Pietų Afrikos Nacionalinis Kongresas (ANC) — partijos istorija ir reikšmė
Sužinokite ANC istoriją, vaidmenį prieš apartheido ir šiuolaikinę reikšmę Pietų Afrikos politikoje — nuo 1912 m. įkūrimo iki valdančios centro kairės partijos statuso.
Pietų Afrikos nacionalinis kongresas (ANC), tradiciškai remiamas Pietų Afrikos profesinių sąjungų kongreso (COSATU) ir Pietų Afrikos komunistų partijos (SACP), yra pagrindinė centro kairės politinė jėga Pietų Afrikoje nuo 1994 m., kai šalyje įsigaliojo nerasinė demokratija. Partija save apibūdina kaip „disciplinuotą kairiąją jėgą“ ir ilgą laiką buvo tiek nacionalinio išsivadavimo judėjimo branduolys, tiek valdančioji partija. Organizacija pradėjo veikti kaip Pietų Afrikos vietinių gyventojų nacionalinis kongresas (SANNC) — ją įkūrė 1912 m. sausio 8 d. Bloemfonteine siekdami apsaugoti ir plėsti juodaodžių gyventojų teises. Tarp steigėjų buvo pirmasis organizacijos prezidentas John Dube ir rašytojas bei publicistas Sol Plaatje. 1923 m. SANNC pervadintas į ANC, o 1961 m. partija įkūrė karinį sparną Umkhonto we Sizwe (Tautos ietis).
Istorija ir kova prieš apartheidą
ANC išaugo iš ankstyvųjų XX a. organizuotų protestų prieš diskriminaciją ir rasinius apribojimus. Po 1960 m. Sharpeville žudynių ir valdžios sugriežtinimo partija buvo uždrausta; daug lyderių kėlėsi į egzilį, o dalis veiklos persikėlė į slaptas ir karines struktūras. Per 1960–1980 m. ANC kartu su kitomis organizacijomis vykdė tiek taikias demonstracijas, tiek ginkluotą pasipriešinimą. Ilgą laiką partijos vadovybę išeivijoje didžiąja dalimi sudarė Oliveris Tambo, o konkrečiu lūžiu tapo 1990 m. vyriausybės sprendimas atšaukti draudimą ir paleisti kalėjime buvusius lyderius — ypač Nelsoną Mandelą. Tai nuvedė prie derybų, konstitucinių pokyčių ir 1994 m. surengtų pirmųjų visuotinių, lygių rinkimų, po kurių Nelsonas Mandela tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu.
Politika, ideologija ir sąjungos
ANC save laiko centro kairės, socialdemokratine ir nacionalinio išsivadavimo tradicijas tęsianti partija. Jis ilgam suformavo valstybinę politiką per pasiskirstymą tarp socialinių programų ir rinkos reformas. Partija yra pagrindinė Tripartitės aljanso dalis kartu su COSATU ir SACP, o ši partnerystė daro didelę įtaką politiniams sprendimams ir darbo santykiams.
Pasisiekimai ir kritika
- Pasisiekimai: ANC valdant įgyvendintos programos sumažino atvirą rasinę segregaciją, išplėtė prieigą prie švietimo ir sveikatos priežiūros, padidino masinę būsto statybą, elektros ir vandens tiekimą ketvirtiniams rajonams ir inicijavo socialines paramos priemones. Taip pat partija pritarė tiesos ir tarybos (Truth and Reconciliation Commission) mechanizmams, skirtoms taikiam perėjimui nuo apartheidinio režimo.
- Kritika ir problemos: per vėlesnius dešimtmečius ANC susidūrė su reikšmingomis problemomis: korupcijos skandalais, nepotizmu ir neteisingu valstybinės valdžios panaudojimu tam tikrų interesų labui. Ypač plačiai nuskambėjo buvusio prezidento Jacobo Zuma eros metu kilę kaltinimai, įskaitant „Nkandla“ rezidencijos aptarnavimo klausimus ir platesnį valstybės grobimo (state capture) tyrimą, kuriam buvo skirtos nepriklausomos komisijos. Tai sumažino visuomenės pasitikėjimą ir prisidėjo prie partijos populiarumo mažėjimo.
