Eukaliptas

Aprašymas

Gėlės ir lapai

Eukaliptai turi ypatingų žiedų ir vaisių, kurių neturi jokie kiti medžiai. Kai žydi, iš žiedlapių sudaryta pumpuro kepurėlė apjuosia žiedą, kol jis atsiveria. Tuomet pumpuro kepurėlė nukrenta ir pasirodo žiedas be žiedlapių.

Sumedėję vaisiai vadinami guminukais. Jie yra maždaug kūgio formos, o vienas jų galas atsidaro ir išleidžia sėklas.

Beveik visi eukaliptai yra visžaliai, tačiau kai kurios atogrąžų rūšys sausojo sezono pabaigoje numeta lapus. Lapus dengia aliejinės liaukos. Šie aliejai dažnai naudojami kosuliui ir peršalimo ligoms gydyti.

Daugelio eukaliptų lapai senstant taip pat keičia formą. Jaunų eukaliptų lapai apvalūs. Kai eukalipsui sukanka vieneri ar keleri metai, daugumos rūšių lapai tampa ilgesni ir įgauna ieties ar pjautuvo formą. Kelios rūšys visą gyvenimą išlaiko apvalią lapų formą. Dauguma rūšių nežydi, kol nepradeda formuotis suaugę lapai.

Žievė

Kasmet žievė žūsta. Lygiažievių medžių didžioji dalis žievės nukrenta ir lieka lygus paviršius, kuris dažnai būna spalvingai pažymėtas. Šiurkščiažievių medžių nudžiūvusi žievė lieka ant medžio ir išdžiūsta. Daugelio eukaliptų rūšių medžių viršūnės žievė yra lygi, o apačioje - šiurkšti. Šios skirtingos žievės rūšys naudojamos eukaliptams suskirstyti į grupes - tai naudinga, nes eukaliptų rūšių yra šimtai, o taip suskirsčius grupę lengviau ją suprasti.

Skirtingos grupės yra šios:

• Styginė žievė - sudaryta iš gijų, kurias galima nuplėšti ilgais gabalais. Paprastai ji būna stora, kempinės tekstūros.
• Geležies žievė - kieta, šiurkšti ir giliai raukšlėta. Ji yra įmirkyta išdžiūvusiomis medžio išskiriamomis sultimis, kurios suteikia jai tamsiai raudoną ar net juodą spalvą.
• Žievė yra suskaldyta į daugybę atskirų plaušelių. Šie plaušeliai panašūs į kamštį ir gali nusilupti.
• Dėžutė - turi trumpus pluoštus.
• Juosta - žievė nusilupusi ilgais plonais gabalėliais, bet kai kur vis dar laisvai pritvirtinta. Tai gali būti ilgos juostos, tvirtesnės juostelės arba susukti kuokštai.

Aukštis

Šiandien Australijos kalninių uosių egzemplioriai yra vieni aukščiausių medžių pasaulyje - iki 92 metrų aukščio ir aukščiausi iš visų žydinčių augalų: aukštesni medžiai, pavyzdžiui, pakrantės sekvojos, yra spygliuočiai. Yra įrodymų, kad tuo metu, kai Australiją apgyvendino europiečiai, kai kurie kalniniai uosiai iš tiesų buvo aukščiausi augalai pasaulyje.

Frost

Dauguma eukaliptų negali ištverti šalnų arba gali ištverti tik nedideles -3-5 °C šalnas. Ištvermingiausi eukaliptai yra vadinamieji snieguolės, pavyzdžiui, Eucalyptus pauciflora, kurie gali ištverti šaltį ir įšalą iki maždaug -20 °C. Du šio medžio porūšiai (laukinės veislės) gali ištverti dar šaltesnes žiemas.

Kelios kitos rūšys, ypač iš centrinės Tasmanijos aukštumų ir kalnų, išaugino itin šalčiui atsparias formas. Šių atsparių veislių sėklos sodinamos dekoratyviniams medžiams šaltuosiuose pasaulio kraštuose.

Puikus eukalipto pavyzdys


Stora, apsauginė Eucalyptus quadrangulata žievė


Eucalyptus regnans, augantis 80 metrų aukštyje plataus masto kirtimų teritorijoje, Tasmanija

Gyvūnai ir eukaliptai

Eukalipto lapuose esantis aliejus yra stipri natūrali dezinfekcinė medžiaga, kuri naudojama kai kuriuose vaistuose, tačiau per didelis jo kiekis gali būti nuodingas. Kai kurie marsupilamiai, pavyzdžiui, koalos ir kai kurie oposumai, iš dalies jam atsparūs. Šie gyvūnai pagal kvapą gali nustatyti, kuriuos augalus saugu valgyti.

