Neprisijungusiųjų judėjimas (angl. Non-Aligned Movement, NAM) - tai tarptautinėorganizacija (šalių grupė), kuri nenori oficialiai prisijungti prie kurio nors didžiojo jėgų bloko (šalių grupės) arba būti prieš jį nusistačiusi. 2018 m. judėjimui priklausė 125 narės ir 25 šalys stebėtojos.

Grupė pradėjo veikti 1961 m. Belgrade. Ją įkūrė Jugoslavijos prezidentas Josipas Brozas Tito, pirmasis Indijos ministras pirmininkas Džavaharlalas Nehru, antrasis Egipto prezidentas Gamalas Abdelis Nasseras, pirmasis Ganos prezidentas Kwame Nkrumah ir pirmasis Indonezijos prezidentas Sukarno. Visi penki lyderiai manė, kad besivystančios šalys Šaltojo karo metu neturėtų padėti nei Vakarų, nei Rytų blokams. Jie taip pat manė, kad besivystančios šalys neturėtų būti nei kapitalistinės, nei komunistinės, bet turėtų stengtis rasti kitokį būdą padėti savo žmonėms.

1979 m. Havanos deklaracijoje teigiama, kad organizacijos tikslas - padėti šalims išsaugoti "neprisijungusių šalių nacionalinę nepriklausomybę, suverenitetą, teritorinį vientisumą ir saugumą" jų "kovoje prieš imperializmą, kolonializmą, neokolonializmą, rasizmą ir visų formų užsienio agresiją, okupaciją, dominavimą, kišimąsi ar hegemoniją, taip pat prieš didžiųjų galių ir blokų politiką". Tai reiškia, kad jie norėjo valdyti savo šalis, nenurodinėdami jiems, kaip tai daryti, nei pagrindinės kapitalistinės galybės, nei didžiosios socialistinės valstybės.

Neprisijungusios šalys sudaro beveik du trečdalius Jungtinių Tautų narių ir 55 % pasaulio gyventojų.

Kilimas ir istorinė reikšmė

Idėjos ištakos siejamos su 1955 m. Bandung konferencija, kur besivystančių Azijos ir Afrikos šalių lyderiai suformulavo pagrindines neprisijungimo nuostatas (pvz., suvereniteto pagarba, nesikišimas, taikus problemų sprendimas). Oficialus Neprisijungusiųjų judėjimo įkūrimas Belgrade 1961 m. suteikė šiai idėjai institucinius ryšius ir tarptautinį matomumą.

Organizacija ir veiklos forma

NAM neturi pastovaus biuro ar hierarchinės struktūros, panašios į tradicines tarptautines organizacijas. Jos pagrindinės darbo formos yra:

  • Viršūnių susitikimai (summitai), kuriuos rengia ir pirmininkauja priimančioji šalis — pirmininkavimas paprastai perduodamas kas keli metai kitai valstybei-narei.
  • Užsienio reikalų ministrų susitikimai, pasirengimo komitetai ir teminės darbo grupės, kurios rengia deklaracijas ir bendrus pareiškimus.
  • Bendradarbiavimas Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse institucijose: NAM dažnai koordinuoja bendrą poziciją balsuojant JT ar diskutuojant apie pasaulinius klausimus.

Tikslai ir principai

Pagrindiniai judėjimo tikslai — saugoti nacionalinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą, remti dekolonizaciją, kovoti su imperializmu bei neokolonializmu, ginti žmogaus teises ir lygybę tarptautinėje teisėje. Praktikoje tai reiškia ir siekį:

  • pažaboti didžiųjų valstybių įtaką ir politinį spaudimą;
  • skatinti besivystančių šalių ekonominį bendradarbiavimą ir technologijų perdavimą;
  • paremti daugiašalį sprendimų priėmimą, tarptautinį teisėtumą ir taikų ginčų sprendimą;
  • ginti teises dėl savarankiško vystymosi ir neįsileisti išorinio kišimosi.

Veikla po Šaltojo karo

Po SSRS žlugimo judėjimo prasmė ir veiklos klausimai buvo plačiai aptarinėjami. Dalis stebėtojų teigė, kad tradicinis „neprisijungimo“ apibrėžimas prarado prasmę, tačiau judėjimas prisitaikė — didesnis dėmesys skirtas ekonominei plėtrai, skurdą mažinančioms priemonėms, reformoms tarptautinėse finansų institucijose, klimato kaitos poveikio mažinimui ir South–South bendradarbiavimui. NAM taip pat pasireiškia tarptautinėse derybose dėl JT reformų, prekybos, ginklų kontrolės ir regioninių konfliktų.

Pasiekimai ir įtaka

NAM buvo svarbi jėga dekolonizacijos epochoje, skaitydama balsus už naujų valstybių priėmimą į tarptautines organizacijas ir palaikydama kovas už nepriklausomybę. Judėjimas taip pat prisidėjo prie platesnio požiūrio į tarptautinę lygybę ir daugiašalę tvarką. Daugelyje JT balsavimų NAM valstybės koordinuoja pozicijas, todėl judėjimas išlaiko politinę reikšmę tarptautinėje diplomatijoje.

Kritika ir iššūkiai

Nors NAM deklaruoja neutralumą, kritikai nurodo kelis trūkumus:

  • ideologinis ir politinis susiskaldymas tarp narių (skirtingos geopolitinės pakraipos, skirtingos saugumo sąlygos);
  • kai kurios šalys, būdamos judėjimo narėmis, tuo pat metu užmezga stiprias sąjungas su įtakingomis didžiosiomis galybėmis — tai kertasi su neprisijungimo principais;
  • kartais judėjimas kritikuojamas už menką praktinį poveikį sprendžiant konkrečius konfliktus ar užsibrėžtus ekonominius tikslus;
  • demokratijos ir žmogaus teisių klausimai: kai kurios narės sulaukia kritikos dėl vidaus politikos, o tai kelia prieštaravimų judėjimo principams.

Ateities perspektyvos

Nors pasaulio geopolitika ir tarptautinės sankcijos keičiasi, NAM išlieka platforma, kurioje daug besivystančių šalių koordinuoja bendrus interesus. Judėjimas turi potencialą stiprinti South–South partnerystes, ginti mažesnių valstybių teises tarptautinėse institucijose ir skatinti daugiašalę, lygią tvarką pasaulyje. Tačiau jo veiksmingumas priklausys nuo narių gebėjimo rasti bendrą poziciją ir nuosekliai įgyvendinti bendrus sprendimus.