Marokas

Istorija

Priešistorė ir senovė

Berberų Romos klientas Mauretanijos karalius Ptolemėjas.

Dabartinio Maroko teritorijoje gyvenama nuo paleolito laikų, maždaug nuo 190 000 iki 90 000 m. pr. m. e. Viršutinio paleolito laikais Magrebas buvo derlingesnis nei dabar ir labiau priminė savaną nei dabartinį sausringą kraštovaizdį. Prieš dvidešimt du tūkstančius metų aterų kultūrą pakeitė iberomaurų kultūra, kuri turėjo panašumų su iberų kultūromis. Iberomaurų "Mechta-Afalou" palaidojimų ir Europos kromanjoniečių palaikų skeletų panašumai buvo įtarti. Iberomaurų kultūrą Maroke pakeitė Beakerių kultūra.

Mitochondrinės DNR tyrimai atskleidė glaudų ryšį tarp berberų ir Skandinavijos saamų. Tai patvirtina teorijas, kad pietvakarių Europoje esanti Franko-Kantabrijos prieglobsčio teritorija buvo vėlyvojo ledynmečio medžiotojų-rinkėjų, kurie po paskutiniojo ledynmečio vėl apgyvendino Šiaurės Europą, ekspansijos šaltinis.

Šiaurės Afriką ir Maroką į besiformuojantį Viduržemio jūros pasaulį pamažu įtraukė finikiečiai, kurie ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiu įkūrė prekybos kolonijas ir gyvenvietes. Didelės finikiečių gyvenvietės buvo Čelloje, Likse ir Mogadore.Mogadas buvo finikiečių kolonija jau VI a. pr. m. e. pradžioje. m. ^{[reikalingas puslapis]}

Senovės romėnų griuvėsiai Volubilis.

Vėliau Marokas tapo senovės Kartaginos Šiaurės Afrikos civilizacijos dalimi ir jos imperijos dalimi. Ankstyviausia žinoma nepriklausoma Maroko valstybė buvo berberų Mauretanijos karalystė, valdoma karaliaus Bagos. Ši senovinė karalystė (nepainioti su dabartine Mauritanijos valstybe) atsirado mažiausiai 225 m. pr. m. e.

33 m. pr. m. e. Mauretanija tapo Romos imperijos klientine karalyste. Imperatorius Klaudijus 44 m. po Kr. Mauretaniją tiesiogiai aneksavo kaip Romos provinciją, kuriai vadovavo imperijos gubernatorius (aprocurator Augusti arba legatus Augusti pro praetore).

Per III a. krizę dalį Mauritanijos vėl užkariavo berberų gentys. Iki III a. pabaigos tiesioginis romėnų valdymas apsiribojo keliais pakrantės miestais (tokiais kaip Septumas (Seuta) Mauretania Tingitana ir Čerčelis Mauretania Caesariensis).

Ankstyvasis islamo amžius

VII a. viduryje prasidėjęs musulmonų Magrebo užkariavimas buvo pasiektas kito šimtmečio pradžioje. Jis atnešė į šį regioną arabų kalbą ir islamą. Nors Marokas buvo didesnės islamo imperijos dalis, iš pradžių jis buvo organizuotas kaip dukterinė Ifrikijos provincija, kurios vietinius gubernatorius skyrė musulmonų gubernatorius Kairuane.

Vietinės berberų gentys priėmė islamą, bet išlaikė savo paprotinę teisę. Jos taip pat mokėjo mokesčius ir duoklę naujajai musulmonų administracijai. Pirmoji nepriklausoma musulmonų valstybė dabartinio Maroko teritorijoje buvo Nekor karalystė - emyratas Rifo kalnuose. Ją 710 m. įkūrė Salihas I ibn Mansuras kaip Rašidūnų kalifato klientinę valstybę. 739 m. prasidėjus berberų sukilimui, berberai įkūrė kitas nepriklausomas valstybes, pavyzdžiui, Sijilmasos Miknasą ir Barghavatą.

Pasak viduramžių legendos, Idrisas ibn Abdallah pabėgo į Maroką po to, kai Abasidai išžudė jo gentį Irake. Jis įtikino Awraba berberų gentis nutraukti ištikimybę tolimiems Abasidų kalifams Bagdade ir 788 m. įkūrė Idrisidų dinastiją. Idrisidai savo sostine įkūrė Fesą, o Marokas tapo musulmonų mokslo centru ir svarbia regiono galia. Idrisidus 927 m. išstūmė Fatimidų kalifatas ir jų sąjungininkai Miknasai. 932 m. Miknasai nutraukus santykius su Fatimidais, 980 m. juos nuo valdžios nušalino Sijilmasos Maghrava.

Berberų dinastijos

Didžiausias Almohadų karalystės plotas, apie 1212 m.

Nuo XI a. kilo kelios galingos berberų dinastijos. Valdant Almoravidų dinastijai ir Almohadų dinastijai, Marokas dominavo Magrebe, didžiojoje dabartinės Ispanijos ir Portugalijos dalyje bei vakarų Viduržemio jūros regione. Nuo XIII a. į šalį masiškai migravo Banu Hilal arabų gentys. XIII ir XIV a. Maroke valdė Merinidai, kurie karinėmis kampanijomis Alžyre ir Ispanijoje siekė pakartoti Almohadų sėkmę. Po jų valdžią perėmė vattasidai. XV a. Rekonkista nutraukė musulmonų valdymą centrinėje ir pietinėje Ispanijoje, o daugelis musulmonų ir žydų pabėgo į Maroką.

XV a. portugalų pastangos kontroliuoti prekybą Atlanto vandenyne neturėjo didelės įtakos Maroko vidui, nors jiems pavyko kontroliuoti kai kurias valdas Maroko pakrantėje, tačiau toliau į šalies gilumą jie nesiveržė.

