Pietų Afrikos Nacionalinė partija (1914–1994): istorija ir apartheidas

Pietų Afrikos nacionalinė partija - afrikanerų dominuojama baltųjų Pietų Afrikos nacionalistų politinė partija, 1948-1994 m. kontroliavusi Pietų Afrikos Respublikos vyriausybę. Ją 1914 m. įkūrė J. B. M. Hercogas, kilus nesutarimams tarp jo ir Pietų Afrikos partijos, kurios nariu jis tuo metu buvo, vadovų. 1948 m. jos lyderis Danielis Fransua Malanas tapo Pietų Afrikos Respublikos ministru pirmininku, ir partija pradėjo Pietų Afrikos Respublikoje diegti apartheidą. Tačiau apartheidas buvo tik vienas iš daugelio klausimų, padėjusių Nacionalinei partijai ateiti į valdžią. Dauguma žmonių, 1948 m. balsavusių už Nacionalinę partiją, balsavo labiau prieš ankstesnę Jano Smutso vadovaujamą Jungtinę partiją, o ne už Malano Nacionalinę partiją. Taip buvo dėl Smutso paramos Jungtinei Karalystei Antrajame pasauliniame kare ir kitų afrikanerius erzinusių problemų, tokių kaip afrikanerių skurdas, vietinių afrikiečių konkurencija dėl darbo vietų, afrikanerių miestų urbanizacija ir komunizmo grėsmė, kurias, afrikanerių rinkėjų nuomone, Smutsas sprendė neteisingai ir manė, kad dėl šių problemų iš dalies kaltas jis pats. Pietų Afrikos Respublikos prezidentas F. F. de Klerkas, paskutinis Pietų Afrikos Respublikos vyriausybės vadovas, priklausęs šiai partijai, 1990 m. panaikino apartheidą ir 1994 m. pirmą kartą leido balsuoti visiems suaugusiems visų rasių asmenims, todėl Nacionalinė partija buvo išrinkta.

Įkūrimas ir ideologija

Nacionalinė partija (NP) susiformavo kaip afrikanerų nacionalistinių ir konservatyvių jėgų reakcija į britų įtaką ir Pietų Afrikos partijos politiką. Jos pamatinės idėjos buvo afrikanerų tautinis primatas, kultūrinė autonomija, autonomiškas ūkininkavimas ir ekonominis bei politinis baltųjų pranašumas. Su laiku partija įsitvirtino kaip pagrindinė Afrikanerų elito bei suinteresuotų verslo sluoksnių gynybinė jėga, glaudžiai susijusi su slaptu konservatyviu klubu Broederbond.

Apartheido diegimas ir teisės aktai

Nacionalinė partija nuo 1948 m. vykdė sisteminę rasinę segregaciją, vadinamą apartheidu. Per kelis dešimtmečius buvo priimti daugybė įstatymų, skirti atskirti gyventojus pagal rasę ir riboti juodaodžių žmonių teises bei judėjimą. Svarbiausi įstatymai apėmė:

• Gyventojų registracijos įstatymą (Population Registration Act) – nustatė oficialų gyventojų rasinį skirstymą;
• Grupių teritorijų įstatymą (Group Areas Act) – reglamentavo atskirų „rasių“ gyvenamąsias zonas ir prievarta perskirstė žmones;
• Bantu švietimo įstatymą (Bantu Education Act) – atskyrė švietimą ir skyrė daug mažesnes biudžeto lėšas juodaodžių mokykloms;
• Darbo jėgos ir migracijos kontrolės priemonės, pasų (pass laws) ir apribojimai, draudę mišrius vedybas ir seksualinius santykius tarp rasių.

Hendrik Verwoerd yra dažnai vadinamas „apartheido tėvu“ – jis kilstelėjo šią doktriną iki valstybės politikos lygmens, ideologiškai pagrindė rasinę atskirtį ir administracinį jos įgyvendinimą.

Partijos lyderiai

• J. B. M. Hertzogas – vienas iš steigėjų (1914 m.).
• Daniel F. Malan – NP premjeras po pergalės 1948 m., pradėjo oficialaus apartheido įgyvendinimą.
• J. G. Strijdom – tęsė griežtą rasinę politiką 1954–1958 m.
• Hendrik Verwoerd – 1958–1966 m., pagrindinis apartheido ideologas; nužudytas 1966 m.
• John Vorster – 1966–1978 m., vykdė saugumo politiką ir užsienio politikos izoliaciją.
• P. W. Botha – 1978–1989 m., įvedė dalines reformistas ir centralizuotą kontrolę; paskelbė „bendrąją reformą“, bet neleido rinktis juodaodžių politikai realios galios.
• F. W. de Klerk – 1989–1994 m., pradėjo oficialią apartheido pabaigą: 1990 m. panaikino draudimus politinėms organizacijoms, išlaisvino Nelsoną Mandelą ir pradėjo derybas dėl demokratinių reformų.

Priežastys, lėmusios NP populiarumą ir vėlesnį nuosmukį

NP pergalė 1948 m. turėjo daug priežasčių: afrikanerų nusivylimas Smutso vadovavusia Jungtine partija, Smutso paramos Jungtinei Karalystei Antrajame pasauliniame kare neigimas, ekonominės problemos, baimė dėl darbo konkurencijos ir miestų urbanizacijos, taip pat ideologinė baimė dėl komunizmo. NP sugebėjo konsoliduoti baltųjų balsus, ypač afrikanerių, pasinaudodama šiais išgyvenimais.