Struktūra ir lyderiai
ANC turi nacionalines, provincines ir vietines organizacijas, aktyvius jaunimo ir moterų sparnus. Per savo istoriją partijai vadovavo tokie žinomi politikai kaip Oliveris Tambo, Nelsonas Mandela, Thabo Mbeki, Jacob Zuma ir Cyril Ramaphosa. Partijos viduje vyrauja įvairios frakcijos – nuo tradicinių socialinių demokratų iki radikalesnių kairiųjų grupių, o vidiniai konfliktai kartais stipriai veikia ir viešąją politiką.
Rinkimų rezultatai ir padėtis
Po pirmųjų laisvų rinkimų 1994 m. ANC turėjo didelę visuomenės paramą ir palaipsniui išlaikė parlamentarines daugumas kelis rinkimų ciklus. Istoriniai balsų rezultatai rodo ankstesnį pranašumą: 1994 m. partija gavo didelę balsų dalį, vėlesniuose rinkimuose — 1999 m. ir 2004 m. — pasiekė aukštesnius rodiklius (2004 m. — apie 69,7 %). 2009 m. partijos balsų dalis sumažėjo iki maždaug 65,9 %, o vėlesniuose rinkimuose (2014 m. ir 2019 m.) stebimas nuoseklus mažėjimas balsų dalyje, kas atspindėjo augančią konkurenciją, piliečių susierzinimą dėl korupcijos ir administracinių trūkumų. Vietos lygmenyje pastebima tendencija, kad ANC praranda vietas didmiesčių savivaldybėse, o politinis laukas tampa labiau fragmentuotas.
Ateities iššūkiai ir reikšmė
ANC išlieka esminis veiksnys Pietų Afrikos politikoje: ji formuoja politinę kultūrą, valstybės institucijas ir daugelio piliečių kasdienį gyvenimą. Tačiau partija susiduria su rimtais iššūkiais — reikia atkurti pasitikėjimą, įveikti korupcijos problemas, sumažinti nedarbą ir itin didelę socialinę nelygybę, modernizuoti valdymą ir spręsti urbanizacijos bei infrastruktūros problemas. Kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimo įpėdinė, ANC ateitis priklausys nuo gebėjimo modernizuotis ir prisitaikyti prie kintančios politinės realybės, neprarandant savo rinkėjų bazės bei tikslų dėl socialinės teisybės.
Istorija
ANC buvo įkurtas kaip tiesioginis atsakas į tai, ką juodaodžiai Pietų Afrikos gyventojai laikė neteisybe, kurią vykdė baltaodžių, daugiausia afrikanerų, vyriausybė. ANC ištakos - Pixley ka Isaka Seme, kuris 1911 m. pareiškė pamiršiąs visus buvusius afrikiečių nesutarimus ir susivienijęs į vieną nacionalinę organizaciją. ANC buvo įkurtas kitais metais, 1912 m. sausio 8 d.
Naujai susikūrusios Pietų Afrikos Sąjungos vyriausybė pradėjo sistemingą juodaodžių priespaudą Pietų Afrikos Respublikoje. 1913 m. buvo išleistas Vietinių gyventojų žemės įstatymas. Šių įstatymų padarinys buvo tas, kad daugelis nebaltųjų buvo priversti iš savo ūkių vykti dirbti į miestus ir miestelius ir buvo apribotas jų judėjimas Pietų Afrikos Respublikoje. Iki 1919 m. ANC vadovavo kampanijai prieš pasatus, o 1929 m. ANC parėmė kovingą kalnakasių streiką.