Kita vertus, pasak Elizabeth Allo Isichei, "1520 m. Maroke kilo toks baisus badas, kad ilgą laiką dėl jo buvo datuojami kiti įvykiai. Teigiama, kad nuo XVI a. pradžios iki XIX a. Maroko gyventojų skaičius sumažėjo nuo 5 iki mažiau nei 3 mln.".

Marokas, Safi keraminis indas Jobbana

Šarifų dinastijos

Buvusi portugalų Mazagano tvirtovė El Jadidoje

1549 m. regionas atiteko arabų dinastijoms, kurios teigė esančios kilusios iš islamo pranašo Mahometo: iš pradžių Saadi dinastijai, valdžiusiai 1549-1659 m., o paskui Alauitų dinastijai, kuri valdė nuo XVII a.

Valdant Saadų dinastijai, 1578 m. Ksar el Kebiro mūšyje šalis atrėmė osmanų antpuolius ir portugalų invaziją. Ahmado al-Mansūro valdymas atnešė sultonatui naujų turtų ir prestižo, o didelė ekspedicija į Vakarų Afriką 1591 m. pridarė triuškinamą pralaimėjimą Songajo imperijai. Tačiau valdyti teritorijas už Sacharos pasirodė pernelyg sudėtinga. Mirus al Mansurui, šalį pasidalijo jo sūnūs.

1666 m. Maroką vėl suvienijo Alauitų dinastija, kuri nuo to laiko yra Maroko valdančioji giminė. Marokas susidūrė su Ispanijos ir Osmanų imperijos sąjungininkių agresija į vakarus. Alaouitams pavyko stabilizuoti savo padėtį, ir nors karalystė buvo mažesnė už ankstesnes regiono karalystes, ji išliko gana turtinga. Pasipriešinus vietinėms gentims, Ismailas Ibn Šarifas (1672-1727 m.) pradėjo kurti vieningą valstybę. 1684 m. jis su savo Džajš d'Ahl al-Rif (rifų armija) iš anglų atėmė Tanžerą, o 1689 m. išstūmė ispanus iš Larašo.

Marokas buvo pirmoji valstybė, 1777 m. pripažinusi besikuriančias Jungtines Amerikos Valstijas kaip nepriklausomą valstybę. Amerikos revoliucijos pradžioje Amerikos prekybos laivus Atlanto vandenyne puldinėjo Barbarų piratai. 1777 m. gruodžio 20 d. Maroko sultonas Mohamedas III paskelbė, kad Amerikos prekybos laivai bus saugomi sultonato ir galės saugiai plaukti. 1786 m. pasirašyta Maroko ir Amerikos draugystės sutartis yra seniausia JAV nesulaužyta draugystės sutartis.

Prancūzijos ir Ispanijos protektoratai

Ispanijos generolo Margallo mirtis per Melilijos karą. Le Petit Journal, 1893 m. lapkričio 13 d.

Pagrindiniai straipsniai: Prancūzijos Marokas ir Ispanijos protektoratas Maroke

Industrializuojantis Europai, Šiaurės Afrika buvo vis labiau vertinama dėl jos kolonizavimo galimybių. Prancūzija jau 1830 m. labai domėjosi Maroku ne tik siekdama apsaugoti savo Alžyro teritorijos sieną, bet ir dėl strateginės Maroko padėties prie dviejų vandenynų. 1860 m. dėl ginčo dėl Seutos anklavo Ispanija paskelbė karą. Pergalę pasiekusi Ispanija iškovojo dar vieną anklavą ir išplėstą Seutą. 1884 m. Ispanija Maroko pakrantės teritorijose įsteigė protektoratą.

1904 m. Prancūzija ir Ispanija Maroke išsiskyrė įtakos zonas. Prancūzijos įtakos zonos pripažinimas Jungtinėje Karalystėje išprovokavo griežtą Vokietijos imperijos reakciją ir 1905 m. kilo krizė. Klausimas buvo išspręstas 1906 m. Alchesiraso konferencijoje. 1911 m. Agadiro krizė padidino įtampą tarp Europos galybių. 1912 m. Feso sutartimi Marokas tapo Prancūzijos protektoratu ir sukėlė 1912 m. Feso riaušes. Ispanija toliau valdė savo pakrantės protektoratą. Ta pačia sutartimi Ispanija prisiėmė šiaurinės ir pietinės Sacharos zonų globėjos vaidmenį.

Į Maroką atvyko dešimtys tūkstančių kolonistų. Vieni iš jų supirko daug turtingos žemės ūkio paskirties žemės, kiti organizavo kasyklų ir uostų eksploatavimą ir modernizavimą. Tarp šių grupių susiformavusios interesų grupės nuolat spaudė Prancūziją didinti Maroko kontrolę, kurią taip pat buvo būtina vykdyti dėl nuolatinių Maroko genčių karų, kurių dalis nuo užkariavimo pradžios stojo prancūzų pusėn. Generalgubernatorius maršalas Hubertas Lyautey nuoširdžiai žavėjosi Maroko kultūra ir sugebėjo įvesti bendrą Maroko ir Prancūzijos administraciją bei sukurti modernią mokyklų sistemą. Kelios marokiečių karių divizijos (Goumiers arba reguliariosios kariuomenės ir karininkai) tarnavo Prancūzijos kariuomenėje Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu, o Ispanijos pilietinio karo metu ir po jo - Ispanijos nacionalistų kariuomenėje (Regulares). 1925 m. buvo panaikinta vergovė.

Tanžere gyveno 40 000 musulmonų, 31 000 europiečių ir 15 000 žydų.

1921-1926 m. Rifo kalnuose įvyko berberų sukilimas, kuriam vadovavo Abd el-Krimas, ir buvo įkurta Rifo respublika. Sukilimą galiausiai numalšino Prancūzijos ir Ispanijos kariuomenės.

