Frederikas Willemas de Klerkas (afr. Frederik Willem de Klerk, g. 1936 m. kovo 18 d. Johanesburge, mirė 2021 m. lapkričio 11 d. Keiptaune) – Pietų Afrikos politikas, paskutinysis rasinės segregacijos laikotarpio (apartheido) valdančios baltojo elito vyriausybės prezidentas ir vienas pagrindinių pereinamojo laikotarpio veikėjų.
De Klerkas 1989–1994 m. ėjo Pietų Afrikos Respublikos prezidento pareigas. Jau prezidentavimo pradžioje jis ėmėsi reikšmingų reformų: 1990 m. panaikino ilgai galiojusius draudimus ir suvaržymus, kartu su savo vyriausybe leido veikti uždraustoms organizacijoms, išlaisvino politinius kalinius – tarp jų ir Nelsoną Mandelą – ir pradėjo derybas su opozicinėmis bei į buvusio režimo persekiojamomis organizacijomis, siekdamas taikiai užbaigti apartheidą ir sukurti demokratinę daugiaratę valstybę. Už šiuos žingsnius 1993 m. de Klerkas kartu su Nelsonu Mandela buvo apdovanotas Nobelio taikos premija; premija jiems skirta už taikų apartheidinio režimo nutraukimą ir naujos Pietų Afrikos Respublikos vyriausybės sukūrimą.
1994 m. vykus rinkimuose, pirmuosiuose daugiaračių visuotiniuose rinkimuose Pietų Afrikos istorijoje, laimėjo Afrikos nacionalinis kongresas su Nelsonu Mandela priešakyje. De Klerkas tapo vienu iš šalies viceprezidentų vyriausybėje, sudarytoje pagal Nacionalinės vienybės (Government of National Unity) principus; viceprezidento pareigose jis buvo 1994–1996 m. Vėliau de Klerkas 1997 m. pasitraukė iš aktyvios politikos, o 2004 m. paliko Naująją nacionalinę partiją, kai ši ryžosi artėti ir derėtis su ANC dėl ateities susijungimo.
De Klerkas studijavo teisę ir 1958 m. įgijo advokato kvalifikaciją; studijų metais įstojo į Nacionalinę partiją. Po teisinių studijų jis ilgą laiką dirbo kaip partijos teisinis patarėjas ir palaipsniui kilo politinėje karjeroje, kol tapo partijos lyderiu ir valstybės vadovu. Jo vadovavimo laikotarpis žymus tiek užbaigtomis reformomis, tiek už ginčus dėl to, ar pakeitimai įvyko pakankamai greitai ir ar buvusi režimo atsakomybė buvo pilnai pripažinta.
Asmeniniame gyvenime de Klerkas iš pirmosios santuokos su Marike Willemse turėjo tris vaikus; pora išsiskyrė 1996 m. Nuo 1998 m. buvo vedęs Elitą Georgiades. De Klerko paveldas vertinamas prieštaringai: daugelis jį giria už vaidmenį taikiame perėjime prie demokratijos ir už Nobelio premiją, tuo tarpu kiti kritikuoja dėl gyvenimo įvykių, susijusių su apartheidinio režimo žmogaus teisių pažeidimais, ir mano, kad atsakomybė už šias problemas nebuvo pakankamai prisiimta. Taip pat vyko teisinių ir politinių diskusijų dėl buvusios valdžios kaltės už politinį smurtą bei persekiojimus.
De Klerkas mirė 2021 m. lapkričio 11 d. Keiptaune, sulaukęs 85 metų. Jo vaidmuo Pietų Afrikos istorijoje lieka vienas iš svarbiausių ir ginčų keliantis — jis buvo tiek taikos kurstytojas, tiek simbolinis pastarojo apartheidinio režimo pabaigos liudytojas.