Eukaliptai gamina daug nektaro, kuris yra maistas daugeliui vabzdžių.

Koala ėda eukalipto lapus

Pavojai

Eukaliptai turi įprotį augdami numesti ištisas šakas. Eukaliptų miškuose gausu negyvų šakų. Australijos vaiduoklinis eukaliptas Eucalyptus papuana kartais vadinamas "našliu" dėl didelio skaičiaus medžių kirtimo darbininkų, kurie žuvo nuo krintančių šakų. Iš tikrųjų daug žmonių žuvo tiesiog stoviniuodami po jomis, nes medžiai, taupydami vandenį per sausras, numeta ištisas ir labai dideles šakas. Dėl šios priežasties niekada neapsistokite po didelėmis eukaliptų šakomis.

Ugnis

Šiltomis dienomis eukaliptų aliejaus garai pakyla virš krūmų ir sukuria gerai žinomą tolimą mėlyną Australijos kraštovaizdžio rūką. Eukaliptų aliejus labai lengvai užsidega, o krūmų gaisrai gali greitai kilti per aliejumi prisotintą orą medžių lajose. Negyva žievė ir nukritusios šakos taip pat yra degios. Eukaliptai gerai prisitaikę prie periodiškai kylančių gaisrų - iš tikrųjų daugumos rūšių plitimas ir atsinaujinimas priklauso nuo jų. Jie tai daro keliais būdais: dygdami iš požeminių gumbų, po žieve paslėptų pumpurų ir iš sėklų, sudygstančių pelenuose po to, kai juos atvėrė gaisras.

Kaip ugnis padėjo plisti eukaliptams

Eukaliptai atsirado prieš 35-50 milijonų metų, netrukus po to, kai Australija ir Naujoji Gvinėja atsiskyrė nuo Gondvanos. Jų atsiradimas sutampa su iškastinių medžio anglies sankaupų padidėjimu (tai gali reikšti, kad ugnis jiems buvo svarbi jau tada), tačiau jie išliko nereikšminga atogrąžų miškų sudedamąja dalimi iki maždaug prieš 20 mln. metų, kai dėl laipsniško žemyno džiūvimo ir dirvožemio turtingumo mažėjimo pradėjo augti atviresnio tipo miškai, kuriuose daugiausia augo kazuarinos ir akacijos. Maždaug prieš 50 tūkst. metų atsiradus pirmiesiems žmonėms, daug dažniau kilo gaisrai, o ugnį mėgstantys eukaliptai netrukus sudarė apie 70 % Australijos miškų.

Po gaisro eukaliptai greitai atauga. Du vertingi medienos medžiai - alpinis uosis ir kalninis uosis - žūsta nuo gaisro ir atauga tik iš sėklų. Dėl to paties gaisro, kuris Kanberos apylinkių miškams turėjo nedidelį poveikį, tūkstančiai hektarų miškų žuvo.

Auginimas ir naudojimas

Eukaliptai turi daugybę panaudojimo būdų, dėl kurių jie tapo svarbūs. Dėl spartaus augimo pagrindinė šių medžių nauda - mediena. Juos galima naudoti įvairioms reikmėms, pavyzdžiui, sodinti parkuose ir soduose, medienai, malkoms ir celiuliozės medienai. Dėl spartaus augimo eukaliptai taip pat tinka kaip vėjovartos.

Eukaliptai iš dirvožemio pasisavina labai daug vandens. Kai kuriose vietose jie buvo sodinami (arba persodinami) siekiant sumažinti gruntinio vandens lygį ir sumažinti druskos kiekį dirvožemyje. Eukalipai taip pat buvo naudojami kaip būdas mažinti maliarijos plitimą drenuojant dirvožemį tokiose vietose kaip Alžyras, Sicilija, žemyninė Europa ir Kalifornija. Nusausinant pašalinamos pelkės, kurios yra uodų lervų buveinė, tačiau toks nusausinimas gali netyčia sunaikinti ir nekenksmingas buveines.

Eukaliptų aliejus iš lapų išgaunamas garinant. Jis gali būti naudojamas valymui, dezodoravimui ir labai mažais kiekiais maisto papilduose, ypač saldainiuose, lašuose nuo kosulio ir migdomuosiuose vaistuose. Eukaliptų aliejus yra vabzdžius atbaidanti priemonė (Fradin & Day 2002).