1943 m. buvo įkurta Istiqlal partija (Nepriklausomybės partija), kuri siekė nepriklausomybės ir kurią santūriai rėmė JAV. Ši partija vėliau vadovavo nacionalistiniam judėjimui.

1953 m. Prancūzijai išsiuntus sultoną Mohammedą V į Madagaskarą ir jį pakeitus nepopuliariu Mohammedu Ben Aarafa, kilo aktyvus pasipriešinimas Prancūzijos ir Ispanijos protektoratui. Ryškiausias smurto protrūkis įvyko Uždoje, kur marokiečiai gatvėse užpuolė prancūzus ir kitus Europos gyventojus. 1955 m. Prancūzija leido Mohamedui V grįžti, o kitais metais prasidėjo derybos, atvedusios prie Maroko nepriklausomybės. 1956 m. kovą Prancūzijos protektoratas buvo nutrauktas ir Marokas atgavo nepriklausomybę nuo Prancūzijos kaip "Maroko Karalystė". Po mėnesio Ispanija perleido didžiąją dalį savo protektorato šiaurės Maroke naujajai valstybei, tačiau pasiliko du pakrantės anklavus (Seutą ir Meliliją) Viduržemio jūros pakrantėje. 1957 m. sultonas Mohammedas tapo karaliumi.

Po nepriklausomybės atgavimo

Mahometo V mauzoliejus Rabate.

Mirus Mohamedui V, 1961 m. kovo 3 d. Maroko karaliumi tapo Hasanas II. 1963 m. Maroke įvyko pirmieji visuotiniai rinkimai. Tačiau 1965 m. Hasanas paskelbė nepaprastąją padėtį ir sustabdė parlamento veiklą. 1971 m. buvo nesėkmingai bandyta nuversti karalių ir įkurti respubliką. 2005 m. sudaryta tiesos komisija, turėjusi ištirti žmogaus teisių pažeidimus valdant Hassanui, patvirtino beveik 10 000 atvejų - nuo mirties kalėjime iki priverstinės tremties. Tiesos komisijos duomenimis, Hasano valdymo metu buvo nužudyti apie 592 žmonės.

1969 m. Ispanijos anklavas Ifni pietuose buvo grąžintas Marokui. 1973 m. susikūrė Polisario judėjimas, kurio tikslas - sukurti nepriklausomą valstybę Ispanijos Sacharoje. 1975 m. lapkričio 6 d. karalius Hasanas paprašė savanorių pereiti į Ispanijos Sacharą. Pranešama, kad "Žaliojo žygio" judėjime dalyvavo apie 350 000 civilių. Po mėnesio Ispanija sutiko palikti Ispanijos Sacharą, netrukus tapusią Vakarų Sachara, ir perduoti ją bendrai Maroko ir Mauritanijos kontrolei, nepaisydama Alžyro prieštaravimų ir grasinimų karine intervencija. Maroko pajėgos užėmė teritoriją.

Netrukus Vakarų Sacharoje įvyko Maroko ir Alžyro karių susirėmimas. Marokas ir Mauritanija pasidalijo Vakarų Sacharą. Kovos tarp Maroko kariuomenės ir Polisario pajėgų tęsėsi daugelį metų. Užsitęsęs karas Marokui atnešė nemažai finansinių nuostolių. 1983 m., kilus politiniams neramumams ir ekonominei krizei, Hassanas atšaukė planuotus rinkimus. 1984 m. Marokas išstojo iš Afrikos vienybės organizacijos, protestuodamas prieš SADR priėmimą į šią organizaciją. Polisario teigė, kad 1982-1985 m. nužudė daugiau kaip 5 000 Maroko karių.

Alžyro valdžios institucijos apskaičiavo, kad Alžyre yra 165 000 sahravių pabėgėlių. Diplomatiniai santykiai su Alžyru buvo atkurti 1988 m. 1991 m. Vakarų Sacharoje prasidėjo JT prižiūrimos paliaubos, tačiau teritorijos statusas vis dar nenustatytas ir pranešama apie paliaubų pažeidimus. Kitą dešimtmetį vyko daug ginčų dėl siūlomo referendumo dėl teritorijos ateities, tačiau iš aklavietės nepavyko išeiti.

Dešimtajame dešimtmetyje įvykdžius politines reformas, 1997 m. buvo įsteigta dviejų rūmų įstatymų leidžiamoji institucija, o 1998 m. į valdžią atėjo pirmoji Maroko opozicijos vadovaujama vyriausybė.

Kasablankos protestuotojai reikalauja, kad valdžios institucijos laikytųsi savo pažadų dėl politinių reformų.

Karalius Hasanas II mirė 1999 m., o jo įpėdiniu tapo sūnus Mohammedas VI. Jis yra atsargus modernizatorius, šiek tiek liberalizavęs ekonomiką ir socialinę sritį.

2002 m. Mohamedas VI prieštaringai vertinamu vizitu lankėsi Vakarų Sacharoje. 2007 m. Marokas Jungtinėms Tautoms pristatė Vakarų Sacharos autonomijos projektą. Polisario atmetė šį planą ir pateikė savo pasiūlymą. Marokas ir Polisario frontas surengė JT remiamas derybas Niujorke, tačiau jiems nepavyko susitarti. 2010 m. saugumo pajėgos šturmavo protestų stovyklą Vakarų Sacharoje ir sukėlė smurtines demonstracijas regiono sostinėje El Aajūne.

2002 m. Marokas ir Ispanija susitarė dėl JAV tarpininkaujamos rezoliucijos dėl ginčijamos Perejilo salos. Ispanijos kariai užėmė šią paprastai negyvenamą salą po to, kai Maroko kariai išsilaipino joje ir pasistatė palapines bei vėliavą. 2005 m. vėl kilo įtampa, kai šimtai Afrikos migrantų bandė šturmuoti Ispanijos anklavų Melilos ir Seutos sienas. Marokas deportavo šimtus nelegalių migrantų. 2006 m. Ispanijos anklavus aplankė Ispanijos premjeras Zapatero. Jis buvo pirmasis Ispanijos vadovas per 25 metus, oficialiai apsilankęs šiose teritorijose. Kitais metais Seutoje ir Melilijoje lankėsi Ispanijos karalius Juanas Carlosas I, dar labiau supykdęs Maroką, kuris reikalavo anklavų kontrolės.

Per 2011-2012 m. Maroko protestus Rabate ir kituose miestuose tūkstančiai žmonių mitingavo reikalaudami politinių reformų ir naujos konstitucijos, kuria būtų apribotos karaliaus galios. 2011 m. liepos mėn. karalius laimėjo triuškinančią pergalę referendume dėl reformuotos konstitucijos, kurią jis pasiūlė siekdamas nuraminti Arabų pavasario protestus. Nepaisant Mohamedo VI įvykdytų reformų, demonstrantai ir toliau reikalavo gilesnių reformų. Šimtai žmonių dalyvavo profesinių sąjungų mitinge Kasablankoje 2012 m. gegužės mėn. Dalyviai kaltino vyriausybę, kad ji nesugebėjo įgyvendinti reformų.

Politika

Marokas yra konstitucinė monarchija. Politinę valdžią dalijasi karalius Muhammadas VI (šeštasis) ir vyriausybės vadovas. Karalius yra valstybės vadovas (Asmuo, atsakingas už šalį) ir svarbiausias asmuo.

Maroko gyventojai renka Parlamento narius, kad jie kalbėtų jų vardu ir padėtų priimti jiems palankius įstatymus. Ministrų taryba nustato, kas turi būti daroma. Jis priima visus svarbius sprendimus. Šiandien vyriausybės vadovas yra Abdelilah Benkirane.

Įstatymų leidžiamoji valdžia

Nuo 1996 m. konstitucinės reformos dviejų rūmų įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro dveji rūmai. Maroko Atstovų asamblėją (Majlis an-Nuwwâb/Assemblée des Répresentants) sudaro 325 nariai, renkami penkerių metų kadencijai: 295 renkami daugiamandatėse apygardose, o 30 - nacionaliniuose sąrašuose, sudarytuose tik iš moterų. Tarybos narių asamblėją (Majlis al-Mustasharin) sudaro 270 narių, renkamų devynerių metų kadencijai, kuriuos renka vietos tarybos (162 vietos), profesiniai rūmai (91 vieta) ir samdomieji darbuotojai (27 vietos).

Parlamento įgaliojimai, nors vis dar palyginti riboti, buvo išplėsti 1992 ir 1996 m., o dar labiau - 2011 m. Konstitucijos pataisomis ir apima biudžeto klausimus, įstatymų projektų tvirtinimą, ministrų apklausas ir ad hoc tyrimo komisijų, tiriančių vyriausybės veiksmus, sudarymą. Žemesnieji parlamento rūmai gali paleisti vyriausybę balsuodami dėl nepasitikėjimo.

Paskutiniai parlamento rinkimai įvyko 2011 m. lapkričio 25 d. ir, kai kurių neutralių stebėtojų nuomone, buvo iš esmės laisvi ir sąžiningi. Apskaičiuota, kad šiuose rinkimuose dalyvavo 43 % registruotų rinkėjų.

Geografija

Marokas ribojasi su Alžyru rytuose ir Mauritanija pietuose. Į šiaurę nuo Maroko plyti Viduržemio jūra, o į vakarus - Atlanto vandenynas.

Maroko geografija labai įvairi - nuo derlingų lygumų iki miškų, šaltų kalnų, sausų žemių ir dykumų. Dauguma žmonių gyvena netoli pakrantės esančiose vietovėse arba derlinguose ūkiuose. Maroko plotas - 446 550 km². Marokas taip pat kontroliuoja didžiąją dalį Vakarų Sacharos, kurios plotas 266 000 km².Marokas turi Atlanto vandenyno pakrantę, kuri už Gibraltaro sąsiaurio siekia Viduržemio jūrą. Šiaurėje jis ribojasi su Ispanija (vandens siena per sąsiaurį ir sausumos siena su trimis nedidelėmis Ispanijos kontroliuojamomis eksklavomis - Seuta, Melilja ir Peñón de Vélez de la Gomera), rytuose - su Alžyru, o pietuose - su Vakarų Sachara. Kadangi Marokas kontroliuoja didžiąją Vakarų Sacharos dalį, jos pietinė riba de facto yra su Mauritanija.

Tarptautiniu mastu pripažintos šalies ribos yra tarp 27-36° šiaurės platumos ir 1-14° vakarų ilgumos. Pridėjus Vakarų Sacharą, Marokas daugiausia yra tarp 21° ir 36° šiaurės platumos ir 1° ir 17° vakarų ilgumos (Ras Nouadhibou pusiasalis yra šiek tiek į pietus nuo 21° ir į vakarus nuo 17°).

Maroko geografija apima Atlanto vandenyną, kalnuotas vietoves ir Sacharos dykumą. Marokas yra šiaurės Afrikos šalis, besiribojanti su Šiaurės Atlanto vandenynu ir Viduržemio jūra, tarp Alžyro ir aneksuotos Vakarų Sacharos. Tai viena iš trijų valstybių (kartu su Ispanija ir Prancūzija), turinčių ir Atlanto, ir Viduržemio jūros pakrantes.

