Pietų Afrikos nacionalinis kongresas (ANC), tradiciškai remiamas Pietų Afrikos profesinių sąjungų kongreso (COSATU) ir Pietų Afrikos komunistų partijos (SACP), yra pagrindinė centro kairės politinė jėga Pietų Afrikoje nuo 1994 m., kai šalyje įsigaliojo nerasinė demokratija. Partija save apibūdina kaip „disciplinuotą kairiąją jėgą“ ir ilgą laiką buvo tiek nacionalinio išsivadavimo judėjimo branduolys, tiek valdančioji partija. Organizacija pradėjo veikti kaip Pietų Afrikos vietinių gyventojų nacionalinis kongresas (SANNC) — ją įkūrė 1912 m. sausio 8 d. Bloemfonteine siekdami apsaugoti ir plėsti juodaodžių gyventojų teises. Tarp steigėjų buvo pirmasis organizacijos prezidentas John Dube ir rašytojas bei publicistas Sol Plaatje. 1923 m. SANNC pervadintas į ANC, o 1961 m. partija įkūrė karinį sparną Umkhonto we Sizwe (Tautos ietis).

Istorija ir kova prieš apartheidą

ANC išaugo iš ankstyvųjų XX a. organizuotų protestų prieš diskriminaciją ir rasinius apribojimus. Po 1960 m. Sharpeville žudynių ir valdžios sugriežtinimo partija buvo uždrausta; daug lyderių kėlėsi į egzilį, o dalis veiklos persikėlė į slaptas ir karines struktūras. Per 1960–1980 m. ANC kartu su kitomis organizacijomis vykdė tiek taikias demonstracijas, tiek ginkluotą pasipriešinimą. Ilgą laiką partijos vadovybę išeivijoje didžiąja dalimi sudarė Oliveris Tambo, o konkrečiu lūžiu tapo 1990 m. vyriausybės sprendimas atšaukti draudimą ir paleisti kalėjime buvusius lyderius — ypač Nelsoną Mandelą. Tai nuvedė prie derybų, konstitucinių pokyčių ir 1994 m. surengtų pirmųjų visuotinių, lygių rinkimų, po kurių Nelsonas Mandela tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu.

Politika, ideologija ir sąjungos

ANC save laiko centro kairės, socialdemokratine ir nacionalinio išsivadavimo tradicijas tęsianti partija. Jis ilgam suformavo valstybinę politiką per pasiskirstymą tarp socialinių programų ir rinkos reformas. Partija yra pagrindinė Tripartitės aljanso dalis kartu su COSATU ir SACP, o ši partnerystė daro didelę įtaką politiniams sprendimams ir darbo santykiams.

Pasisiekimai ir kritika

  • Pasisiekimai: ANC valdant įgyvendintos programos sumažino atvirą rasinę segregaciją, išplėtė prieigą prie švietimo ir sveikatos priežiūros, padidino masinę būsto statybą, elektros ir vandens tiekimą ketvirtiniams rajonams ir inicijavo socialines paramos priemones. Taip pat partija pritarė tiesos ir tarybos (Truth and Reconciliation Commission) mechanizmams, skirtoms taikiam perėjimui nuo apartheidinio režimo.
  • Kritika ir problemos: per vėlesnius dešimtmečius ANC susidūrė su reikšmingomis problemomis: korupcijos skandalais, nepotizmu ir neteisingu valstybinės valdžios panaudojimu tam tikrų interesų labui. Ypač plačiai nuskambėjo buvusio prezidento Jacobo Zuma eros metu kilę kaltinimai, įskaitant „Nkandla“ rezidencijos aptarnavimo klausimus ir platesnį valstybės grobimo (state capture) tyrimą, kuriam buvo skirtos nepriklausomos komisijos. Tai sumažino visuomenės pasitikėjimą ir prisidėjo prie partijos populiarumo mažėjimo.

Struktūra ir lyderiai

ANC turi nacionalines, provincines ir vietines organizacijas, aktyvius jaunimo ir moterų sparnus. Per savo istoriją partijai vadovavo tokie žinomi politikai kaip Oliveris Tambo, Nelsonas Mandela, Thabo Mbeki, Jacob Zuma ir Cyril Ramaphosa. Partijos viduje vyrauja įvairios frakcijos – nuo tradicinių socialinių demokratų iki radikalesnių kairiųjų grupių, o vidiniai konfliktai kartais stipriai veikia ir viešąją politiką.

Rinkimų rezultatai ir padėtis

Po pirmųjų laisvų rinkimų 1994 m. ANC turėjo didelę visuomenės paramą ir palaipsniui išlaikė parlamentarines daugumas kelis rinkimų ciklus. Istoriniai balsų rezultatai rodo ankstesnį pranašumą: 1994 m. partija gavo didelę balsų dalį, vėlesniuose rinkimuose — 1999 m. ir 2004 m. — pasiekė aukštesnius rodiklius (2004 m. — apie 69,7 %). 2009 m. partijos balsų dalis sumažėjo iki maždaug 65,9 %, o vėlesniuose rinkimuose (2014 m. ir 2019 m.) stebimas nuoseklus mažėjimas balsų dalyje, kas atspindėjo augančią konkurenciją, piliečių susierzinimą dėl korupcijos ir administracinių trūkumų. Vietos lygmenyje pastebima tendencija, kad ANC praranda vietas didmiesčių savivaldybėse, o politinis laukas tampa labiau fragmentuotas.

Ateities iššūkiai ir reikšmė

ANC išlieka esminis veiksnys Pietų Afrikos politikoje: ji formuoja politinę kultūrą, valstybės institucijas ir daugelio piliečių kasdienį gyvenimą. Tačiau partija susiduria su rimtais iššūkiais — reikia atkurti pasitikėjimą, įveikti korupcijos problemas, sumažinti nedarbą ir itin didelę socialinę nelygybę, modernizuoti valdymą ir spręsti urbanizacijos bei infrastruktūros problemas. Kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimo įpėdinė, ANC ateitis priklausys nuo gebėjimo modernizuotis ir prisitaikyti prie kintančios politinės realybės, neprarandant savo rinkėjų bazės bei tikslų dėl socialinės teisybės.