Alžyras (/ælˈdʒɪəriə/ arba /ɔːl-/), oficialiai Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika, yra buvusi Prancūzijos kolonija ir didžiausia Afrikos valstybė. Ji priklauso Magrebo regionui šiaurės vakarų Afrikoje. Alžyras yra šalies sostinė. Šiaurėje ribojasi su Viduržemio jūra, šiaurės rytuose - su Tunisu, rytuose - su Libija, pietryčiuose - su Nigeriu, pietvakariuose - su Mauritanija ir Maliu, vakaruose - su Vakarų Sachara, o šiaurės vakaruose - su Maroku.

Valstybės plotas siekia apie 2,38 mln. km², o gyventojų – daugiau nei 45 mln. Sostinė ir didžiausias miestas yra Alžyras, kiti svarbūs miestai – Oranas, Konstantina ir Anaba. Oficialios kalbos – arabų ir tamazigt (amazigų), plačiai vartojama prancūzų kalba. Dominuojanti religija – islamas (daugiausia sunitai). Valiuta – Alžyro dinaras (DZD), laiko juosta – UTC+1.

Geografija ir klimatas

Šiaurinę šalies dalį juosia Atlaso kalnų grandinės, už kurių driekiasi Sacharos dykuma, užimanti apie keturis penktadalius teritorijos. Didžiausi Sacharos masyvai – Ahagaro (Hoggar) kalnai ir Tassili n’Ajjer plokščiakalnis su garsiais priešistoriniais uolų piešiniais. Aukščiausia viršukalnė – Tahatas (apie 2900 m). Alžyras turi beveik 1000 km ilgio Viduržemio jūros pakrantę; klimatas šiaurėje Viduržemio jūrinis su švelniomis, lietingomis žiemomis ir karštomis, sausomis vasaromis, o pietuose – ryškiai dykuminis su dideliais paros temperatūrų svyravimais ir minimaliais krituliais.

Nuolatinės upės retos; daugiausia teka laikini upokšniai (vadžiai). Vaisingi šiauriniai slėniai tinka alyvmedžiams, kviečiams, citrusiniams ir vynuogėms, o oazėse auginamos datulės. Saugomos teritorijos apima Djurdžuros, Tazos, Tassili n’Ajjer parkus ir kitas gamtos erdves.

Istorija

Alžyro žemes senovėje valdė numidai, vėliau – Kartagina ir Roma (Timgadas, Džemila, Tipasa – ryškūs romėniško paveldo pavyzdžiai). Po vandalų ir Bizantijos laikotarpių VII a. įsitvirtino arabų dinastijos, plito islamas. XVI a. susikūrė Alžyro regentai Osmanų imperijos sudėtyje; pakrantės miestai garsėjo ir kaip jų laikų korsarų centrai.

1830 m. prasidėjo Prancūzijos užkariavimas ir ilgalaikė kolonizacija, kuri pakeitė demografinę, žemėvaldos ir politinę struktūrą. 1954–1962 m. vyko Alžyro nepriklausomybės karas, kurį inicijavo Nacionalinio išsivadavimo frontas (FLN). 1962 m. pasirašius Eviano susitarimus paskelbta nepriklausomybė. Vėlesniais dešimtmečiais vyko socialistinė industrializacija, nacionalizuota naftos ir dujų pramonė, tačiau 1990-ieji paženklinti smurtu ir pilietiniu konfliktu („juodasis dešimtmetis“). XXI a. pradžioje įgyvendintos nacionalinio susitaikymo priemonės, vėliau – politinės reformos ir 2019 m. taikūs „Hirak“ protestai, skatinę valdžios atsinaujinimą.