Didelė Maroko dalis yra kalnuota. Atlaso kalnai daugiausia išsidėstę šalies centre ir pietuose. Rifo kalnai yra šalies šiaurėje. Abiejuose kalnų masyvuose daugiausia gyvena berberai. Marokas yra 446 550 km2 (172 414 kv. mylių) ploto, o pagal plotą yra penkiasdešimt septinta šalis pasaulyje (po Uzbekistano). Alžyras ribojasi su Maroku rytuose ir pietryčiuose, nors nuo 1994 m. siena tarp šių dviejų šalių uždaryta.

Ispanijos teritoriją Šiaurės Afrikoje, besiribojančią su Maroku, sudaro penki anklavai Viduržemio jūros pakrantėje: Seuta, Melilija, Peñón de Vélez de la Gomera, Peñón de Alhucemas, Chafarinas salos ir ginčytina Perejil salelė. Atlanto vandenyno pakrantėje esančios Kanarų salos priklauso Ispanijai, o šiauriau esanti Madeira - Portugalijai. Šiaurėje Marokas ribojasi su Gibraltaro sąsiauriu, kuriuo tarptautinė laivyba gali nevaržomai plaukti tarp Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros.

Rifo kalnai driekiasi Viduržemio jūros regione nuo šiaurės vakarų iki šiaurės rytų. Atlaso kalnai driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius. Didžioji pietryčių šalies dalis yra Sacharos dykumoje, todėl ji paprastai yra retai apgyvendinta ir ekonomiškai neproduktyvi. Dauguma gyventojų gyvena į šiaurę nuo šių kalnų, o pietuose yra Vakarų Sachara - buvusi Ispanijos kolonija, kurią Marokas aneksavo 1975 m. (žr. Žaliasis maršas). Marokas teigia, kad Vakarų Sachara yra jo teritorijos dalis, ir vadina ją savo pietinėmis provincijomis.

Maroko sostinė yra Rabatas, o didžiausias miestas - pagrindinis uostas Kasablanka. Kiti miestai: Agadiras, Essaouira, Fesas, Marakešas, Meknesas, Mohammedija, Uždas, Uarzazatas, Safis, Salė, Tanžeris ir Tetujanas. Vegetatio, vol. 11, no. 5/6, 1963, p. 405-405., www.jstor.org/stable/20034938.]

Klimatas

Köppen klimato tipai Maroke

• Apžvalga:

Šalies Viduržemio jūros klimatas panašus į pietų Kalifornijos klimatą, o šalies šiaurėje ir centrinėje dalyje esančiuose kalnuose vešlūs miškai keičiasi į sausesnes sąlygas ir vidaus dykumas pietryčiuose. Maroko pakrantės lygumose net vasarą vyrauja nepaprastai žema temperatūra, nes prie Atlanto vandenyno krantų teka šaltoji Kanarų srovė.

Rifo, Vidurio ir Aukštojo Atlaso kalnuose vyrauja keli skirtingi klimato tipai: Pakrantės žemumose vyrauja Viduržemio jūros klimatas, o aukštesnėse vietovėse - drėgnas vidutinio klimato klimatas, kuriame pakanka drėgmės, kad augtų įvairių rūšių ąžuolai, samanų kilimai, kadagiai ir Atlanto eglė - Maroko karališkasis spygliuočių medis. Slėniuose dėl derlingo dirvožemio ir didelio kritulių kiekio auga tankūs ir vešlūs miškai. Debesų miškai auga Rifo kalnų vakaruose ir Vidurio Atlaso kalnuose. Aukštesnėse vietovėse klimatas tampa alpinio pobūdžio ir čia gali būti įrengti slidinėjimo kurortai.

Į pietryčius nuo Atlaso kalnų, netoli Alžyro sienos, klimatas tampa labai sausas, vasaros ilgos ir karštos. Ekstremalus karštis ir mažas drėgmės lygis ypač ryškus į rytus nuo Atlaso kalnų grandinės esančiuose žemumų regionuose dėl kalnų sistemos sukuriamo lietaus šešėlio. Pietrytinėje Maroko dalyje labai karšta, čia yra Sacharos dykumos dalis, kur didžiuliai smėlio kopų plotai ir uolėtos lygumos nusėtos vešlių oazių.

Priešingai nei Sacharos regionas pietuose, pakrančių lygumos yra derlingos centriniuose ir šiauriniuose šalies regionuose ir sudaro šalies žemės ūkio pagrindą, kuriame gyvena 95 % gyventojų. Tiesioginis šiaurinės Atlanto vandenyno dalies poveikis, artumas žemyninei Europai ir ilgai besitęsiantys Rifo ir Atlaso kalnai - tai veiksniai, lemiantys gana europietišką klimatą šiaurinėje šalies dalyje. Dėl to Marokas yra kontrastų šalis. Miškai užima apie 12 % šalies teritorijos, o ariamoji žemė - 18 %. Maždaug 5 % Maroko žemės ūkio paskirties žemės drėkinama.

Erg Chebbi kraštovaizdis

Atlaso kalnai

Apskritai Maroko klimatas ir geografija, išskyrus pietryčių regionus (prieškarinius ir dykumų regionus), yra labai panašūs į Pirėnų pusiasalio klimatą ir geografiją. Todėl išskiriamos šios klimato zonos:

