Žodis savana kilęs iš panamiečių kalbos žodžio, reiškiančio preriją arba lygumą. Savanos dažniausiai apaugusios aukštomis žolėmis; jose gali būti pavienių krūmų ir medžių, bet ne tiek, kad žolės neaugtų. Labiausiai paplitęs savanos apibrėžimas – tai tropinės pievos, pavyzdžiui, Afrikoje. Jose būna sezoninių liūčių ir sausringų laikotarpių. Visi savanos augalai ir medžiai gali išgyventi sausros laikotarpius. Daugumoje savanų lietaus užtenka, kad jose augtų miškas, tačiau miškas taip ir neatsiranda, nes kažkas trukdo medžiams augti. Tai gali būti gyvūnai, kurie ganosi ir nuverčia medžius (pvz., drambliai Afrikoje), arba gaisrai, dėl kurių žūsta dauguma medžių rūšių. Vietoj jų auga daug žolių ir kitų augalų, kurie gali ataugti iš šaknų.

Apibrėžimas ir tipai

Savana – tai ekosistema, kurioje dominuoja žolinė augalija, tačiau į ją įterpti medžiai ar krūmai. Savanos gali būti įvairių tipų: atviros pievos, medingesnės „parkland“ savanos, periodiškai užliejamos (pvz., Pantanal tipo) ar sausesnės pusdykumės. Tai nėra vien tik vienalytis biomas — skiriasi klimatas, dirvožemiai ir augalų sudėtis pagal regioną (Afrikos Serengeti, Pietų Amerikos Llanos ar Braziliijos Cerrado, Australijos savanos).

Klimatas

  • Temperatūra: tropinė arba subtropinė, paprastai šilta ištisus metus.
  • Lietus: aiškiai išreikšti sezonai – lietingasis periodas ir sausra. Metiniai krituliai dažnai svyruoja nuo ~500 iki ~1500 mm, priklausomai nuo vietos.
  • Sezoniškumas: ilgesnės sausros riboja medžių gausą ir skatina žolių dominavimą.
  • Gaisrai: natūrali gaisrų įtaka – deginamos sausringų sezonų pabaigoje susikaupusios sauskėlės; gaisrai palaiko atvirus reljefus ir verčia augalus vystytis atsparumo mechanizmus.

Augalija ir adaptacijos

Savanos augalai turi įvairių adaptacijų, leidžiančių išgyventi sausras, gaisrus ir intensyvų ganymą:

  • Žolės: dauguma savanų žolių yra C4 fotosintezės rūšys, efektyviai panaudojančios CO2 ir vandenį karštesnėje aplinkoje; jos greitai atauga po gaisro ar nupraustų viršūnių.
  • Medžiai ir krūmai: turi gilius šaknų sistemas, storią žievę, lapų kritimą sausuoju sezonu arba iškelisčių (sukulentinių) savybių; pavyzdžiai – akacijos, baobabai Afrikoje, eukaliptai Australijoje.
  • Požeminės rezervos: daugelis augalų turi gumbų, svogūnėlių arba šakniastiebių (rizomų), iš kurių atželia po gaisro ar sausros.
  • Sėklų strategijos: kai kurios rūšys laukia tinkamų sąlygų (pvz., po gaisro) ir tada masiškai sudygsta.

Ekologinė reikšmė ir gyvūnija

Savanos palaiko didelę biologinę įvairovę: daug gyvūnų (žolėdžių, plėšrūnų, paukščių, bestuburių) priklauso nuo atvirų žolynų ir jų sezoninių pokyčių. Ganytojai (antilopės, zebrai, bizonai, drambliai) formuoja augalijos struktūrą, o plėšrūnai reguliuoja jų populiacijas. Savanos taip pat dalyvauja anglies ir vandens cikluose, yra svarbios žemės ūkio intensyviam naudojimui ir tradiciniam ganymui.

Žmogaus poveikis ir išsaugojimas

Žmonių veikla – žemės ūkis, artiškumas, dirvožemio erozija, nevaldomas gaisrų naudojimas ir invazinės rūšys – grėsmė savanoms. Dalis savanų paverčiama laukingu ūkininkavimu ar plantacijomis. Išsaugojimo priemonės apima tvarų ganymo valdymą, gaisrų kontrolę, saugomų teritorijų kūrimą ir vietinių bendruomenių įtraukimą. Dėl klimato kaitos pasikeitus lietaus modeliams savanų ribos gali plėstis arba trauktis, keisdamos ekosistemų dinamiką.

Pavyzdžiai

  • Serengeti (Afrika) – viena geriausiai žinomų savanų, garsėjanti masiniais gyvūnų migracijomis.
  • Llanos (Pietų Amerika) ir Cerrado (Brazilija) – skirtingo tipo tropinės pievos, turinčios unikalią augaliją ir gyvūniją.
  • Australijos savanos – didelės eukalipto plantacijos su savitais ugnies ir sausros ciklais.

Trumpai tariant, savana – tai dinamiška ekosistema, kurią formuoja sezoniškas klimatas, gaisrų ir ganymo įtaka bei augalų ir gyvūnų adaptacijos; supratimas ir apsauga yra svarbūs išlaikant jos biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas.