose platumose; dirvožemis dažnai yra permafrostinis.
- Mediterraniniai (Viduržemio jūros tipo) biomai: karštos, sausringos vasaros ir vėsios, drėgnos žiemos; augalija prisitaikiusi prie sausros (mažmedžiai, krūmai).
- Kalnų (alpiniai) biomai: skiriasi pagal aukštį — nuo miškingų papėdžių iki žolynų ir uolėtų viršūnių; aukštis veikia klimatą ir biologinę įvairovę.
Vandens biomai — pagrindinės grupės
- Gėlavandeniai: ežerai, upės, pelkės ir kiti vidaus vandenų telkiniai; jiems būdinga skirtinga šviesos, deguonies ir maistinių medžiagų struktūra priklausomai nuo gylio ir srauto.
- Jūriniai (marinai): pakrančių ekosistemos, mangrovės, rifai bei atviros vandenyno zonos (paviršinė pelaginė sritis ir dugno — bentinė). Jūriniai biomasai užima didžiausią Žemės paviršiaus dalį ir turi svarbų klimato reguliavimo vaidmenį.
- Pelkiniai ir pereinamosios zonos: sėkmingai filtruojančios organines medžiagas, palaikančios biologinę įvairovę ir veikiamos potvynių bei sezoniškumo.
Veiksniai, formuojantys biomas
Biomų pasiskirstymą lemia keli pagrindiniai veiksniai: klimatas (temperatūra ir krituliai), geografinė platuma, reljefas ir aukštis, dirvožemio tipas, uolienų sudėtis, gaisrų ir gyvulių grazinimo režimai, taip pat geologinė ir evoliucinė istorija. Žmogaus veikla — žemės naudojimas, žemės ūkis, miškų kirtimai ir urbanizacija — stipriai keičia natūralių biomų struktūrą ir funkcijas.
Ekologinė reikšmė ir paslaugos
Biomai teikia daugybę ekosisteminių paslaugų: klimatą reguliuojančias funkcijas, anglies kaupimą, vandens ciklo palaikymą, dirvožemio stabilumą ir derlingumą, maisto bei medžiagų tiekimą žmonėms. Kiekvienas biomas yra svarbus tiek vietinei, tiek globaliai ekosistemos sveikatai.
Pavojai ir apsauga
Biomus griauna išskirtinai žmogaus veiklos sukelti veiksniai: plėtra, intensyvus žemės ūkis, pramonė, invazinės rūšys, tarša ir klimato kaita. Kartais gali būti saugomas visas biomas, ypač pagal atskiros šalies biologinės įvairovės veiksmų planą. Apsaugos priemonės apima saugomų teritorijų steigimą, atkūrimo projektus, tvarų žemės naudojimą, biologinės įvairovės monitoringo programas ir tarptautinius susitarimus dėl klimato ir gamtos išsaugojimo.
Santrauka
Biomas — tai didelė ekologinė kategorija, kuri apjungia panašias augalų ir gyvūnų bendrijas pagal klimatą, dirvožemį ir kitus abiotinius veiksnius. Žinodami biomų savybes, galime geriau suprasti ekosistemų funkcijas, jų teikiamas paslaugas ir biologinės įvairovės išsaugojimo prioritetus. Veikiant globaliems iššūkiams, tokiems kaip klimato kaita ir biologinės įvairovės nykimas, biomų apsauga tampa tiek vietine, tiek tarptautine būtinybe.
Sausumos biomai
Klimatas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis sausumos biomų pasiskirstymą. Svarbūs klimato veiksniai yra šie:
- platuma: arktinė, borealinė, vidutinė, subtropinė, tropinė.
- drėgmė: drėgna, pusiau drėgna, pusiau sausa ir sausa.
- sezoniniai svyravimai: kritulių kiekis gali būti tolygus visus metus arba pasižymėti sezoniniais svyravimais.
- sausa vasara, drėgna žiema: daugelyje Žemės regionų daugiausia kritulių iškrenta vasaros mėnesiais; Viduržemio jūros klimato regionuose kritulių iškrenta žiemos mėnesiais.
- aukštis: didėjantis aukštis lemia panašų buveinių tipų pasiskirstymą kaip ir didėjanti geografinė platuma.
Biologinė įvairovė paprastai didėja tolstant nuo ašigalių link ekvatoriaus ir didėja su drėgnumu.
Plačiausiai naudojamos biomų klasifikavimo sistemos atitinka geografinės platumos (arba temperatūros zoniškumo) ir drėgmės kriterijus.
Udvardy sistema
1975 m. Miklosas Udvardy paskelbė biogeografinių provincijų, suskirstytų į 12 sausumos biomų, sistemą.
