Pievos: apibrėžimas, geografiniai tipai (savana, prerija, stepė)
Sužinokite, kas yra pieva: apibrėžimas, geografiniai tipai (savana, prerija, stepė), klimatas, augalija ir pasaulinis pasiskirstymas.
pieva - tai žemės plotas, kuriame daugiausia auga žolės. Joje auga laukinės žolės, gali būti ir medžių. Keliose pasaulio dalyse yra pievų. Žolynų yra Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Centrinėje Azijoje, Pietų Amerikoje ir netoli Australijos pakrančių. Didžiausios pievos yra Rytų Afrikoje. Pievos su keliais išsibarsčiusiais medžiais vadinamos savanomis. Kitos vadinamos prerijomis arba stepėmis.
Žolynėlyje iškrenta nedaug lietaus. Kasmet iškrenta nuo 25 iki 75 cm lietaus, todėl šiose savanose vasarą būna karšta ir saulėta, o žiemą - vėsu.
Kas yra pieva?
Pieva — tai ekosistema, kurioje dominuoja žolės ir žoliniai augalai. Pievos gali būti natūralios (laisvos gamtos žolynai) arba antropogeninės (išsaugotos ar sukurtos žmogaus — ganyklos, natūralios pievos). Pievos dažnai turi ploną dirvožemio sluoksnį, o augalų bendrijas lemia klimatas, krituliai ir užterštumo lygis.
Geografiniai tipai
Yra keli pagrindiniai žolynų tipai, priklausomai nuo klimato ir augalijos struktūros:
- Savana — tropiniai arba subtropiniai žolynai su išsibarsčiusiais medžiais ir krūmais. Savanos būdingos Rytų Afrikai, Pietų Amerikoje ir pietinėse Azijos dalyse. Jose vyrauja sezoninis lietus ir sausi periodai.
- Prerija — Šiaurės Amerikos žolynai, kuriuose gali būti aukštesnės žolės (tallgrass), mišrios zonos ir trumpesnės žolės (shortgrass). Prerijos paprastai turi palankesnį vandens kiekį negu stepės.
- Stepė — Eurazijos centrinėse dalyse paplitusi sausų arba pusiau sausringų juostų žolynų forma. Stepėse žolės yra trumpesnės, dirvožemis dažnai derlingas, todėl daug šių teritorijų paverčiama žemės ūkiu.
Klimatas ir krituliai
Žolynams būdingi dideli temperatūrų skirtumai sezoniškai ir nuo dienos iki nakties. Kritulių kiekis paprastai yra mažesnis nei miškuose, todėl augalija labiau priklauso nuo lietaus sezoniškumo. Daugelio savanų ir stepės ekosistemų priežiūrai svarbios natūralios gaisrų ciklai.
Augalija ir gyvūnija
Pievose dominuoja įvairios žolės, žoliniai augalai ir kai kuriais atvejais krūmai ar pavieniai medžiai. Augalija pritaikyta sausoms sąlygoms — turi gilias šaknis arba geba greitai atželiauti po gaisrų. Gyvūnų faunoje dažni dideli žolėdžiai (pvz., zebrai, antilopės, bizonai), smulkūs graužikai (pvz., prairie dog), plėšrūnai (liūtai, vilkai) ir įvairūs paukščiai. Konkretūs rūšiniai priklauso nuo regiono.
Žmogaus veikla ir reikšmė
- Pievos naudojamos ganykloms, žemės ūkiui (ypač grūdų auginimui) ir gyvulininkystei.
- Jos svarbios biologinei įvairovei, migraciniams keliams ir ekosistemų paslaugoms (dirvožemio derlingumui, vandens srautams, anglies kaupimui).
- Pievos turi kultūrinę reikšmę daugeliui bendruomenių — tradicinis ganymas ir vietinės žemdirbystės formos.
Grėsmės ir apsauga
- Didžiausios grėsmės: žemės ūkio plėtra, miškų kirtimas, intensyvus ganymas ir urbanizacija, invazinės rūšys bei klimato kaita.
- Per didelis ganymas gali sukelti eroziją ir dirvožemio degradaciją.
- Saugant pievas svarbu taikyti tvarų ganymo valdymą, išlaikyti natūralius gaisrų ciklus, steigti saugomas teritorijas ir skatinti ekstensyvų žemės ūkį.
Trumpas apibendrinimas
Pievos — tai plačios, žolėmis dominuojančios teritorijos, kurios gali skirtis pagal klimato sąlygas ir augalijos struktūrą. Svarbiausi žolynų tipai yra savanos, prerijos ir stepės. Jos turi didelę ekologinę ir ekonominę reikšmę, tačiau dėl žmogaus veiklos daugelyje regionų patiria grėsmių, todėl reikalingi apsaugos ir tvaraus valdymo sprendimai.
Augmenija
Pievų augmenija gali būti labai įvairaus aukščio. Pietų Anglijos kreidinės pievos yra gana trumpos, dažnai su mažomis, švelniomis gėlėmis.
