Apartheidas buvo politinė ir socialinė sistema Pietų Afrikoje baltųjų mažumos valdymo laikotarpiu. Jos metu buvo vykdoma rasinė ne baltųjų diskriminacija, daugiausia dėmesio skiriant odos spalvai ir veido bruožams. Ji egzistavo XX a., nuo 1948 m. iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios. Žodis apartheidas afrikanso kalba reiškia "distanciją". Rasinė segregacija Pietų Afrikoje egzistavo šimtmečius, tačiau kai 1948 m. Nacionalinė partija priėmė apartheido įstatymus; ji buvo griežtai vykdoma ir tapo institucionalizuota.

Pagal šią sistemą Pietų Afrikos Respublikos gyventojai buvo suskirstyti pagal rasę, o skirtingos rasės buvo priverstos gyventi atskirai viena nuo kitos. Buvo priimti įstatymai, užtikrinantys, kad segregacijos būtų laikomasi. Pietų Afrikos Respublikos apartheido sistema buvo panaikinta 1994 m., kai buvo ratifikuota nauja konstitucija, panaikinusi ankstesnę segregacijos sistemą. Paskutinis apartheido epochos prezidentas buvo Frederikas Vilemas de Klerkas, kuris buvo atsakingas už derybas su politiniu kaliniu Nelsonu Mandela, kad būtų nutrauktas apartheidas. Po šių sėkmingų derybų, 1994 m. balandžio mėn. surengtuose daugiataučiuose rinkimuose Nelsonas Mandela buvo išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentu ir tapo pirmuoju juodaodžiu asmeniu, užėmusiu šias pareigas. Už šias pastangas pora buvo apdovanota Nobelio taikos premija. Šiandien terminas apartheidas kartais vartojamas kalbant apie panašias segregacines sistemas kitose šalyse.

Kaip apartheidas buvo įgyvendintas

Apartheido režimas remėsi teisės aktais, administracinėmis priemonėmis ir smurtu. Svarbiausi mechanizmai buvo:

  • Gyventojų registracija ir rasinė klasifikacija: people buvo oficialiai registruojami pagal rasę, o tai lėmė jų teises, gyvenamąją vietą ir prieigą prie švietimo bei darbo.
  • Teritorinė segregacija: Group Areas tipo įstatymai priskyrė tam tikras teritorijas atskiroms rasėms ir priverstinai perkėlė žmones iš jų namų.
  • „Pass“ sistemа ir judėjimo apribojimai: juodaodžiai privalėjo turėti leidimus (passbook), kad galėtų patekti į tam tikras zonas arba dirbti miestuose.
  • Švietimo ir darbo apribojimai: buvo įvesti atskiri mokymo kurikulumai ir ribojamos profesinės galimybės ne baltiesiems (pvz., Bantu Education politika).
  • Bendruomenių atskyrimas (Bantustan arba „homeland“ politika): bandoma suteikti „savivaldą“ tam tikroms juodaodžių etninėms grupėms, taip faktiškai atimant iš jų pilietybę Pietų Afrikos Respublikoje.
  • Smurtas ir represijos: policija ir saugumo pajėgos sistemingai malšino protestus, taikė suėmimus, teismo persekiojimus ir kankinimus. Daug politinių kalinių sėdėjo kalėjimuose, pavyzdžiui, Robben Island.

Pagrindiniai įstatymai ir institucijos

Apartheido laikotarpio teisės aktai apėmė daugelį sričių: nuo santuokos ir socialinių santykių reglamentavimo iki žemės nuosavybės ir politinių teisių apribojimo. Šie aktai buvo naudojami institucionalizuoti rasinę diskriminaciją ir išlaikyti baltųjų dominavimą valstybės valdžioje.

Pasipriešinimas ir svarbūs įvykiai

Apartheido politikai sukėlė platų vietinį ir tarptautinį pasipriešinimą. Svarbiausi pasipriešinimo judėjimai ir įvykiai:

  • Afrikos nacionalinis kongresas (ANC) ir kitos politinės organizacijos, profsąjungos bei studentų judėjimai organizavo taikius protestus, streikus ir, vėliau, ginkluotą pasipriešinimą (pvz., ANC karinė sparnas Umkhonto we Sizwe).
  • Sharpeville (1960): policijos susišaudymas su protestuotojais sukėlė daug žuvusių ir sužeistų, tai sulaužė iliuzijas apie taikų režimo tęstinumą ir paskatino griežtesnes represijas.
  • Soweto maištai (1976): mokinių protestai prieš neadekvatų švietimą virto plačiau paplitusia revolta, kuri pritraukė tarptautinį dėmesį ir sustiprino santykinai uždarą režimo izoliaciją.
  • Politiniai kaliniai: daug antiapartheido veikėjų buvo įkalinti daugelį metų; Nelsonas Mandela tapo vienu iš žinomiausių šio pasipriešinimo simbolių.
  • Tarptautinis spaudimas: Jungtinės Tautos, kitų šalių vyriausybės, pilietinės visuomenės kampanijos ir ekonominės bei kultūrinės sankcijos, įskaitant sporto ir mokslo boykotą, prisidėjo prie režimo izoliuotumo didinimo.

Apartheido žlugimas ir pasekmės

Padidėjęs vidaus pasipriešinimas, nuolatinis ekonominis ir politinis tarptautinis spaudimas bei besikeičiantys tarptautiniai ir vietiniai interesai 1980–1990 m. paskatino režimo atvirą dialogą su opozicija. 1990 m. valstybė pradėjo reformų procesą: politiniai kaliniai buvo palaipsniui paleisti, įskaitant Nelsoną Mandelą, ir prasidėjo oficialios derybos.

1994 m. surengti pirmieji laisvi daugiaracialiniai rinkimai, po kurių šalies vadovu tapo Nelsonas Mandela. Oficialus apartheido laikotarpio teisinis užbaigimas buvo sudėtingas procesas: daug apartheidinių įstatymų buvo panaikinta arba pakeista, o vėlesniais metais priimta nauja konstitucija bei teisės aktai, skirti atkurti lygybę ir teisingumą.

Paveldas ir dabartis

Nors formalus apartheidas baigėsi, jo socialinės ir ekonominės pasekmės išlieka. Daugeliui juodaodžių bendruomenių vis dar būdingos didelės pajamų, žemės nuosavybės ir prieigos prie paslaugų nelygybės. Valstybės pastangos mažinti skurdą ir skatinti socialinį teisingumą tęsiamos, bet procesas yra ilgas ir sudėtingas.

Istorinė atmintis ir teisinis atsiskaitymas (pvz., Pietų Afrikos Tiesa ir suvienijimo komisija — Truth and Reconciliation Commission) tapo svarbiu šalies susitaikymo ir istorinio teisingumo aspektu. Terminas „apartheidas“ taip pat tapo tarptautiniu etalonu, kai apibūdinamos politinės sistemos ar praktikos, grindžiamos sistemingu rasiniu ar kitokiu diskriminavimu.

Ką svarbu prisiminti

  • Apartheidas buvo ne tik politika — tai buvo valstybės remiama sisteminė diskriminacija, turėjusi gilias socialines, ekonomines ir kultūrines pasekmes.
  • Daugelis žmonių ir judėjimų tiek Pietų Afrikoje, tiek užsienyje prisidėjo prie jos pabaigos; ši kova vertinama kaip svarbus XX a. žmogaus teisių istorijos skyrius.
  • Net ir pasibaigus oficialiam režimui, pareiga spręsti nelygybę ir atkurti teisingumą lieka svarbiu politinės veiklos prioritetu Pietų Afrikoje.