pieva - tai žemės plotas, kuriame daugiausia auga žolės. Joje auga laukinės žolės, gali būti ir medžių. Keliose pasaulio dalyse yra pievų. Žolynų yra Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Centrinėje Azijoje, Pietų Amerikoje ir netoli Australijos pakrančių. Didžiausios pievos yra Rytų Afrikoje. Pievos su keliais išsibarsčiusiais medžiais vadinamos savanomis. Kitos vadinamos prerijomis arba stepėmis.

Žolynėlyje iškrenta nedaug lietaus. Kasmet iškrenta nuo 25 iki 75 cm lietaus, todėl šiose savanose vasarą būna karšta ir saulėta, o žiemą - vėsu.

Kas yra pieva?

Pieva — tai ekosistema, kurioje dominuoja žolės ir žoliniai augalai. Pievos gali būti natūralios (laisvos gamtos žolynai) arba antropogeninės (išsaugotos ar sukurtos žmogaus — ganyklos, natūralios pievos). Pievos dažnai turi ploną dirvožemio sluoksnį, o augalų bendrijas lemia klimatas, krituliai ir užterštumo lygis.

Geografiniai tipai

Yra keli pagrindiniai žolynų tipai, priklausomai nuo klimato ir augalijos struktūros:

  • Savana — tropiniai arba subtropiniai žolynai su išsibarsčiusiais medžiais ir krūmais. Savanos būdingos Rytų Afrikai, Pietų Amerikoje ir pietinėse Azijos dalyse. Jose vyrauja sezoninis lietus ir sausi periodai.
  • Prerija — Šiaurės Amerikos žolynai, kuriuose gali būti aukštesnės žolės (tallgrass), mišrios zonos ir trumpesnės žolės (shortgrass). Prerijos paprastai turi palankesnį vandens kiekį negu stepės.
  • Stepė — Eurazijos centrinėse dalyse paplitusi sausų arba pusiau sausringų juostų žolynų forma. Stepėse žolės yra trumpesnės, dirvožemis dažnai derlingas, todėl daug šių teritorijų paverčiama žemės ūkiu.

Klimatas ir krituliai

Žolynams būdingi dideli temperatūrų skirtumai sezoniškai ir nuo dienos iki nakties. Kritulių kiekis paprastai yra mažesnis nei miškuose, todėl augalija labiau priklauso nuo lietaus sezoniškumo. Daugelio savanų ir stepės ekosistemų priežiūrai svarbios natūralios gaisrų ciklai.

Augalija ir gyvūnija

Pievose dominuoja įvairios žolės, žoliniai augalai ir kai kuriais atvejais krūmai ar pavieniai medžiai. Augalija pritaikyta sausoms sąlygoms — turi gilias šaknis arba geba greitai atželiauti po gaisrų. Gyvūnų faunoje dažni dideli žolėdžiai (pvz., zebrai, antilopės, bizonai), smulkūs graužikai (pvz., prairie dog), plėšrūnai (liūtai, vilkai) ir įvairūs paukščiai. Konkretūs rūšiniai priklauso nuo regiono.

Žmogaus veikla ir reikšmė

  • Pievos naudojamos ganykloms, žemės ūkiui (ypač grūdų auginimui) ir gyvulininkystei.
  • Jos svarbios biologinei įvairovei, migraciniams keliams ir ekosistemų paslaugoms (dirvožemio derlingumui, vandens srautams, anglies kaupimui).
  • Pievos turi kultūrinę reikšmę daugeliui bendruomenių — tradicinis ganymas ir vietinės žemdirbystės formos.

Grėsmės ir apsauga

  • Didžiausios grėsmės: žemės ūkio plėtra, miškų kirtimas, intensyvus ganymas ir urbanizacija, invazinės rūšys bei klimato kaita.
  • Per didelis ganymas gali sukelti eroziją ir dirvožemio degradaciją.
  • Saugant pievas svarbu taikyti tvarų ganymo valdymą, išlaikyti natūralius gaisrų ciklus, steigti saugomas teritorijas ir skatinti ekstensyvų žemės ūkį.

Trumpas apibendrinimas

Pievos — tai plačios, žolėmis dominuojančios teritorijos, kurios gali skirtis pagal klimato sąlygas ir augalijos struktūrą. Svarbiausi žolynų tipai yra savanos, prerijos ir stepės. Jos turi didelę ekologinę ir ekonominę reikšmę, tačiau dėl žmogaus veiklos daugelyje regionų patiria grėsmių, todėl reikalingi apsaugos ir tvaraus valdymo sprendimai.