Šiaurės Amerikos "aukštųjų žolių prerijose", Pietų Amerikos pievose ir Afrikos savanose žolė yra gana aukšta. Tai suteikia tam tikrą priedangą smulkesniems gyvūnams, todėl didėja rūšių, galinčių ten gyventi, skaičius.
Kai kuriose pievose gali augti sumedėję augalai, krūmai arba medžiai. Daugiamečių žolių ir žolinių augalų šaknų sistemos sudaro sudėtingus kilimėlius, kurie prilaiko dirvožemį.
Šiaurės Amerikos aukštosios žolės
Aukštosios žolės prerijos yra vietinė Šiaurės Amerikos ekosistema, kol jos nepakeitė šiuolaikiniai augalai. Maždaug prieš 10 000 metų besitraukiantys ledynai nuleido moreninę medžiagą. Vėjo nuneštas priemolis ir organinės medžiagos kaupėsi. Taip susidarė dirvožemis. Šiose prerijose dirvožemio sluoksnis buvo giliausias iš visų užfiksuotų. Gyvūnai, pavyzdžiui, buivolai, briedžiai, elniai ir triušiai
A savo šlapimu ir išmatomis dirvožemį papildė azotu. Pirėjiški šunys kasė tunelius, kurie "vėdino dirvožemį ir nukreipdavo vandenį kelis metrus po paviršiumi". Nuo 5000 iki 8000 metų daugiau kaip 240 milijonų akrų (970 000 km2 ) ploto prerijų pievos buvo pagrindinis kraštovaizdžio elementas.
Nuo 1800 iki 1930 m. didžioji jo dalis buvo sunaikinta. Atvykėliai tai, ką jie vadino "Didžiąja Amerikos dykuma" arba "Vidaus jūra", pavertė dirbama žeme. Senąsias žoles jie pakeitė naujomis, daugiausia kviečiais ir kukurūzais. Bizonus jie pakeitė galvijais - kita galvijų rūšimi. Pavyzdžiui, apie 40 % pasaulio kukurūzų užauga Jungtinėse Valstijose, daugiausia žemėje, kurioje anksčiau augo žolė. Žalą padarė europiečių galvijų ganymo būdas, beveik išnaikinti prerijų šunys, žemės arimas ir kultivavimas. Arimas išnaikino aukštųjų žolių šaknų sistemas ir nutraukė dauginimąsi. Sausinimas pakeitė dirvožemio vandens kiekį, o dirvožemio erozija prarado dirvožemį.
Įvairiai vertinama, kiek išliko originalių aukštųjų žolių prerijų. Galbūt mažiau nei 1 %, daugiausia "pavieniai likučiai, randami pionierių kapinėse, atkūrimo projektuose, palei greitkelius ir geležinkelio kelius bei stačiuose skardžiuose aukštai virš upių", iki 4 %.
Aukštųjų žolių prerijos, Midevinas
Kantabrijos pievos, šiaurės Ispanijoje
Javų pasėliai buvusiose pievose
Augalai ir gyvūnai
Dėl mažo kritulių kiekio pievose auga nedaug medžių. Vienas iš nedaugelio čia augančių medžių yra dygliuotieji akacijos. Dažnai kyla miškų gaisrai, kurie sunaikina medžius. Medžiams augti trukdo ir gyvūnai, nes jie suėda gležnus daigus, kol šie dar nespėjo išaugti į suaugusius medžius. Yra žinoma, kad drambliai išrauna suaugusius medžius ir minta jų lapais, todėl medžių dar labiau sumažėja.
Žolė vis dar gali augti, nes ji išgyvena sausrą ir gyvūnų trypimą. Štai kodėl žolynai gali išmaitinti daugybę gyvūnų. Tarp gyvūnų yra pelių, žiurkių, kurios daugiausia minta sėklomis. Gyvatės, vanagai ir ereliai maitinasi daugiausia smulkiais gyvūnais. Dideli gyvūnai, daugiausia ganomieji, yra zebrai, stručiai, žirafos, raganosiai, drambliai, arkliai ir antilopės.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra pieva?
A: Pieva - tai biomas, kuriame daugiausia auga žolės, šiek tiek laukinių žolių ir medžių.
K: Kur yra pievos?
A: Žolynų yra Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Centrinėje Azijoje, Pietų Amerikoje ir netoli Australijos krantų.
K: Kokia yra didžiausia pieva pasaulyje?
A: Didžiausios pievos yra Rytų Afrikoje.
K: Kaip vadinamos pievos su keliais pavieniais medžiais?
A: Pievos su keliais išsibarsčiusiais medžiais vadinamos savanomis.
K: Kaip dar vadinamos pievos?
A: Kiti pievų pavadinimai yra prerijos arba stepės.
K: Kas yra biomas?
Atsakymas: Biomas - tai žemės plotas, pasižymintis unikaliu klimatu, augalais ir gyvūnais.
K: Ar pievos yra išskirtinai tik vienoje vietoje?
Atsakymas: Ne, pievos yra įvairiose pasaulio vietose.
Ieškoti