Tačiau nuo 1970–1980 m. prasidėjo stagnacija ir nuosmukis: tarptautinės sankcijos, ekonominė ir politinė izoliacija, vidaus protestai, pogromai ir nuolatinis smurtas. 1980-ųjų dešimtmetyje valstybė dažnai taikė skubiąją tvarką (states of emergency), bet tai tik dar labiau izoliuoja režimą ir paskatino spaudimą dėl reformų.

Reformos, derybos ir perėjimas prie demokratijos

F. W. de Klerko vadovaujama NP pradėjo sistemines reformas nuo 1989–1990 m.: 1990 m. buvo uždraustųjų politinių organizacijų (pvz., ANC) panaikinimas, buvo paleisti politiniai kaliniai, įskaitant Nelsoną Mandelą, ir atnaujintos derybos su opozicija. Nors de Klerkas nepriklausomai ne "panaikino apartheidą" jedu vienu aktu, jo administracija inicijavo teisinę ir politinę apartheido demontavimo procesą: daugelis pagrindinių segregacijos įstatymų buvo revizuoti ar panaikinti 1990–1991 m., o 1993 m. buvo priimta pereinamoji konstitucija, kuri parengė dirvą pirmosioms visų rasių rinkimams 1994 m.

1994 m. surengti pirmieji visuotini, lygiateisiai rinkimai laimėjo Afrikos nacionalinis kongresas (ANC), o Nelsonas Mandela tapo prezidentu. Nacionalinė partija prarado ilgalaikę monopoliją valdžioje. NP dalyvavo Pergalės vyriausybėje (Government of National Unity) 1994–1996 m., bet tuomet paliko koaliciją ir vėliau siekė išlikti kaip opozicinė jėga. 1997 m. partija perorganizuota į Naująją Nacionalinę partiją (New National Party, NNP), kuri palaipsniui prarado politinę reikšmę ir 2000–2005 m. išsisklaidė: dalis narių prisijungė prie kitų partijų, įskaitant Demokratinę aljansą (DA) ir kai kuriuos – prie ANC.

Paveldas ir vertinimas

Nacionalinės partijos valdymas paliko gilias ir skausmingas pėdsakus Pietų Afrikos visuomenėje: rasinė segregacija, ekonominė nelygybė, socialinė atskirtis ir ilgametės traumos. Tarptautinė bendruomenė ilgainiui pasmerkė apartheidą, įvedė sankcijas ir boikotus, o vietinis pasipriešinimas ir masiniai judėjimai, tokie kaip ANC, panaudojo tiek taikias, tiek ginkluotas priemones sistemai nuversti.

Šiandien pietųafrikiečiai tebėra susipykę dėl NP palikimo: vieniems tai priminimas apie neteisingumą ir išnaudojimą, kitiems – apie politinę ir ekonominę kovą, kuri lėmė Afrikanerų identiteto ir statuso siekį. Demokratinė Pietų Afrika bando ištaisyti istorines neteisybes per restitucijas, socialines programas ir konstitucinę apsaugą žmogaus teisėms.

Trumpa kronologija

• 1914 – Nacionalinės partijos įkūrimas.
• 1948 – NP laimi rinkimus, pradeda oficialų apartheidą (Malanas premjeru).
• 1950–1960 – apartheido teisės aktų priėmimas ir įsigalėjimas.
• 1966 – Verwoerd nužudymas; partija tęsia griežtą politiką.
• 1970–1980 – tarptautinė izoliacija, vidaus protestai.
• 1989–1991 – de Klerko pradeda reformų procesą.
• 1994 – pirmieji visuotini rinkimai; ANC laimi; NP praranda valdžią.
• 1997–2005 – NP perorganizuojama, vėliau nyksta kaip partija.

Šis aprašymas suteikia bendrą vaizdą apie Nacionalinės partijos istoriją, ideologiją, vykdytą apartheido praktiką, pagrindinius lyderius ir galutinį partijos nuosmukį bei paveldą. Dėl detalesnės informacijos apie konkrečius įstatymus, rinkimus ar lyderius rekomenduojama peržiūrėti specializuotą literatūrą ir archyvinius šaltinius.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Pietų Afrikos Respublikos nacionalinė partija?

K: Kas įkūrė Pietų Afrikos nacionalinę partiją?

Klausimas: Kas 1948 m. tapo Pietų Afrikos Respublikos ministru pirmininku ir ką jis nuveikė?

K: Ar apartheidas buvo vienintelė priežastis, dėl kurios Nacionalinė partija atėjo į valdžią?

K.: Kokie dar klausimai erzino afrikanerius ir paskatino juos balsuoti už Nacionalinę partiją, o ne Jungtinę partiją?

Klausimas: Kas buvo paskutinis Pietų Afrikos vyriausybės vadovas, priklausęs Nacionalinei partijai, ir ką jis nuveikė?

Klausimas: Kada Nacionalinė partija neteko valdžios Pietų Afrikos Respublikoje?

Paieška pagal raidę