XX a. 20-ojo dešimtmečio viduryje ANC tapo neaktyvus. Tuo metu juodaodžiams taip pat atstovavo Pramonės ir prekybos darbininkų sąjunga ir kadaise vien baltiesiems atstovavusi Komunistų partija. 1927 m. J. T. Gumende (ANC prezidentas), siekdamas atgaivinti organizaciją, pasiūlė bendradarbiauti su komunistais, tačiau 1930 m. jis buvo pašalintas iš valdžios. Dėl to ANC tapo iš esmės neveiksmingas ir neaktyvus, kol ketvirtojo dešimtmečio viduryje ANC buvo pertvarkytas į masinį judėjimą.
ANC karinėmis priemonėmis reagavo į išpuolius prieš juodaodžių pietų afrikiečių teises, taip pat ragino streikuoti, boikotuoti ir priešintis. Vėliau, šeštajame dešimtmetyje, dėl to prasidėjo Pasipriešinimo kampanija - masinis pasipriešinimo judėjimas Pietų Afrikoje apartheido sąlygomis. Vyriausybė bandė sustabdyti ANC uždrausdama partijos lyderius ir priimdama naujus įstatymus, kad sustabdytų ANC, tačiau šios priemonės nepasiteisino.
1955 m. Liaudies kongresas oficialiai priėmė Laisvės chartiją, kurioje buvo išdėstyti pagrindiniai Pietų Afrikos kongresų aljanso, kurį sudarė Afrikos nacionalinis kongresas ir jo sąjungininkai Pietų Afrikos indėnų kongresas, Pietų Afrikos demokratų kongresas ir Spalvotųjų žmonių kongresas, principai. Vyriausybė pareiškė, kad tai komunistinis dokumentas, todėl ANK ir Kongreso lyderiai buvo suimti. 1960 m. įvyko Šarpevilio žudynės, per kurias, policijai atidengus ugnį į protestuotojus prieš apartheidą, žuvo 69 žmonės.
Galiausiai baltieji prisijungė prie kovos prieš apartheidą, todėl daugelis juodaodžių viršenybės šalininkų atsiskyrė nuo ANC.
Umkhonto we Sizwe
"Umkhonto we Sizwe" (arba MK), išvertus "Tautos ietis", buvo ANK karinis sparnas. Iš dalies reaguodami į 1960 m. Šarpevilio žudynes, atskiri ANC nariai manė, kad reikia smurto, nes taikus pasyvus protestas nepavyko. Todėl nemaža ANC dalis, siekdama savo tikslų, griebėsi smurto. Nemaža dalis ANC vadovybės sutiko, kad smurtas reikalingas kovai su vis didėjančiu vyriausybės pasipriešinimu.
Kai kurie ANC nariai buvo sunerimę dėl MK veiksmų ir atsisakė pripažinti, kad smurtas yra būtinas siekiant nutraukti apartheidą, tačiau tokių asmenų tapo mažuma, nes kovingi lyderiai, tokie kaip Nelsonas Mandela, sulaukė didelio populiarumo. Daugelis jų veiksmus laikė nusikalstamais, tačiau MK teigė, kad smurtą pateisina tikslas užbaigti apartheidą. Kai kurie MK nariai, siekdami savo tikslų, vykdė teroristinius aktus, o MK buvo atsakinga už civilių ir kariškių žūtis. Bendradarbiaudama su Pietų Afrikos komunistų partija, MK buvo įkurta 1961 m.
Ideologija
ANC save vadina nacionalinio išsivadavimo jėga po apartheido eros; oficialiai savo pagrindinę darbotvarkę ji apibrėžia kaip Nacionalinę demokratinę revoliuciją. ANC yra Socialistų internacionalo narė. Be to, ANC politikos centre yra socialinių ir ekonominių skirtumų, atsiradusių dėl kolonijinių ir apartheido laikų politikos, panaikinimas.
Nacionalinė demokratinė revoliucija (NDR) apibūdinama kaip procesas, kurio metu sukuriama nacionalinė demokratinė visuomenė (NDS); visuomenė, kurioje žmonės įgyja intelektualinių, socialinių, ekonominių ir politinių galių.