• Viduržemio jūros regionas: vyrauja šalies Viduržemio jūros pakrantės regionuose (500 km ilgio juostoje) ir kai kuriose Atlanto vandenyno pakrantės dalyse. Vasaros karštos arba vidutiniškai karštos ir sausos, vidutinė aukščiausia temperatūra yra nuo 29 °C (84,2 °F) iki 32 °C (89,6 °F). Žiemos paprastai švelnios ir drėgnos, vidutinė paros temperatūra svyruoja nuo 9 °C (48,2 °F) iki 11 °C (51,8 °F), o vidutinė žemiausia temperatūra - nuo 5 °C (41,0 °F) iki 8 °C (46,4 °F), būdinga vakarinėms Viduržemio jūros pakrantėms. Metinis kritulių kiekis šioje teritorijoje svyruoja nuo 600-800 mm vakaruose iki 350-500 mm rytuose. Įžymūs miestai, patenkantys į šią zoną, yra Tanžeris, Tetūanas, Al Hocima, Nadoras ir Safis.
• Submediteraninis klimatas: jis daro įtaką miestams, kuriems būdingi Viduržemio jūros regiono bruožai, tačiau kurie dėl santykinio aukščio arba tiesioginio šiaurės Atlanto vandenyno poveikio išlieka gana priklausomi nuo kitų klimatų. Taigi turime du pagrindinius įtaką darančius klimatus:

"Oceanic": Okeaninis: lemia vėsesnės vasaros, kai aukščiausia temperatūra retai viršija 27 °C (80,6 °F), o Essaouiros regione beveik visada būna apie 21 °C (69,8 °F). Vidutinė paros temperatūra gali nukristi iki 19 °C (66,2 °F), o žiemos būna nuo vėsių iki švelnių ir drėgnų. Metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 400 iki 700 mm. Įžymūs miestai, patenkantys į šią zoną, yra Rabatas, Kasablanka, Kenitra, Salė ir Essaouira.

Kontinentinis: Tai lemia didesnis atotrūkis tarp aukštumų ir žemumų, todėl vasaros karštesnės, o žiemos šaltesnės nei tipiškose Viduržemio jūros zonose. Vasarą per karščio bangas dienos temperatūra gali pakilti iki 40 °C (104,0 °F), tačiau paprastai ji svyruoja nuo 32 °C (89,6 °F) iki 36 °C (96,8 °F). Tačiau temperatūra krenta saulei nusileidus. Nakties temperatūra paprastai būna žemesnė nei 20 °C, o vasaros viduryje kartais nukrenta iki 10 °C. Žiemos yra vėsesnės, gruodžio-vasario mėn. temperatūra kelis kartus gali nukristi žemiau nulio. Taip pat kartais gali iškristi sniegas. Pavyzdžiui, 2005 m. žiemą Feso mieste užfiksuota 8 °C (17,6 °F) temperatūra. Metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 500 iki 900 mm. Žymiausi miestai: Fès, Meknès, Chefchaouen, Beni-Mellal ir Taza.

• Kontinentinis Jis vyrauja kalnuotuose šiaurinės ir centrinės šalies dalies regionuose, kur vasaros būna karštos arba labai karštos, o aukščiausia temperatūra svyruoja nuo 32 °C (89,6 °F) iki 36 °C (96,8 °F). Žiemos, kita vertus, šaltos, o žemiausia temperatūra paprastai viršija užšalimo ribą. O kai į Maroką iš šiaurės vakarų atkeliauja šaltas drėgnas oras, kelias dienas temperatūra gali lengvai perkopti 10 °C (14,0 °F). Šioje šalies dalyje dažnai gausiai sninga. Kritulių kiekis svyruoja nuo 400 iki 800 mm. Žymūs miestai: Chenifra, Imilchilas, Mideltas ir Azilalas.
• Alpių kalnai: Šis klimato tipas vyrauja kai kuriose Vidurio Atlaso kalnų grandinės dalyse ir rytinėje Aukštojo Atlaso kalnų grandinės dalyje. Vasaros būna nuo labai šiltų iki vidutiniškai karštų, o žiemos - ilgesnės, šaltos ir sniegingos. Kritulių kiekis svyruoja nuo 400 iki 1200 mm. Vasarą aukščiausia temperatūra vos viršija 30 °C (86,0 °F), o žemiausia temperatūra yra vėsi ir gerokai viršija 15 °C (59,0 °F). Žiemą aukščiausia temperatūra retai kada viršija 8 °C, o žemiausia - gerokai žemiau nulio. Šioje šalies dalyje yra daug slidinėjimo kurortų, pavyzdžiui, Oukaimeden ir Mischliefen. Žymūs miestai yra Ifrane, Azrou ir Boulmane.
• Pusiau sausringas: Šis klimato tipas vyrauja šalies pietuose ir kai kuriose rytinėse šalies dalyse, kur kritulių kiekis yra mažesnis, o metinis kritulių kiekis siekia 200-350 mm. Tačiau tuose regionuose paprastai galima rasti Viduržemio jūros regiono bruožų, pavyzdžiui, kritulių pobūdį ir šiluminius požymius. Žymiausi miestai yra Agadiras, Marakešas ir Uždas.

Į pietus nuo Agadiro ir į rytus nuo Jerados, netoli Alžyro sienos, vyrauja sausringas ir dykumų klimatas.

Pastaba: Kadangi Marokas yra netoli Sacharos dykumos ir Atlanto vandenyno Šiaurės jūros, regionui būdingi du reiškiniai, kurie daro įtaką sezoninei temperatūrai: iš rytų pučiant sirokui temperatūra pakyla 7-8 laipsniais Celsijaus ir sukelia karščio bangas, o iš šiaurės vakarų pučiant šaltam ir drėgnam orui temperatūra nukrinta 7-8 laipsniais Celsijaus ir sukelia šalčio bangą arba šalčio periodą. Tačiau šie reiškiniai vidutiniškai trunka ne ilgiau kaip 2-5 dienas.

Šalys ar regionai, kurių klimatas panašus į Maroko, yra Kalifornija (JAV), Portugalija, Ispanija ir Alžyras.

