Venesuela: Pietų Amerikos šalis — istorija, ekonomika, kultūra

Venesuela: nuo Simono Bolivaro nepriklausomybės iki naftos ekonomikos — istorija, kultūra, etninė įvairovė ir dabartinė politinė bei socialinė raida.

Autorius: Leandro Alegsa

23-01-2026 14:40

Venesuela yra šalis Pietų Amerikos šiaurėje, ribojasi su Kolumbija, Brazilija ir Gajana bei turi ilgą pakrantę prie Karibų jūros. Oficialus pavadinimas – República Bolivariana de Venezuela (Venesuelos Bolivaro Respublika). Valstybinė kalba – ispanų, o sostinė – Karakasas. Venesueloje didelė reikšmė skiriama naftai: čia kasmet išgaunama daug naftos, o šalies atsargos priskiriamos prie vienų didžiausių pasaulyje.

Geografija ir gamta

Venesuela užima apie 916 445 km². Šalis yra geografiškai įvairi: šiaurėje ir vakaruose driekiasi Andų kalnų ruožai, centrinėje dalyje plyti lygumos – Llanos, rytinėje Gvajanos plokščiakalnis (Guayana Shield) su tankiais atogrąžų miškais ir upėmis (tarp jų Orinoko baseinas). Klimatas daugiausia tropinis, bet aukštesniuose kalnuose jis vėsus, o pakrantėse – karšta ir drėgna.

Trumpa istorija

Teritorijoje gyveno įvairios vietinės tautos, kurios atvyko iš skirtingų pasaulio pusių. Europiečių tarpe pirmasis šią žemę tyrinėjo Kristupas Kolumbas, tačiau ilgą laiką čia gyveno vietiniai gyventojai. Venesuela tapo Ispanijos kolonija, o kolonijinės epochos metu iš Afrikos buvo atvežami vergai, dirbę plantacijose ir kituose darbuose.

Per kolonijinį laikotarpį visuomenė formavosi etniškai mišri – susimaišė vietiniai indėnai, afrikanai ir europiečiai. Katalikybė (per Romos katalikybę) plačiai plito tarp vietinių gyventojų. Baltieji kreolai (iš Ispanijos kilę gyventojai, gyvenę Amerikoje) ilgainiui ėmė siekti autonomijos, o nepriklausomybės judėjimą vedė tokie lyderiai kaip Simonas Bolivaras. Formaliai Venesuela paskelbė nepriklausomybę 1811 m. liepos 5 d., o svarbi pergalė prieš Ispaniją prie Carabobo įvyko 1821 m., kuri praktiškai užtikrino šalies laisvę. (Originaliame tekste minima data 1823 m. liepos 24 d. taip pat yra nurodoma istoriniuose šaltiniuose įvairiais kontekstais.)

Politika ir valdžia

Per XX a. Venesuelos politinę raidą ženkliai paveikė naftos išgavimas. Pokario laikotarpiu XX a. antrajame pusėje šalis patyrė tiek demokratinių, tiek autoritarinių etapų. Romulo Betancourt yra paminimas kaip vienas iš lyderių, stiprinusių demokratiją po militarinių diktatūrų.

1999 m. prezidentu išrinktas Hugo Chávez pradėjo vadinamąją Bolivarijos revoliuciją, kuri pakeitė šalies politinę ir ekonominę kryptį, gynė platesnes socialines programas ir valstybės kontrolę svarbiose srityse. Po H. Chávezo mirties prezidento postą perėmė Nicolás Maduro; pastarųjų dešimtmečių politinė aplinka pasižymi stipria polarizacija, protestais, tarptautiniu pripažinimu ir kritika, taip pat institucijų ir opozicijos santykių įtampa.

