Kas yra apartheidas? Pietų Afrikos rasinė segregacija (1948–1994)

Apartheidas (1948–1994) – žiauri Pietų Afrikos rasinė segregacija: įstatymai, atskirtis ir kova už laisvę, vedusi iki Nelsono Mandelos pergalės 1994 m.

Autorius: Leandro Alegsa

Apartheidas buvo politinė ir socialinė sistema Pietų Afrikoje baltųjų mažumos valdymo laikotarpiu. Jos metu buvo vykdoma rasinė ne baltųjų diskriminacija, daugiausia dėmesio skiriant odos spalvai ir veido bruožams. Ji egzistavo XX a., nuo 1948 m. iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios. Žodis apartheidas afrikanso kalba reiškia "distanciją". Rasinė segregacija Pietų Afrikoje egzistavo šimtmečius, tačiau kai 1948 m. Nacionalinė partija priėmė apartheido įstatymus; ji buvo griežtai vykdoma ir tapo institucionalizuota.

Pagal šią sistemą Pietų Afrikos Respublikos gyventojai buvo suskirstyti pagal rasę, o skirtingos rasės buvo priverstos gyventi atskirai viena nuo kitos. Buvo priimti įstatymai, užtikrinantys, kad segregacijos būtų laikomasi. Pietų Afrikos Respublikos apartheido sistema buvo panaikinta 1994 m., kai buvo ratifikuota nauja konstitucija, panaikinusi ankstesnę segregacijos sistemą. Paskutinis apartheido epochos prezidentas buvo Frederikas Vilemas de Klerkas, kuris buvo atsakingas už derybas su politiniu kaliniu Nelsonu Mandela, kad būtų nutrauktas apartheidas. Po šių sėkmingų derybų, 1994 m. balandžio mėn. surengtuose daugiataučiuose rinkimuose Nelsonas Mandela buvo išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentu ir tapo pirmuoju juodaodžiu asmeniu, užėmusiu šias pareigas. Už šias pastangas pora buvo apdovanota Nobelio taikos premija. Šiandien terminas apartheidas kartais vartojamas kalbant apie panašias segregacines sistemas kitose šalyse.

Kaip apartheidas buvo įgyvendintas

Apartheido režimas remėsi teisės aktais, administracinėmis priemonėmis ir smurtu. Svarbiausi mechanizmai buvo:

  • Gyventojų registracija ir rasinė klasifikacija: people buvo oficialiai registruojami pagal rasę, o tai lėmė jų teises, gyvenamąją vietą ir prieigą prie švietimo bei darbo.
  • Teritorinė segregacija: Group Areas tipo įstatymai priskyrė tam tikras teritorijas atskiroms rasėms ir priverstinai perkėlė žmones iš jų namų.
  • „Pass“ sistemа ir judėjimo apribojimai: juodaodžiai privalėjo turėti leidimus (passbook), kad galėtų patekti į tam tikras zonas arba dirbti miestuose.
  • Švietimo ir darbo apribojimai: buvo įvesti atskiri mokymo kurikulumai ir ribojamos profesinės galimybės ne baltiesiems (pvz., Bantu Education politika).
  • Bendruomenių atskyrimas (Bantustan arba „homeland“ politika): bandoma suteikti „savivaldą“ tam tikroms juodaodžių etninėms grupėms, taip faktiškai atimant iš jų pilietybę Pietų Afrikos Respublikoje.
  • Smurtas ir represijos: policija ir saugumo pajėgos sistemingai malšino protestus, taikė suėmimus, teismo persekiojimus ir kankinimus. Daug politinių kalinių sėdėjo kalėjimuose, pavyzdžiui, Robben Island.

Pagrindiniai įstatymai ir institucijos

Apartheido laikotarpio teisės aktai apėmė daugelį sričių: nuo santuokos ir socialinių santykių reglamentavimo iki žemės nuosavybės ir politinių teisių apribojimo. Šie aktai buvo naudojami institucionalizuoti rasinę diskriminaciją ir išlaikyti baltųjų dominavimą valstybės valdžioje.

Pasipriešinimas ir svarbūs įvykiai

Apartheido politikai sukėlė platų vietinį ir tarptautinį pasipriešinimą. Svarbiausi pasipriešinimo judėjimai ir įvykiai:

  • Afrikos nacionalinis kongresas (ANC) ir kitos politinės organizacijos, profsąjungos bei studentų judėjimai organizavo taikius protestus, streikus ir, vėliau, ginkluotą pasipriešinimą (pvz., ANC karinė sparnas Umkhonto we Sizwe).
  • Sharpeville (1960): policijos susišaudymas su protestuotojais sukėlė daug žuvusių ir sužeistų, tai sulaužė iliuzijas apie taikų režimo tęstinumą ir paskatino griežtesnes represijas.
  • Soweto maištai (1976): mokinių protestai prieš neadekvatų švietimą virto plačiau paplitusia revolta, kuri pritraukė tarptautinį dėmesį ir sustiprino santykinai uždarą režimo izoliaciją.
  • Politiniai kaliniai: daug antiapartheido veikėjų buvo įkalinti daugelį metų; Nelsonas Mandela tapo vienu iš žinomiausių šio pasipriešinimo simbolių.
  • Tarptautinis spaudimas: Jungtinės Tautos, kitų šalių vyriausybės, pilietinės visuomenės kampanijos ir ekonominės bei kultūrinės sankcijos, įskaitant sporto ir mokslo boykotą, prisidėjo prie režimo izoliuotumo didinimo.