• Krituliai:

Metinis kritulių kiekis Maroke skiriasi priklausomai nuo regiono. Šiaurės vakarinėje šalies dalyje iškrinta nuo 500 iki 1200 mm, o šiaurės rytinėje - nuo 350 iki 600 mm kritulių. Šiaurės ir vidurio Maroke iškrinta nuo 700 mm iki 3500 mm kritulių. Teritorijoje nuo Kasablankos iki Essaouiros Atlanto vandenyno pakrantėje gaunama nuo 300 mm iki 500 mm. Regionuose nuo Essaouiros iki Agadiro gaunama nuo 250 mm iki 400 mm. Marakešo regione, esančiame centrinėje pietų dalyje, per metus gaunama tik 250 mm. Pietryčių regionai, iš esmės sausiausios vietovės, gauna tik nuo 100 iki 200 mm ir iš esmės susideda iš sausringų ir dykumų žemių.

Botaniniu požiūriu Maroko augalija labai įvairi: nuo vešlių didelių spygliuočių ir ąžuolų miškų, būdingų vakarinėms Viduržemio jūros regiono šalims (Marokui, Alžyrui, Italijai, Ispanijai, Prancūzijai ir Portugalijai), iki krūmų ir akacijų, augančių piečiau. Tai lemia šalies klimato ir kritulių įvairovė.

Maroko orai yra vieni nepalankiausių, nes čia galima mėgautis keturiais metų laikais. Daugumoje regionų vyrauja skirtingi metų laikai: vasarą paprastai nesugadina lietus, žiema būna šlapia, snieguota ir drėgna, o temperatūra - švelni, vėsi ar šalta, tuo tarpu pavasarį ir rudenį vyrauja šilti ir švelnūs orai, kuriems pavasarį būdingas gėlių žydėjimas, o rudenį - krintantys lapai. Toks orų tipas paveikė Maroko kultūrą ir elgseną bei turėjo įtakos gyventojų socialiniam bendravimui, kaip ir daugelyje kitų šalių, patenkančių į tokio tipo klimato zoną. pateikiamas ISO 3166-1 alpha-2 geografinio kodavimo standarte simboliu MA. Šis kodas buvo naudojamas kaip Maroko interneto domeno ma pagrindas.

Maroko sostinė yra Rabatas. Rabate gyvena apie 1,2 mln. žmonių. Tačiau didžiausias Maroko miestas yra Kasablanka, kuriame gyvena beveik 4 mln. žmonių. Tiek Rabate, tiek Kasablankoje yra dideli uostai ir pramoninės zonos. Trečias pagal dydį miestas yra Marakešas, iš kurio kilo žodis "Marokas". Tekken, Vera ir kt. "Didėjantis spaudimas, mažėjantis vandens kiekis ir klimato kaita šiaurės rytų Maroke" (Increasing Pressure, Declining Water and Climate Change in North-Eastern Morocco). Journal of Coastal Conservation, t. 17, nr. 3, 2013, p. 379-388. www.jstor.org/stable/42657030.

Žmonės ir kultūra

Maroke gyvena apie 34 mln. gyventojų. Maroko gyventojai vadinami marokiečiais. Marokiečiai yra arabai, vietiniai berberai, afrikiečiai iš Afrikos į pietus nuo Sacharos ir europiečiai.

Oficialios Maroko kalbos yra arabų ir berberų. Įmonėse, universitetuose ir kai kuriuose televizijos kanaluose taip pat vartojama prancūzų kalba. Marokas 44 metus priklausė Prancūzijos kolonijinei imperijai. Kai kurie šiaurėje (netoli Ispanijos) gyvenantys žmonės kalba ir ispaniškai. Ispanija taip pat buvo okupavusi Maroko dalis, o 1956 m. ir 1975 m. jas paliko.

Dauguma išsilavinusių marokiečių prastai kalba angliškai arba visai jos nemoka. XXI amžiuje vis daugiau mokyklų mokinius moko anglų kalbos.

Dauguma marokiečių išpažįsta islamą. Krikščionių, žydų ir netikinčiųjų yra labai nedaug. Maroke yra seniausias pasaulyje Karaunos universitetas.

Karinis

Maroko karališkojo karinio jūrų laivyno daugiafunkcinė fregata FREMM Mohammed VI.

Privalomoji karinė tarnyba Maroke oficialiai sustabdyta nuo 2006 m. rugsėjo mėn., o Maroke privalomoji karinė tarnyba trunka iki 50 metų. Maroko kariuomenę sudaro Karališkosios ginkluotosios pajėgos, kurias sudaro kariuomenė (didžiausias dalinys), karinis jūrų laivynas, oro pajėgos, karališkoji gvardija, karališkoji žandarmerija ir pagalbinės pajėgos. Vidaus saugumas iš esmės yra veiksmingas, o politinio smurto aktai yra reti (išskyrus vieną išimtį - 2003 m. Kasablankos sprogdinimus, per kuriuos žuvo 45 žmonės).

JT turi nedideles stebėtojų pajėgas Vakarų Sacharoje, kur dislokuota daug Maroko karių. Vakarų Sacharos Polisario grupuotė Vakarų Sacharoje palaiko aktyvią miliciją, kurią sudaro apie 5 000 kovotojų, ir nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio su pertraukomis kariauja su Maroko pajėgomis.

Užsienio santykiai

Marokas yra Jungtinių Tautų Organizacijos narys, priklauso Arabųlygai, Arabų Magrebo sąjungai, Islamo bendradarbiavimo organizacijai, Neprisijungusiųjų judėjimui ir Sahelio ir Sacharos valstybių bendrijai (CEN_SAD). Maroko santykiai su Afrikos, arabų ir Vakarų valstybėmis labai skiriasi. Marokas palaikė tvirtus ryšius su Vakarais, siekdamas ekonominės ir politinės naudos. Prancūzija ir Ispanija tebėra pagrindinės prekybos partnerės, taip pat pagrindinės kreditorės ir užsienio investuotojos Maroke. Iš visų užsienio investicijų Maroke Europos Sąjunga investuoja apie 73,5 %, o arabų šalys - tik 19,3 %. Daugelis Persijos įlankos ir Magrebo regiono šalių vis aktyviau dalyvauja didelio masto plėtros projektuose Maroke.