Trišalis aljansas
ANC yra sudaręs istorinę sąjungą su Pietų Afrikos komunistų partija (SACP) ir Pietų Afrikos profesinių sąjungų kongresu (COSATU), vadinamą Trišaliu aljansu. SACP ir COSATU nedalyvavo nė vienuose Pietų Afrikos Respublikos rinkimuose, tačiau per ANC kelia savo kandidatus, užima aukštus postus ANC ir daro įtaką partijos politikai bei dialogui. Mbeki prezidentavimo laikotarpiu vyriausybė laikėsi labiau prokapitalistinės pozicijos, dažnai prieštaraujančios SACP ir COSATU reikalavimams.
2008 m. schizma
2007 m. Zumai pradėjus vadovauti ANC, o Mbeki 2008 m. atsistatydinus iš prezidento pareigų, buvusių ministrų Mbeki frakcija, vadovaujama Mosiuoa Lekotos, atsiskyrė nuo ANC ir įkūrė Liaudies kongresą.
ANC vėliava
ANC vėliavą sudaro trys juostos - juoda, žalia ir auksinė. Juoda simbolizuoja Pietų Afrikos vietinius gyventojus, žalia - žemę, o auksinė - naudingąsias iškasenas ir kitus Pietų Afrikos gamtos turtus. Ši vėliava taip pat buvo Umkhonto we Sizwe kovinė vėliava. Oficialioje partijos vėliavoje taip pat įkomponuota partijos emblema.
Afrikos nacionalinio kongreso vėliava
Partijų sąrašas
Partijos politikai gauna vietą parlamente būdami įtraukti į partijos sąrašą, kuris sudaromas prieš rinkimus ir kuriame eilės tvarka išvardijami partijos pageidaujami parlamento nariai. Skiriamų mandatų skaičius yra proporcingas populiarumo nacionaliniame rinkėjų balsavime skaičiui, kuris ir lemia ribą.
ANC taip pat pasipildė nariais per prieštaringai vertinamą "grindų kirtimo" procesą.
Nors dauguma Pietų Afrikos partijų paskelbė savo kandidatų į provincijų premjerus per 2009 m. rinkimus sąrašus, ANC to nepadarė. Partijos neprivalo to daryti.
Rinkimų rezultatai
| Rinkimai | Balsai | % | Sėdynės |
| 2009 | 11,650,748 | 65.90 | 264 |
| 2004 | 10,880,915 | 69.69 | 279 |
| 1999 | 10,601,330 | 66.35 | 266 |
| 1994 | 12,237,655 | 62.65 | 252 |
2009 m. rinkimuose už ANC atiduotų balsų dalis pagal apygardas. 0-20% 20-40% 40-60% 60-80% 80-100%
ANC vaidmuo sprendžiant konfliktą
ANC buvo pagrindinė vyriausybės opozicija apartheido laikotarpiu ir atliko svarbų vaidmenį sprendžiant konfliktą per taikinimo ir taikos kūrimo procesus. Iš pradžių Nacionalinės partijos nariai slapta susitiko su ANC lyderiais, įskaitant Nelsoną Mandelą, kad išsiaiškintų, ar įmanoma taika. Vyko diskusijos ir derybos, po kurių 1990 m. vasario 2 d. tuometinis prezidentas de Klerkas galiausiai panaikino ANC ir kitų oponuojančių politinių partijų draudimą. Šie pirmieji susitikimai buvo pirmieji svarbūs žingsniai siekiant išspręsti konfliktą.
Kitas oficialus žingsnis atkuriant Pietų Afriką buvo Groote Schuur protokolas, kuriame vyriausybė ir ANC susitarė dėl bendro įsipareigojimo nutraukti smurtą ir bauginimą, taip pat įsipareigojo siekti stabilumo ir taikaus derybų proceso. ANC derėjosi dėl politinių kalinių paleidimo ir imuniteto nuo baudžiamojo persekiojimo grįžtantiems tremtiniams, be to, buvo nustatyti Vyriausybės ir ANC bendravimo kanalai.