Iš kai kurių eukaliptų nektaro gaunamas aukštos kokybės medus. Vakarų Jungtinėse Amerikos Valstijose eukaliptai žydi sausio pabaigoje, prieš kitų riešutmedžių ir vaismedžių žydėjimą; tai reiškia, kad iš jų nektaro galima lengvai pagaminti savotišką medų, kuris, kaip teigiama, yra sviesto skonio.

Aborigenai vaiduoklinės dervos lapus naudojo žuvims gaudyti. Pamirkius lapus vandenyje, išsiskiria švelni raminamoji medžiaga, kuri apsvaigina žuvis, todėl jas lengva sugauti.

Iš eukalipto taip pat gaminamas digeridoo - muzikos pučiamasis instrumentas, kurį išpopuliarino aborigenai.

Eukaliptų keliamos problemos

Pirmą kartą eukaliptus likusiam pasauliui 1770 m. pristatė Kuko ekspedicijos botanikas seras Džozefas Banksas. Nuo to laiko jie buvo introdukuoti daugelyje pasaulio vietų. Kelios rūšys tapo invazinėmis (išplito už teritorijos, kurioje buvo pasodintos) ir kelia didelių problemų vietos gyvūnijai.

Ispanija

Ispanijoje jie buvo pasodinti celiuliozės plantacijose, pakeičiant vietinius ąžuolynus. Kaip ir kitose tokiose vietovėse, nors pirminiuose miškuose gyvena vietiniai gyvūnai, eukaliptų giraitėse vietinė gyvūnija negali gyventi, todėl miškai tampa nebylūs, o laukinių gyvūnų populiacijos mažėja. Kita vertus, eukaliptai padeda keletui pramonės šakų, pavyzdžiui, lentpjūvystės, celiuliozės ir medžio anglies gamybai.

Kalifornija

1850-aisiais daug australų keliavo į Kaliforniją dalyvauti Kalifornijos aukso karštligėje. Didžiosios Kalifornijos dalies klimatas panašus į Australijos, todėl kai kurie žmonės sumanė įveisti eukaliptus. XX a. pradžioje, valstijos vyriausybei skatinant, buvo pasodinta tūkstančiai hektarų eukaliptų. Buvo tikimasi, kad jie taps atsinaujinančiu medienos šaltiniu statyboms ir baldų gamybai. Tačiau tai neįvyko iš dalies dėl to, kad medžiai buvo kertami per jauni, o iš dalies dėl to, kad amerikiečiai nežinojo, kaip apdoroti nupjautus medžius, kad mediena nesisuktų ir neskilinėtų.

Vienas iš būdų, kaip eukaliptai, daugiausia mėlynosios gumos, Kalifornijoje pasirodė esą vertingi - jie buvo naudingi kaip vėjovartos greitkeliams, apelsinmedžių giraitėms ir kitiems ūkiams centrinėje valstijos dalyje, kur medžių daugiausia nėra. Jie taip pat žavisi kaip pavėsio ir dekoratyviniai medžiai daugelyje miestų ir sodų.

Kalifornijoje esantys eukaliptų miškai buvo kritikuojami, nes juose išstumiami vietiniai augalai ir neauga vietiniai gyvūnai. Gaisrai taip pat kelia problemų. 1991 m. Ouklendo kalvų gaisrą, kuris sunaikino beveik 3 000 namų ir pražudė 25 žmones, iš dalies paskatino didelis eukaliptų kiekis netoli namų esančioje teritorijoje.

Kai kuriose Kalifornijos dalyse šalinami eukaliptų miškai ir atkuriami vietiniai medžiai ir augalai. Kai kurie žmonės taip pat neteisėtai sunaikino kai kuriuos medžius ir, kaip įtariama, iš Australijos atsivežė vabzdžių kenkėjų, kurie puola medžius.

Brazilija

1910 m. eukaliptai buvo įvežti į Braziliją, kad pakeistų medieną ir būtų naudojami medžio anglies pramonėje. Deja, ilgalaikis poveikis nebuvo ištirtas, o šiuo metu eukaliptai kelia problemų dėl didelio vandens suvartojimo. Dėl to išdžiūsta dirvožemis, todėl žūsta daugelis vietinių augalų, kurie reikalingi vietiniams gyvūnams išgyventi.

Nuotraukų galerija