Marokas pretenduoja į suverenitetą Ispanijos Seutos ir Meliljos anklavuose.

Marokas buvo vienintelė Afrikos valstybė, kuri nebuvo Afrikos Sąjungos narė, nes 1984 m. lapkričio 12 d. vienašališkai pasitraukė iš jos dėl to, kad 1982 m. Afrikos Sąjunga (tuo metu vadinta Afrikos vienybės organizacija) priėmė Sacharos Arabų Demokratinę Respubliką kaip visateisę narę, nesurengusi referendumo dėl apsisprendimo ginčijamoje Vakarų Sacharos teritorijoje. 2017 m. sausio 30 d. Marokas vėl įstojo į AS.

2002 m. kilęs ginčas su Ispanija dėl mažytės Perejilo salos atgaivino Melilos ir Seutos suvereniteto klausimą. Šiuos nedidelius anklavus Viduržemio jūros pakrantėje supa Marokas ir šimtmečius juos administravo Ispanija.

JAV vyriausybė suteikė Marokui svarbiausio ne NATO sąjungininko statusą. Marokas buvo pirmoji šalis pasaulyje, pripažinusi JAV suverenitetą (1777 m.).

Marokas įtrauktas į Europos Sąjungos Europos kaimynystės politiką (EKP), kuria siekiama suartinti ES ir jos kaimynes.

Vakarų Sacharos statusas

1975 m. Marokas aneksavo Vakarų Sacharą. Polisario frontas kontroliuoja teritoriją į rytus nuo Maroko sienos.

Dėl konflikto dėl Vakarų Sacharos ginčijamasi dėl Saguia el-Hamros ir Rio de Oro regionų statuso. Vakarų Sacharos kare dalyvavo Polisario frontas, Sacharos sukilėlių nacionalinio išsivadavimo judėjimas, kuris 1976 m. kovojo su Maroku ir Mauritanija, o 1991 m. buvo sudarytos paliaubos, kurios tebegalioja iki šiol. Jungtinių Tautų misijai MINURSO pavesta surengti referendumą dėl to, ar teritorija turėtų tapti nepriklausoma, ar pripažinta Maroko dalimi.

Dalis teritorijos - Laisvoji zona - yra daugiausia negyvenama teritorija, kurią Polisario frontas kontroliuoja kaip Sacharos arabų demokratinę respubliką. Jo administracinė būstinė yra Tindufe, Alžyre. Nuo 2006 m. nė viena JT valstybė narė nėra pripažinusi Maroko suvereniteto Vakarų Sacharos atžvilgiu.

2006 m. Maroko vyriausybė pasiūlė regionui suteikti autonominį statusą per Maroko karališkąją patariamąją Sacharos reikalų tarybą (CORCAS). Šis projektas 2007 m. balandžio viduryje buvo pristatytas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. Šį pasiūlymą skatino Maroko sąjungininkės, tokios kaip Jungtinės Valstijos, Prancūzija ir Ispanija. Saugumo Taryba paragino šalis pradėti tiesiogines ir besąlygiškas derybas, kad būtų pasiektas abiem pusėms priimtinas politinis sprendimas.

Skyriai

Marokas suskirstytas į 12 regionų. Regionai suskirstyti į 62 prefektūras ir provincijas.

Nuo 2014 m. regionai yra šie:

• 1. Tangeris-Tetuanas
• 2. Rytietiškas
• 3. Fezas-Meknesas
• 4. Rabatas-Salė-Kenitra
• 5. Beni Mellal-Khenifra
• 6. Kasablanka-Setatas
• 7. Marakešas-Safi
• 8. Draa-Tafilalet
• 9. Souss-Massa
• 10. Guelmim-Oued Daiktavardis
• 11. Laayoune-Sakia el Hamra
• 12. Dakhla-Oued ed Dahabas

Provincijos

Marokas suskirstytas į 37 provincijas ir 2 vilajus: Agadiras, Al Hoceima, Azilal, Beni Mellal, Benslimane, Boulemane, Kasablanka, Chefchaouen, El Jadida, El Kelaa of Sraghna, Errachidia, Essaouira, Fez, Figuig, Guelmim, Ifrane, Kenitra, Khemisset, Rommani, Khenifra, Khouribga, Laayoune, Larache, Marakešas, Meknesas, Nadoras, Ouarzazate, Oujda, Rabatas, Sale, Settat, Safi, Sidi Kacem, Tangier, Tan-Tan, Taounate, Taroudant, Tata, Taza, Tetouan, Tiznit. Dar trys provincijos: Dakla (Oued ed Dahab), Boujdour ir Es-Smara, taip pat Tan-Tan ir Laayoune dalys patenka į Maroko paskelbtą Vakarų Sacharą.

Ekonomika

Kasyba, žemės ūkis, žvejyba ir turizmas yra keturios pagrindinės Maroko nacionalinės ekonomikos dalys. Be to, Europoje dirbantys marokiečiai (apie 2 mln.) kasmet savo šeimoms namo siunčia milijardus eurų.

Turizmas taip pat tampa labai svarbus. Daug amerikiečių ir europiečių atvyksta apžiūrėti Maroko istorinių vietų, gyventi berberų kaime arba pasimėgauti šilta saule ir ilgais bei švariais paplūdimiais. Marakešas yra labiausiai turistų pamėgtas miestas.

Maroko valiuta yra dirhamas, jo kodas - MAD.

Susiję puslapiai

• Maroko upių sąrašas
• Maroko Didysis prizas
• Marokas olimpinėse žaidynėse
• Maroko futbolo rinktinė