Bailey sistema
Robertas G. Bailey 1975 m. išleistame žemėlapyje sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų biogeografinės klasifikacijos sistemą. Vėliau, 1981 m., Bailey šią sistemą išplėtė ir įtraukė likusią Šiaurės Amerikos dalį, o 1989 m. - visą pasaulį. Bailey sistema pagrįsta klimatu ir skirstoma į keturias sritis (poliarinė, drėgnojo vidutinio klimato, sausoji ir drėgnojo atogrąžų), o toliau skirstoma pagal kitus klimato požymius (subarktinė, šilto vidutinio klimato, karšto vidutinio klimato ir subtropinė, jūrinė ir žemyninė, žemumų ir kalnų).
WWF sistema
Biologų komanda Pasaulio gamtos fondo (WWF) užsakymu parengė ekologinę žemės klasifikavimo sistemą, pagal kurią išskyrė 14 biomų, vadinamų pagrindiniais buveinių tipais, ir suskirstė pasaulio žemės plotą į 867 sausumos ekoregionus. Ši klasifikacija naudojama nustatant Pasaulinį 200 ekoregionų sąrašą, kurį (WWF) įvardija kaip prioritetinius, kuriuos reikia išsaugoti. Pagrindiniai WWF buveinių tipai yra šie:
- Miškai ("plačialapiai" = Angiosperm medžiai)
- Atogrąžų ir subtropikų drėgnieji plačialapių miškai (atogrąžų ir subtropikų, drėgni)
- Atogrąžų ir subtropikų sausieji plačialapių miškai (atogrąžų ir subtropikų, pusiau drėgni)
- Atogrąžų ir subtropikų spygliuočių miškai (atogrąžų ir subtropikų, pusiaujo)
- Vidutinio klimato plačialapių ir mišrieji miškai (vidutinio klimato, drėgni)
- Vidutinio klimato spygliuočių miškai (vidutinio drėgnumo, nuo drėgnų iki pusiau drėgnų)
- Borealiniai miškai (subarktiniai, drėgni)
- Viduržemio jūros miškai, miškeliai ir krūmynai arba sklerofiliniai miškai (vidutinio šiltumo, nuo pusiau drėgnų iki pusiau sausringų su žiemos krituliais)
- Ganyklos
- Atogrąžų ir subtropikų pievos, savanos ir krūmynai (atogrąžų ir subtropikų, pusiau sausringi)
- Vidutinio klimato pievos, savanos ir krūmynai (vidutinio klimato, pusiaujo)
- Užliejamos pievos ir savanos (nuo vidutinio klimato iki atogrąžų, užliejamos gėlu arba sūriu vandeniu)
- Kalninės pievos ir krūmynai: alpiniai (aukščiau medžių linijos) arba kalnų (žemiau medžių linijos, taigi su medžiais).
- Tundra (Arkties regionas)
- Dykumos ir kseriniai krūmynai (nuo vidutinio klimato iki atogrąžų, sausringi)
- Mangrovės (subtropinės ir tropinės, užlietos sūraus vandens)
Vandens biomai
- kontinentinis šelfas
- litoralinė/intertidalinė zona
- pakrantės
- tvenkinys
- koralinis rifas
- dumblių miškas
- ledo pakuotė
- hidroterminės versmės
- šalčio prasiskverbimai
- dugno zona
- pelaginė zona
- neritinė zona
Kiti biomai
Endolitinis biomas, kurį sudaro vien tik mikroskopinė gyvybė uolienų porose ir plyšiuose, kilometrų gylyje po paviršiumi, buvo atrastas visai neseniai ir netelpa į daugumą klasifikavimo schemų.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra biomas?
Atsakymas: Biomas - tai pagrindinė regioninė grupė savitų augalų ir gyvūnų bendrijų, geriausiai prisitaikiusių prie fizinės gamtinės aplinkos, geografinės platumos, aukščio ir vietovės reljefo.
K: Kaip sudarytas biomas?
A.: Biomas susideda iš ekoregionų arba gyvenviečių, esančių stabilioje stabilioje būklėje, ir visos susijusios pereinamojo laikotarpio, sutrikdytos ar nualintos augalijos, gyvūnijos ir dirvožemio.
K: Kas lemia kiekvieno biomo biologinę įvairovę?
A: Kiekvieno biomo biologinę įvairovę lemia tokie abiotiniai veiksniai kaip grynasis pirminis produktyvumas, drėgmės prieinamumas ir temperatūra, taip pat vyraujančios augalijos biomasės produktyvumas.
K: Ar yra du pagrindiniai biomų tipai?
A: Taip, yra du pagrindiniai biomų tipai - sausumos (sausumos) ir vandens (vandens) biomai.
K: Ar biomai skirtingose pasaulio dalyse turi vietinius pavadinimus?
A: Taip, biomams dažnai suteikiami vietiniai pavadinimai, atsižvelgiant į tai, kurioje pasaulio vietoje jie yra. Pavyzdžiui, vidutinio klimato pievų ar krūmynų biomas Centrinėje Azijoje gali būti vadinamas stepėmis, o Pietų Afrikoje - savanomis ar laukais.
Klausimas: Ar galima saugoti visą biomą?
Atsakymas: Taip, pagal atskiros šalies biologinės įvairovės veiksmų planą galima saugoti visą biomą.
Ieškoti