Vėliau Pretorijos protokolas buvo dar vienas žingsnis sprendimo link - jame buvo dar kartą įtvirtinti Groote Schuur susitarimai, nustatyti laikinosios vyriausybės sudarymo ir naujos konstitucijos rengimo žingsniai, taip pat sustabdytas ANK karinio sparno - Umkhonto we Sizwe - veikimas. Šis žingsnis padėjo nutraukti smurtą Pietų Afrikoje. Dar vienas Pretorijos protokole pasiektas susitarimas buvo tas, kad abi šalys stengsis atkreipti dėmesį į tai, kad Pietų Afrikoje kuriamas naujas valdymo būdas ir kad tolesnis smurtas tik trukdys šiam procesui. Tačiau Kvazulu-Natal smurtas vis dar tęsėsi, o tai pakirto Mandelos ir de Klerko pasitikėjimą. Be to, ANK vidaus nesutarimai pratęsė karą, nes nepavyko pasiekti sutarimo dėl taikos.
Kiti svarbūs žingsniai siekiant rezoliucijos buvo šie:
- panaikinti Gyventojų registravimo įstatymą,
- Grupės teritorijų įstatymo panaikinimas.
- panaikinti Vietinių žemių įstatymus ir
- priimtas Rasiniu pagrindu taikomų priemonių panaikinimo įstatymas.
Šiomis priemonėmis buvo užtikrinta, kad niekas negalėtų reikalauti jokių teisių dėl rasės arba iš jo nebūtų atimtos jokios teisės dėl rasės.
1991 m. gruodžio mėn. buvo surengtas Pietų Afrikos Demokratinės Respublikos Konventas (CODESA), kurio tikslas - sudaryti laikinąją vyriausybę. Tačiau 1992 m. birželio mėn. įvyko Boipatongo žudynės. Derybos nutrūko, nes ANC pasitraukė. Pokalbius tęsė tik ANC atstovas Cyrilas Ramaphosa ir Nacionalinės partijos atstovas Roelfas Meyeris. Per daugiau kaip 40 susitikimų abu vyrai aptarė ir derėjosi dėl daugelio klausimų, įskaitant būsimos politinės sistemos pobūdį, daugiau kaip 40 000 valstybės tarnautojų likimą ir tai, ar ir kaip bus padalinta šalis. Šių derybų rezultatas buvo laikinoji konstitucija, kuri reiškė, kad perėjimas nuo apartheido prie demokratijos buvo konstitucinis tęstinumas, o teisinė valstybė ir valstybės suverenitetas permainų metu išliko nepažeisti, kas buvo gyvybiškai svarbu šalies stabilumui. Buvo nustatyta pirmųjų demokratinių rinkimų data - 1994 m. balandžio 27 d. ANC surinko 62,5 % balsų ir nuo to laiko yra valdžioje.
Kritika
Ginčai dėl korumpuotų narių
Žinomiausia korupcijos byla, susijusi su ANC, yra susijusi su kyšiais, sumokėtais bendrovėms, susijusioms su tebesitęsiančia 55 mlrd. rublių vertės ginklų sandėrio saga, dėl kurios buvęs prezidento pavaduotojo Jacob Zuma patarėjas teisės klausimais Schabir Shaik buvo nuteistas kalėti ilgam laikui. J. Zumai, kuris šiuo metu yra valstybės prezidentas, šiuo metu pateikti 7 813 kaltinimų, susijusių su įtariamu sukčiavimu, kyšininkavimu ir korupcija ginklų sandoryje. ANC taip pat buvo kritikuojama dėl to, kad vėliau panaikino "Scorpions" - daugiadalykę agentūrą, kuri tyrė organizuotą nusikalstamumą ir korupciją ir vykdė baudžiamąjį persekiojimą už juos ir kuri aktyviai dalyvavo tiriant Zumos ir Šaiko bylą.
