Maroko Karalystė (berberų kalba: Tagldit n Murakuc, arabų kalba: المملكة المغربية) yra suvereni valstybė Šiaurės Afrikoje. Oficialus šalies pavadinimas – Maroko karalystė (arab. المملكة المغربية al‑Mamlakah al‑Maghribiyah, liet. „Vakarų karalystė“; berberų kalba: ⵜⴰⴳⵍⴷⵉⵜ ⵏ ⵍⵎⴰⵖⵔⵉⴱ). Geografinė padėtis Maroką sieja su Atlanto vandenynu ir Viduržemio jūra, todėl šaliai būdinga didelė klimato ir reljefo įvairovė.

Geografija ir gamta

Marokas užima apie 446 550 km² (172 410 kv. mylių) ir turi daugiau kaip 33,8 mln. gyventojų. Šalies teritoriją išskiria:

  • Atlanto pakrantė – ilgos smėlio paplūdimio juostos ir dideli uostai;
  • Rifo kalnai šiaurėje ir Atlaso kalnai (Didysis, Vidurinis ir Mažasis Atlasai) centrinėje dalyje, kur yra aukščiausias taškas Jebel Toubkal (~4167 m);
  • Saharos pakraštys pietuose – smėlio dykumos ir plynaukštės, dalis ginčijamos Vakarų Sacharos teritorijos;
  • klimatas kinta nuo Viduržemio jūros tipo šiaurėje iki sausų ir pusiau sausų sąlygų pietuose, o Atlanto pakrantėje – vėsesnis, drėgnesnis klimatas.

Maroko pakrantės driekiasi tiek prie Atlanto vandenyno, tiek prie Viduržemio jūros, todėl šalis turi svarbius žuvininkystės išteklius. Gamta pasižymi biologine įvairove – nuo mediteraninių miškų ir argano giraičių iki pustynių ekosistemų.

Trumpa istorija

Marokas turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Nuo IX a. (789 m.), kai Idris I įkūrė pirmąją Maroko valstybinę struktūrą, šalį valdė įvairios vietinės dinastijos. Istorinį įspūdį paliko Almoravidų ir Almohadų dinastijos, kurios savo valdžia apėmė dalį Pirėnų pusiasalio ir šiaurės vakarų Afrikos. Vėliau valdžią tvirtino Marinidų ir Saadidų dinastijos. Skirtingai nei dauguma Šiaurės Afrikos regionų, Marokas išvengė tiesioginės Osmanų imperijos valdžios.

1666 m. valdžią perėmė dabartinė Alauitų dinastija. 1912 m. šalis buvo padalinta į Prancūzijos ir Ispanijos protektoratus; Tanžeras tapo tarptautine zona. 1956 m. Marokas atgavo nepriklausomybę. Nuo to laiko šalis žengė per politinius ir ekonominius pokyčius, įskaitant 2011 m. paskelbtas konstitucines reformas, kurios formaliai sustiprino vyriausybės ir parlamentinės valdžios vaidmenį.

Politika ir valdžia

Marokas yra konstitucinė monarchija, kurioje veikia parlamentinė sistema. Maroko karalius turi didelius vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimus, ypač karinių pajėgų, užsienio politikos ir religijos srityse. Karalius gali leisti dekretus (dahirus), kurie turi įstatymo galią, taip pat, esant sąlygoms, paleisti parlamentą.

Vykdomąją valdžią vykdo vyriausybė, vadovaujama ministru pirmininku (dabar dažnai vartojamas terminas — vyriausybės vadovas), o įstatymų leidžiamąją valdžią turi kartu vyriausybė ir dveji parlamento rūmai — Atstovų asamblėja ir Patarėjų asamblėja. Parlamentinių, administracinių ir teisminių institucijų veikla per pastaruosius dešimtmečius buvo palaipsniui modernizuojama, ypač po 2011 m. konstitucinių pataisų.

Vakarų Sachara

Marokas laiko Vakarų Sacharos teritoriją savo pietinėmis provincijomis. 1975 m. Marokas aneksavo dalį šios teritorijos, kas sąlygojo ilgametį konfliktą su Polisario frontu ir Alžyro remiamomis vietinėmis pajėgomis; iki 1991 m. vyko ginkluoti susirėmimai, o vėliau įsigalėjo paliaubos. Taikos derybos ir Jungtinių Tautų tarpininkavimas tęsiasi, bet sprendimas iki šiol nepasiektas.