Ekonomika

Venesuelos ekonomikos pagrindą išlaiko nafta. Orinoko sunkios naftos laukiniai baseinai ir valstybės naftos kompanija PDVSA ilgą laiką lėmė didžiąją eksporto dalį. Šalis buvo aktyvi OPEC narė. Tačiau nuo XXI a. pabaigos naftos sektorius susidūrė su investicijų stoka, infrastruktūros nusidėvėjimu, valdymo problemomis ir ekonominėmis sankcijomis, o tai prišnekėjo prie naftos gavybos mažėjimo ir biudžeto problemų.

Pagrindiniai žemės ūkio produktai: medvilnė, kakava, cukrus, kava ir tabakas.
Be naftos, svarbių sektorių yra kasyba (auksas, geležis), šiek tiek pramonės ir ribotas žemės ūkis.
Nuo 2010–ųjų vidurio Venesueloje susiklostė didelė ekonominė krizė: hiperinflacija, valiutos nuvertėjimas, prekių ir vaistų trūkumas bei masinė emigracija.

Gyventojai, kalbos ir religija

Venesuelos gyventojai yra etniškai mišrūs: daugiausia mestizai (mišrūnai tarp europiečių ir vietinių indėnų), taip pat yra baltoji, afrovenesueliečių ir įvairių vietinių grupių bendruomenės. Be dominuojančios ispanų kalbos, šalyje vartojamos vietinės kalbos, paminėtos tekste: karibų, guahibo, karao, vajuu, pemon ir piaroa.

Dauguma gyventojų istoriškai laikosi Romos katalikybės (anksčiau nurodoma apie 96 %), tačiau per pastaruosius dešimtmečius religinių preferencijų struktūra gali keistis – auga protestantų ir kitų denominacijų dalis bei laisvamaniškumas. Tikslios dalies procentinės vertės gali skirtis pagal šaltinius.

Kultūra

Venesuelos kultūra – mišri ir spalvinga: ji jungia ispanų, afrikiečių ir vietinių tradicijų elementus. Muzikoje žinoma joropo (joropo ritmai), populiarūs įvairūs liaudies šokiai ir modernūs žanrai. Kulinarija: arepa (kukurūzų paplotė) yra vienas iš nacionalinių patiekalų, taip pat paplitę pabellón criollo (ruošinys su jautiena, juodaisiais pupelėmis, ryžiais ir plantainais), empanados bei įvairūs jūros gėrybių patiekalai.

Venesuela garsėja ir sportu: ypač populiarus beisbolas, taip pat futbolas ir kiti sportai. Menas, literatūra ir kino kūryba turi aktyvią vietinę sceną, o šalies tradiciniai festivaliai pritraukia lankytojus iš regiono.

Gamtos paminklai ir turizmas

Venesuela turi didelę biologinę įvairovę ir įspūdingas gamtines vietas. Šalis garsėja aukščiausiu pasaulyje kriokliu – Angel Falls, esančiu Bolivaro valstijoje, taip pat Orinoko upės baseinu, tropiniais miškais ir Karibų pakrante. Šios vietovės traukia keliautojus, nors turistinės infrastruktūros lygis ir saugumo situacija gali skirtis priklausomai nuo regiono.

Iššūkiai ir perspektyvos

Per pastaruosius dešimtmečius Venesuela susidūrė su reikšmingais ekonominiais, socialiniais ir politiniais iššūkiais: masinė emigracija (daugelis venesueliečių išvyko į artimas šalis ir Europą), sveikatos bei maisto tiekimo problemos, infliacija ir institucinės krizės. Vienu metu tai buvo viena turtingiausių regiono šalių pagal naftos pajamas, todėl perspektyvos priklauso nuo politinių sprendimų, ekonominių reformų, naftos rinkos būklės ir tarptautinės bendradarbiavimo dinamikos.

Apibendrinant: Venesuela yra šalis su turtinga istorija, dideliais gamtiniais ištekliais ir gyvybinga kultūra, tačiau šiuo metu susidūrusi su rimtais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais, kuriuos sprendžiant valstybė ir visuomenė ieško kelių atsistatymui ir stabilizacijai.