Miško gaisras
Laukinis gaisras - tai bendras terminas, apimantis miškų, pievų, krūmynų, krūmokšnių ir bet kokius kitus augmenijos gaisrus kaimo vietovėse.
Gaisrų kyla visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Jie gali kilti natūraliai ir savaime, tačiau daug jų sukelia žmonės - atsitiktinai arba tyčia. Fosilijų įrašai ir žmonijos istorija rodo, kad miško gaisrų pasitaiko tam tikrais laiko tarpais. Dėl Didžiojo deguonies susidarymo ir sausumos augalų išplitimo Žemė tapo ugnies planeta.
Laukiniai gaisrai gali padaryti daug žalos turtui ir žmonių gyvybei, tačiau jie taip pat turi tam tikrą teigiamą poveikį laukinės gamtos teritorijoms. Kai kurių augalų rūšių augimas ir dauginimasis priklauso nuo ugnies poveikio, nors dideli gaisrai gali turėti ir neigiamą ekologinį poveikį.
Gaisrų prevencijos, aptikimo ir gesinimo strategijos bėgant metams keitėsi. Vienas iš prieštaringiau vertinamų metodų yra kontroliuojamas deginimas: Žmonės leidžia arba uždega nedidelius gaisrus, kad sudegintų dalį potencialaus miško gaisro kuro. Nors kai kurie miško gaisrai dega atokiuose miškinguose regionuose, tačiau zonoje tarp užstatytų teritorijų ir neužstatytos laukinės gamtos jie gali sukelti didelius namų ir kito turto nuostolius.
Gaisras Bitterrooto nacionaliniame miške, Montanoje
Gaisras Angelų saloje
Augalų prisitaikymas
Laukinių gaisrų veikiamose ekosistemose augalai dažnai prisitaiko prie vietos sąlygų. Tokie prisitaikymai apima fizinę apsaugą nuo karščio, spartesnį augimą po gaisro ir degias medžiagas, kurios skatina gaisrą ir pašalina konkurenciją. Pavyzdžiui, eukaliptų genties augalų sudėtyje yra degių aliejų, kurie skatina gaisrą, ir kietų sklerofilo lapų, atsparių karščiui ir sausrai. Dėl to jie dominuoja prieš mažiau ugniai atsparias rūšis. Tanki žievė, nusileidžiančios apatinės šakos ir didelis vandens kiekis išorinėse struktūrose taip pat gali apsaugoti medžius nuo kylančios temperatūros. Ugniai atsparios sėklos ir atsarginiai ūgliai, išdygstantys po gaisro, skatina rūšių išsaugojimą, pavyzdžiui, "pionierių" rūšių, kurios specializuojasi atnaujinti ekologinę sukcesiją po gaisro.
Dūmai, apanglėjusi mediena ir karštis gali paskatinti sėklų dygimą. Degančių augalų dūmuose yra oranžinio butenolido, kuris skatina sėklų dygimą.
Manoma, kad Vakarų Sabah pievos, Malaizijos pušynai ir Indonezijos kazuarinų miškai atsirado dėl ankstesnių gaisrų. Chamisų (Kalifornijos riebiažiedžių krūmų) negyvosios medienos paklotė turi mažai vandens ir yra degi, o po gaisro krūmai greitai atželia. Sekvojos priklauso nuo periodiškai kylančių gaisrų, kad sumažintų konkurenciją, išleistų sėklas iš spurgų ir išvalytų dirvožemį bei paklotę naujam augimui. Kai kurie iš jų prisitaikė prie mažo intensyvumo paviršinių gaisrų ir yra priklausomi nuo jų, kad išgyventų ir augtų. Optimalus gaisrų dažnis Karibų pušims Bahamų vynuogynuose yra kas 3-10 metų. Per dažni gaisrai palankūs žoliniams augalams, o nedažni - kitoms medžių rūšims.
Ekologinė sukcesija po miško gaisro borealiniame pušyne šalia Lahemos nacionalinio parko, Lahemos pelkės, Estija. Nuotraukos darytos praėjus vieneriems ir dvejiems metams po gaisro.
Susiję puslapiai
- Bušo gaisras
- Gaisrų ekologija
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra laukinis kalakutas?
A: Laukinis gaisras - tai terminas, vartojamas bet kokiam augmenijos gaisrui gamtoje apibūdinti, įskaitant miškų, pievų, krūmynų ir krūmokšnių gaisrus.
K: Kur kyla miško gaisrai?
A: Laukiniai gaisrai kyla visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
K: Kas sukelia miško gaisrus?
A: Laukiniai gaisrai gali kilti natūraliai ir savaime, tačiau daug jų sukelia žmonės, atsitiktinai arba tyčia.
K: Ar istoriškai būta miškų gaisrų?
A.: Taip, iškastiniai radiniai ir žmonijos istorija rodo, kad miško gaisrai kartkartėmis kildavo.
K: Kokia yra miško gaisrų nauda?
A.: Laukiniai gaisrai turi tam tikrą teigiamą poveikį laukinės gamtos teritorijoms, nes kai kurių augalų rūšių augimas ir dauginimasis priklauso nuo ugnies poveikio.
K: Koks yra neigiamas gaisrų poveikis?
A.: Dideli gaisrai gali turėti ir neigiamą ekologinį poveikį.
K: Kokios strategijos taikomos miškų gaisrų prevencijai, aptikimui ir gesinimui?
A: Laukinių gaisrų prevencijos, nustatymo ir gesinimo strategijos bėgant metams buvo įvairios, tačiau vienas iš prieštaringiausiai vertinamų metodų yra kontroliuojamas deginimas, kai žmonės leidžia arba įžiebia nedidelius gaisrus, kad sudegintų dalį potencialaus laukinio gaisro kuro.