Gyventojai, kalbos ir religija

Gyventojų daugumą sudaro arabų ir amazigų (berberų) kilmės žmonės; didžiausia amazigų grupė – kabiliai, gyvenantys Kabilijoje. Valstybinėse institucijose vartojama standartinė arabų kalba; tamazigt taip pat turi valstybinės kalbos statusą, o kasdienybėje plačiai vartojami alžyriečių arabų tarmė ir prancūzų kalba. Visuomenė jauna ir urbanizuota, didelė dalis gyventojų gyvena šiaurinėje pakrantės juostoje. Dauguma išpažįsta sunitų islamą (malikizmo tradicija), egzistuoja mažos krikščionių ir kitų tikėjimų bendruomenės.

Valstybės valdymas ir administracija

Alžyras – pusiau prezidentinė respublika su prezidentu, ministru pirmininku ir dvikamere Asamblėja. Politinėje sistemoje istoriniu požiūriu reikšmingą vaidmenį vaidino nepriklausomybės judėjimas FLN, o saugumo pajėgos ilgą laiką darė įtaką strateginiams sprendimams. Šalis suskirstyta į 58 vilajas (provincijas), kurios dalijasi į apygardas ir savivaldybes.

Ekonomika

Ekonomikos ašis – angliavandenilių sektorius: nafta ir dujos sudaro didžiąją eksporto ir biudžeto pajamų dalį. Svarbūs telkiniai – Hassi Messaoud (nafta) ir Hassi R’Mel (dujos). Alžyras buvo vienas ankstyvųjų suskystintų gamtinių dujų tiekėjų pasaulyje (Arzevas, Skikda), dujos tiekiamos ir vamzdynais į Europą (įskaitant jungtis į Ispaniją ir Italiją). Valstybė siekia diversifikuoti ekonomiką, plėtoti žemės ūkį, perdirbamąją pramonę, kasybą ir atsinaujinančiąją energetiką (saulės ištekliai Sacharoje). Tarp iššūkių – jaunimo nedarbas, regionų nelygybė, priklausomybė nuo žaliavų kainų ir subsidijų sistemos reformos poreikis.

Miestai ir infrastruktūra

Be sostinės, dideli ekonominiai centrai yra Oranas (Vakarų Alžyras) ir Konstantina (rytinėje dalyje). Transporto tinklą sudaro magistralė „Rytai–Vakarai“, geležinkeliai (SNTF), svarbūs jūrų uostai – Alžyras, Oranas, Skikda, Arzevas; didžiausias oro uostas – „Houari Boumediene“ sostinėje. Viešąjį transportą papildo tramvajų ir metro linijos kai kuriuose miestuose.

Kultūra ir kasdienybė

Alžyro kultūra – arabiškų, amazigų ir Viduržemio tradicijų sintezė. Muzikoje žinomi žanrai raï (Orano regionas), chaabi ir andalūzų muzika; literatūroje – Kateb Yacine, Assia Djebar ir kiti autoriai. Virtuvėje populiarūs kuskusas, chorba, įvairūs tajinai, datulės ir migdolų desertai. Futbolas – populiariausia sporto šaka; nacionalinė rinktinė (Fennecs) yra laimėjusi Afrikos Tautų taurę.

Gamtos ir kultūros paveldas

UNESCO paveldo objektai apima Alžyro Kaspą (senoji Alžyro dalis), Timgadą ir Džemilą (romėnų miestai), M’Zabo slėnį, Tipasą ir Tassili n’Ajjer su pasaulinę reikšmę turinčiais uolų piešiniais. Dykumos oazės – Ghardają, Timimuną ir kitas – garsina tradicinė architektūra ir amatų kultūra.

Greiti faktai

  • Plotas: ~2,38 mln. km² (didžiausia Afrikos valstybė pagal plotą)
  • Gyventojai: >45 mln.
  • Sostinė: Alžyras
  • Oficialios kalbos: arabų, tamazigt
  • Valiuta: Alžyro dinaras (DZD)
  • Valstybės santvarka: pusiau prezidentinė respublika
  • Laiko juosta: UTC+1
  • Aukščiausia viršukalnė: Tahatas (~2900 m)
  • Pagrindiniai ištekliai: nafta, gamtinės dujos, fosfatai
  • Nepriklausomybė: 1962 m. liepos 5 d. (nuo Prancūzijos)