Apartheido žlugimas ir pasekmės

Padidėjęs vidaus pasipriešinimas, nuolatinis ekonominis ir politinis tarptautinis spaudimas bei besikeičiantys tarptautiniai ir vietiniai interesai 1980–1990 m. paskatino režimo atvirą dialogą su opozicija. 1990 m. valstybė pradėjo reformų procesą: politiniai kaliniai buvo palaipsniui paleisti, įskaitant Nelsoną Mandelą, ir prasidėjo oficialios derybos.

1994 m. surengti pirmieji laisvi daugiaracialiniai rinkimai, po kurių šalies vadovu tapo Nelsonas Mandela. Oficialus apartheido laikotarpio teisinis užbaigimas buvo sudėtingas procesas: daug apartheidinių įstatymų buvo panaikinta arba pakeista, o vėlesniais metais priimta nauja konstitucija bei teisės aktai, skirti atkurti lygybę ir teisingumą.

Paveldas ir dabartis

Nors formalus apartheidas baigėsi, jo socialinės ir ekonominės pasekmės išlieka. Daugeliui juodaodžių bendruomenių vis dar būdingos didelės pajamų, žemės nuosavybės ir prieigos prie paslaugų nelygybės. Valstybės pastangos mažinti skurdą ir skatinti socialinį teisingumą tęsiamos, bet procesas yra ilgas ir sudėtingas.

Istorinė atmintis ir teisinis atsiskaitymas (pvz., Pietų Afrikos Tiesa ir suvienijimo komisija — Truth and Reconciliation Commission) tapo svarbiu šalies susitaikymo ir istorinio teisingumo aspektu. Terminas „apartheidas“ taip pat tapo tarptautiniu etalonu, kai apibūdinamos politinės sistemos ar praktikos, grindžiamos sistemingu rasiniu ar kitokiu diskriminavimu.

Ką svarbu prisiminti

  • Apartheidas buvo ne tik politika — tai buvo valstybės remiama sisteminė diskriminacija, turėjusi gilias socialines, ekonomines ir kultūrines pasekmes.
  • Daugelis žmonių ir judėjimų tiek Pietų Afrikoje, tiek užsienyje prisidėjo prie jos pabaigos; ši kova vertinama kaip svarbus XX a. žmogaus teisių istorijos skyrius.
  • Net ir pasibaigus oficialiam režimui, pareiga spręsti nelygybę ir atkurti teisingumą lieka svarbiu politinės veiklos prioritetu Pietų Afrikoje.

Kaip veikė apartheidas Pietų Afrikoje

Apartheido laikotarpiu žmonės buvo suskirstyti į keturias rasines grupes ir atskirti įstatymais. Ši sistema buvo naudojama siekiant atimti daugelį pagrindinių teisių ne baltiesiems, daugiausia juodaodžiams, gyvenantiems Pietų Afrikoje. Įstatymas leido baltiesiems būti tam tikrose teritorijose. Juodaodžiai turėjo turėti specialius leidimus arba leidimą keliauti už jiems skirtos teritorijos ribų, arba dirbti tam tikrose baltiesiems skirtose teritorijose. Vyriausybė atskyrė mišrias bendruomenes ir prievarta iškeldino daug juodaodžių iš jų žemių (1960-1983 m. buvo vykdoma Bantustano politika, kurios tikslas buvo prievarta iškeldinti Pietų Afrikos juodaodžius iš "baltiesiems" skirtų teritorijų). Buvo priimta daugybė kitų įstatymų, pavyzdžiui, buvo uždraustos mišriosios santuokos, juodaodžiai negalėjo turėti žemės baltųjų teritorijose ir balsuoti.

Jungtinės Tautos nepritarė Pietų Afrikos vyriausybės vykdomai apartheido politikai. Pietų Afrikoje vyko protestai, pavyzdžiui, 1960 m. Šarpevilyje ir 1976 m. Soveto mieste. Po Šarpevilio žudynių 1974 m. JT bandė pašalinti Pietų Afriką. Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė neleido to padaryti. Soweto sukilimai prasidėjo dėl to, kad afrikiečiai buvo verčiami mokykloje kai kurių dalykų mokytis afrikanų kalba. Daugeliui juodaodžių nepatiko afrikanų kalba, nes tai buvo apartheido vyriausybės ir jų engėjų kalba.

Ženklas iš Pietų Afrikos Respublikos apartheido laikais. Šis ženklas reiškė, kad šioje teritorijoje leidžiama lankytis tik baltaodžiams.Zoom
Ženklas iš Pietų Afrikos Respublikos apartheido laikais. Šis ženklas reiškė, kad šioje teritorijoje leidžiama lankytis tik baltaodžiams.