Ekonomika

Maroko ekonomika yra viena didžiausių Afrikoje ir remiasi keliais pagrindiniais sektoriais:

  • Žemės ūkis – svarbi darbo vietų šaltinis (vaisiai, daržovės, cukrinė runkelė, daržininkystė);
  • Išteklių gavyba – Marokas yra vienas didžiausių fosfatų eksportuotojų pasaulyje;
  • Pramonė – maisto perdirbimas, tekstilė, chemijos pramonė, automobilių komponentai ir šiuolaikinės gamybos zonos;
  • Turizmas – Marakešas, Fesas, Kasablanka, Tangieris ir pakrantės kurortai pritraukia tarptautinius lankytojus;
  • Paslaugos ir finansai – augantis sektorius, stiprinamas investicijomis ir urbanizacija.

Svarbūs ekonominiai iššūkiai – užimtumo didinimas, regioninė socialinė nelygybė, infrastruktūros plėtra ir priklausomybė nuo žemės ūkio, kuriam įtaką daro klimato svyravimai. Nacionalinė valiuta – Maroko dirhamas (MAD).

Gyventojai, kalbos ir religija

Maroke gyvena įvairių etninių grupių atstovai: daugiausia arabų kilmės ir įvairių berberų (amazigh) bendruomenės. Valstybės gyventojų skaičius viršija 33,8 mln. Gyventojų centrai yra Rabatas, Kasablanka (didžiausias miestas), Marakešas, Tanžeris, Tetuanas, Salė, Fesas, Agadiras, Meknesas, Oujda, Kenitra ir Nadoras.

Pagrindinės kalbos – arabų ir tamazitų (berberų) kalbos; taip pat plačiai vartojama kasdieninė marokietiška arabų šnekamoji kalba, vadinama darija, ir prancūzų kalba kaip svarbi administracijoje, versle ir aukštesniame švietime. Religinė dauguma – islamas.

Kultūra

Maroko kultūra yra turtas, susidedantis iš arabų, vietinių berberų, užsachario Afrikos ir europietiškų įtakų. Šalies tradicijos atsispindi architektūroje (rietavi sienų motyvai, medresės, riadai), muzikoje (gnawa, andalūzijos muzika), virtuvėje (tajinas, kuskusas) bei šventėse. Marakešo, Feso ir kitų miestų amatininkai gamina keramiką, kilimus, odos dirbinius ir metalinius dirbinius.

Transportas ir infrastruktūra

Maroke veikia gerai išvystyta kelių tinklasas, geležinkeliai (įskaitant modernųjį geležinkelį tarp Kasablankos ir Tangierio), tarptautiniai oro uostai ir aktyvūs jūrų uostai. Transporto bei energetikos projektai pastaraisiais metais sulaukė didesnių investicijų.

Tarptautiniai ryšiai

Marokas yra Arabų lygos, Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos ir Afrikos Sąjungos narys. Šalis palaiko aktyvius ekonominius ir politinius ryšius su Europos Sąjunga, Afrikos valstybėmis ir kitais pasaulio regionais. Vakarų Sacharos klausimas išlieka pagrindine diplomatine problema regione.

Žmonių teisės ir reforma

Nors Maroke 2011 m. konstitucinės reformos įtvirtino didesnius valdžios apribojimus ir teisinius garantus, visuomenėje išlieka iššūkiai žmogaus teisių, žodžio laisvės ir teisinės apsaugos srityse. Vyriausybė skelbia apie reformas ir modernizaciją, bet visuomeniniai judėjimai ir opozicija dažnai pabrėžia tolimesnių pokyčių būtinybę.

Turizmas

Turizmas Maroke traukia dėl istorinių miestų (medinų), naktinio gyvenimo, kultūrinio paveldo ir gamtinių kraštovaizdžių — nuo Atlaso kalnų iki Saharos kopų. Populiarūs maršrutai apima Marakešą, Fesą, Kasablanką, Essaouirą, Agadirą ir Tangierį.

Marokas yra daugiabriaunis ir dinamiškas regiono centras, kur tradicija ir modernumas dažnai kovoja bei bendradarbiauja formuojant šalies ateitį.