Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, sutrumpintai NSDAP), dar žinoma kaip nacių partija, buvo Vokietijos politinė partija. Ji susikūrė 1920 m. iš Vokiečių darbininkų partijos (Deutsche Arbeiterpartei) (DAP), kuri vėliau buvo pervadinta į NSDAP. Savo įkūrimo dieną partija paskelbė 25 punktų manifestą (idėjų knygą). Šiame idėjų sąraše buvo išvardyti šie punktai: atsikratyti Versalio sutarties, gauti daugiau žemės Vokietijos žmonėms, atimti iš žmonių visas pajamas, kurių jie neužsidirbo dirbdami, atimti iš žydų pilietybę, pakeisti švietimo sistemą ir sukurti stiprią centrinę valdžią. Labiausiai žinoma dėl to, kad buvo Hitlerio politinė partija.

Iki 1923 m. NSDAP buvo populiariausia Bavarijoje.



Trumpa istorija

NSDAP oficialiai veikė nuo 1920 m. ir greitai susiformavo kaip radikali dešinės pakraipos organizacija. 1921 m. į partijos vadovybę išsiveržė Adolfas Hitleris, kurio asmenybė ir retorika tapo partijos centru. Po nesėkmingo 1923 m. Miunchene vykusio Beer Hall Putsch dele — karininko maišto — Hitleris buvo įkalintas, o per šį laikotarpį parašė knygą Mein Kampf, kurioje išdėstė savo pasaulėžiūrą ir politinius tikslus.

Po politinės reorganizacijos ir laipsniškos propagandinės bei agitacinės kampanijos NSDAP išnaudojo ekonominę krizę ir masinį nezau­maną 1930-ųjų pradžioje. 1933 m. sausio 30 d. Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Greitai po to, pasinaudodama Reichstago padegimo krizė ir priimant Enabling Act, partija įtvirtino diktatūrą, uždraudė politinę opoziciją ir vykdė plačią visuomenės kontrolę (Gleichschaltung).

Ideologija ir pagrindinės idėjos

  • Ultranacionalizmas: vokiečių tautos viršenybės, vienybės ir atstatymo idėjos po Pirmojo pasaulinio karo ir Versalio sutarties.
  • Rasizmas ir antisemitizmas: centrinė NSDAP ideologijos dalis — žydai ir kitos etninės bei socialinės grupės buvo laikomi žemesnėmis arba grėsmėmis tautos vienybei. Tai tapo pagrindu teisiniams apribojimams, segregacijai ir vėliau — genocidui.
  • Führerprinzip (vadovo principas): valstybės ir partijos autoritetą koncentravo vienam neabejotinai vadovui (Hitleriui), o valdymo struktūros buvo hierarchizuotos ir centralizuotos.
  • Antikomunizmas ir antidemokratizmas: NSDAP priešinosi demokratinėms institucijoms, socializmui bei komunizmui ir vietoj jų siūlė autoritarinį valdymą.
  • Ekspansinė užsienio politika — Lebensraum: idėja apie „gyvybinės erdvės“ plėtrą Rytų Europoje, siekiant užtikrinti žemės ir išteklių Vokietijos tautai.
  • Socialinė inžinerija: siekta sukurti „Volksgemeinschaft“ (tautinę bendruomenę), kontroliuoti švietimą, kultūrą ir ekonomiką, vis dažniau derinant valstybės intervenciją su privačia nuosavybe.

Organizacija ir metodai

Partija turėjo platų organizacinį tinklą: jaunimo organizacijas (Hitlerjugend), moterų organizacijas, profesines sąjungas pakeitusias struktūras ir paramilitarines pajėgas. Svarbiausios jėgos – SA (Sturmabteilung), vėliau daugiausia SS (Schutzstaffel), kurios vykdė smurtą prieš politinius priešininkus ir grupes, kurioms buvo grasinama. Vykdoma propaganda (vadovaujama Josepho Goebbelso) ir cenzūra užtikrino ideologijos sklaidą ir viešosios nuomonės formavimą.

Politika ir nusikaltimai

NSDAP įgyvendino represinę politiką prieš: žydus, romus, politinius oponentus (socialistus, komunistus), asmenis su negalia, homoseksualus ir kitas mažumas. 1935 m. priimtos Niurnbergo įstatymai legalizavo rasinę diskriminaciją. Antrojo pasaulinio karo metu partija ir Vokietijos valstybės struktūros įvykdė masinius karo nusikaltimus ir genocidą — Holokaustą — kurio metu buvo nužudyti apie šeši milijonai žydų ir milijonai kitų aukų.

Karas ir žlugimas

NSDAP režimo agresyvi užsienio politika ir invazijos (pvz., į Lenkiją 1939 m.) išprovokavo Antrąjį pasaulinį karą. Po ilgų kovų ir didelių nuostolių Vokietija pralošė — 1945 m. pabaigoje Trečiasis reichas žlugo, Hitleriui nusižudžius, o likusios partijos struktūros buvo uždraustos ir suskaidytos.

Po karo ir teisinė atsakomybė

Po karo sąjungininkai vykdė Nurembergo teismus, kuriuose daugybė aukštų nacių pareigūnų buvo nuteisti už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir kitus pažeidimus. NSDAP kaip organizacija buvo pripažinta nusikalstama kai kuriose kontekstuose, o Vokietijoje pokario įstatymai griežtai draudžia nacių simboliką, ideologijos propogavimą ir neonacines organizacijas.

Paveldas ir atmintis

NSDAP palikimas yra vienareikšmiškai neigiamas: milijonai aukų, sunaikintos bendruomenės ir gilios moralinės bei geopolitinės pasekmės. Istorinė atmintis, tyrimai ir ugdymas apie nacistinį režimą padeda suprasti, kaip autoritarizmas, rasizmas ir totalitarinė ideologija gali virsti katastrofa. Daugelyje šalių veikia memorialai, muziejai ir mokymo programos, skirtos aukoms pagerbti ir prevencijai.

Santrauka

NSDAP buvo radikali, totalitarinė ir smurtinė politinė partija, kurios ideologija grindėsi ekstremaliu nacionalizmu, rasizmu ir autoritarizmu. Jos atėjimas prie valdžios ir vykdyti veiksmai sukėlė vieną didžiausių XX a. tragedijų — Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą. Suvokimas apie šiuos įvykius ir istorijos tyrimas yra svarbūs prevencijai ir demokratijos stiprinimui.