Apartheido pabaiga

1989 m. F. W. de Klerkas tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu. Jis norėjo reformuoti sistemą. 1990 m. kalboje F. F. de Klerkas pareiškė, kad Afrikos nacionalinio kongreso draudimas panaikintas. Jis taip pat nusprendė, kad Nelsonas Mandela bus paleistas iš kalėjimo.

1991 m. JT sudarė Nacionalinį taikos susitarimą. Taikos susitarimo tikslas buvo "nutraukti politinį smurtą" Pietų Afrikoje. Dėl jo susitarė 27 organizacijos ir vyriausybės. Po to buvo sudarytas Konventas už demokratinę Pietų Afriką (CODESA). CODESA stengėsi rasti smurto problemos sprendimą.

1994 m. balandžio 27 d. įvyko pirmieji daugiataučiai rinkimai, kuriuose galėjo balsuoti visų rasių atstovai. Prezidentu buvo išrinktas Nelsonas Mandela, o jo pavaduotojais - De Klerkas ir Thabo Mbeki. Ši data laikoma apartheido pabaiga.

Nors po ilgai trukusios kampanijos juodaodžiams Pietų Afrikos gyventojams įstatymu buvo suteiktos lygios teisės, juodaodžių ir baltaodžių ekonominė nelygybė tebėra didžiulė. 2012 m. Pietų Afrikos Respublikoje buvo surengtas pirmasis gyventojų surašymas per daugiau nei dešimt metų. Jo metu paaiškėjo, kad vidutinis juodaodžių šeimos uždarbis sudarė šeštadalį (apie 17 %) vidutinio baltųjų šeimos uždarbio. "Šie skaičiai rodo, kad apačioje yra juodaodžių dauguma, kuri ir toliau susiduria su dideliu skurdu nedarbu ir nelygybe", - paskelbus rezultatus sakė prezidentas Džeikobas Zuma (Jacob Zuma). Nelsonas Mandela didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kovodamas prieš apartheido įstatymus ir be jo aktyvumo daugelis pokyčių niekada nebūtų įvykę.

Ženklas paplūdimyje: Šis paplūdimys skirtas tik baltaodžiams.Zoom
Ženklas paplūdimyje: Šis paplūdimys skirtas tik baltaodžiams.

Apartheido tikslas

Apartheido tikslas buvo atskirti Pietų Afrikos gyventojus į mažas nepriklausomas tautas. Juodaodžiai buvo vadinami bantustanais. Pietų Afrika teigė, kad jos yra nepriklausomos šalys, ir keitėsi ambasadoriais, tačiau kitos šalys to nedarė. Nacionalinės partijos vyriausybė nenorėjo šiam projektui išleisti daug pinigų. Jie taip pat norėjo, kad didžioji dalis Pietų Afrikos žemės liktų baltiesiems, ypač turtingiausios vietos, pavyzdžiui, aukso kasyklos Johanesburge. Jie norėjo, kad juodaodžiai vyrai dirbtų šiose kasyklose už nedidelį atlygį, tačiau jų šeimos turėjo gyventi toli arba jiems grėsė kalėjimas.

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Ką reiškia žodis "apartheidas"?


A: Žodis apartheidas afrikiečių kalba reiškia "atskyrimą".

K: Kada Pietų Afrikoje egzistavo apartheidas?


A: Apartheidas Pietų Afrikoje egzistavo XX a., nuo 1948 m. iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios.

K: Kaip apartheido laikais buvo vykdoma segregacija?


A: Apartheido metu rasinė segregacija buvo vykdoma įstatymais, kurie skyrė skirtingas rases ir vertė jas gyventi atskirai viena nuo kitos.

K: Kas buvo atsakingas už apartheido Pietų Afrikoje nutraukimą?


A: Paskutinis apartheido laikotarpiu pareigas ėjęs prezidentas Frederikas Willemas de Klerkas derėjosi su politiniu kaliniu Nelsonu Mandela, kad būtų nutrauktas apartheidas.

K: Kas tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu po 1994 m. balandžio mėn. įvykusių daugiataučių rinkimų?


A: Po sėkmingų Frederiko Willemo de Klerko ir Nelsono Mandelos derybų 1994 m. balandžio mėn. įvykus daugiataučiams rinkimams, Nelsonas Mandela buvo išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentu. Jis tapo pirmuoju juodaodžiu žmogumi, užėmusiu šias pareigas.

Klausimas: Kiek metų buvo Nelsonui Mandelai, kai jis tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu?


A: Kai Nelsonas Mandela tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu, jam buvo 75 metai.

K: Kokį apdovanojimą gavo Frederikas Vilemas de Klerkas ir Nelsonas Mandela už pastangas nutraukti apartheidą?


A: Frederikas Willemas de Klerkas ir Nelsonas Mandela gavo Nobelio taikos premiją už pastangas nutraukti apartheidą.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3