Tarp kitų pastarojo meto korupcijos problemų - seksualinis nusižengimas ir kaltinimai baudžiamosiose bylose Beaufort West savivaldybės vadovui Trumanui Prince'ui, taip pat "Oilgate" skandalas, per kurį į ANC kasą, kaip įtariama, pateko milijonai Randų iš valstybinės įmonės lėšų. Žiniasklaida atkreipė dėmesį į ANC frakcijų, ypač ANC Jaunimo lygos vadovybės, ir verslininko Bretto Kebble'o ryšius po to, kai 2005 m. rugsėjo mėn. buvo nužudytas B. Kebble'as.
2007 m. gruodį ANC išrinko naują Nacionalinį vykdomąjį komitetą (NEC) - aukščiausią partijos struktūrą. Iš 80 komiteto narių 9 % yra (po apartheido) nuteisti nusikaltėliai. Dauguma šių narių buvo nuteisti už sukčiavimą, o viena narė, Winnie Madikizela-Mandela, buvo nuteista už keturiolikmečio berniuko Jameso Seipei (1974-1988 m.), dar žinomo kaip Stompie Moeketsi (kuris taip pat buvo nužudytas), pagrobimą. Kaip rašoma "Mail & Guardian" straipsnyje, "pridėjus tuos, kurie buvo nubausti drausmine tvarka arba perkelti į kitą vietą, ir tuos, virš kurių galvų kabo tamsūs neatsakytų klausimų debesys, šis skaičius padidėja iki 29 %".
ANC taip pat kaltinamas tuo, kad pasitelkia vyriausybę ir pilietinę visuomenę politinėms kovoms su opozicinėmis partijomis, tokiomis kaip Demokratinis aljansas. Dėl to pasipylė skundai ir kaltinimai, kad nė viena iš politinių partijų iš tikrųjų neatstovauja neturtingųjų interesams. Dėl to buvo inicijuota kampanija "Jokios žemės! No House! Nėra balso!" kampanija, kuri tampa labai pastebima kiekvieną kartą, kai šalyje vyksta rinkimai.
Ginčai dėl neekonomiškų išlaidų
Pranešama, kad ANC per pastaruosius aštuonis mėnesius prabangiems automobiliams, brangiems viešbučiams, banketams, reklamai ir kitoms "išlaidoms" iššvaistė daugiau kaip 1 mlrd. rublių mokesčių mokėtojų pinigų.
Pagrindinė šio pranešimo varomoji jėga yra oficiali šalies opozicija - Demokratinis aljansas (DA). Jie vykdo išlaidų apskaitą, kuri vadinasi "Išlaidų švaistymo monitorius".
Prokuroro teigimu, šios atliekos galėjo:
- Pastatyti 18 574 nauji namai pagal BPD
- 7775 mokytojų finansavimas vieneriems metams
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Afrikos nacionalinis kongresas?
A: Afrikos nacionalinis kongresas (ANK) - Pietų Afrikos centro kairės politinė partija, valdanti nuo 1994 m. balandžio mėn., kai buvo sukurta nerasinė demokratija.
K: Kada buvo įkurtas ANK?
A: ANK buvo įkurtas 1912 m. sausio 8 d. kaip Pietų Afrikos vietinių gyventojų nacionalinis kongresas (SANNC).
K.: Kas buvo vieni iš steigėjų?
A: Džonas Dube ir Solas Plaatje buvo du iš jo steigėjų.
K: Ar ANC turi karinį sparną?
Atsakymas: Taip, nuo 1961 m. jis turi karinį sparną, vadinamą Umkhonto we Sizwe (Tautos ietis).
K.: Kiek paramos ji sulaukė per 1999 m. rinkimus?
Atsakymas: 1999 m. rinkimuose ji sulaukė didelės paramos.
K.: Kokią paramą ji gavo per 2004 m. rinkimus? A: 2004 m. ji gavo 69,7 % balsų.
K: Kokios paramos sulaukė per 2009 m. rinkimus?
A: 2009 m. jos balsų dalis šiek tiek sumažėjo, tačiau ji išliko dominuojanti - 65,9 % balsų.
Ieškoti