Sąjungininkės (arba Antrojo pasaulinio karo sąjungininkės) — tai valstybės, kurios Antrojo pasaulinio karo metu stojo prieš Ašies šalis ir bendromis pastangomis prisidėjo prie jų nugalėjimo. Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės mėn., o Pietryčių Azijoje ir Ramiajame vandenyne — 1945 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Per karą sąjungininkai koordinavo karinę, politinę ir ekonominę paramą; 1942 m. jų bendras politinis susitarimas buvo įvardytas kaip „Jungtinės Tautos“ (termą aktyviai taikė JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas), o po karo tas bendradarbiavimas tapo pagrindu tarptautinei organizacijai — Jungtinėms Tautoms.

Pagrindinės didžiosios valstybės, dažnai vadinamos „Didžiuoju trejetu“, buvo Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga. Kiekviena iš jų turėjo atskirą vaidmenį: SSRS apsisprendė dėl smūgio Vokietijai Rytų fronte, JAV tiekė milžiniškus pramoninius išteklius ir vadovavo kovai Ramiajame vandenyne, o JK koordinavo Europos operacijas, oro kampanijas ir mobilizavo pajėgas iš savo imperijos.

Šios tautos buvo:

Kaip šios šalys prisidėjo prie pergalės

Karinė parama: dauguma sąjungininkių siuntė karius, laivynus ir oro pajėgas į įvairius frontus. Be to, veikė plataus masto partizanų ir pasipriešinimo judėjimai okupuotose teritorijose, kurie trikdė Ašies valstybių tiekimą ir valdžią.

Ekonominė ir techninė pagalba: JAV taikė Lend-Lease programą, tiekiant ginklus, maisto ir įrangą Jungtinėms Karalystėms, SSRS, Kinijai ir kitiems sąjungininkams, kas buvo lemiama siekiant užtikrinti laimėjimą ilgalaikėje kovoje.

Politinis koordinavimas: sąjungininkai rengė bendrus planus ir aukščiausio lygio susitikimus (pvz., Teherano 1943 m., Jalto 1945 m. ir Potsdamo 1945 m. konferencijos), kuriuose sprendė karo strategiją ir aptarė pokario tvarką.

Kitos pastabos ir sudėtingas statusas

Į pateiktą sąrašą įtrauktos šalys prisidėjo skirtingais būdais: kai kurios tiesiogiai kovėsi ilgesnį laiką, kai kurios paskelbė karą arba teikė diplomatinę bei logistinės paramos formą, o kitos prisidėjo per vyriausybes tremtyje ar kolonijines pajėgas. Pvz.: Indija karo metu buvo Britų Indija ir suteikė dideles žmogiškąsias bei logistikos išteklius Jungtinei Karalystei. Daugelis mažesnių valstybių turėjo vyriausybes tremtyje (pvz., Lenkija, Belgija, Nyderlandai, Norvegija) ir prisidėjo prie sąjungininkų veiksmų kartu su didžiosiomis galybėmis.

Valstybių pakeitimai karo eigoje: kai kurios šalys perėjo iš vienos pusės į kitą arba turėjo sudėtingą statusą. Rumunija permainą patyrė 1944 m. rugpjūčio pabaigoje (perėjo į sąjungininkų pusę 1944 m. rugpjūčio 23 d.), Bulgarija 1944 m. rugsėjį paskelbė karą Vokietijai, o Suomija 1944 m. rugsėjo mėn. sudarė paliaubas su SSRS ir vėliau kovė prieš vokiečių pajėgas Laplandijoje. Italija 1943 m. rugsėjį sudarė paliaubas su sąjungininkais ir Didžioji dalis Italijos valdžios perėjo į sąjungininkų pusę, nors Šiaurės Italijoje laikėsi fašistinė Respubbliqa Sociale Italiana, remiama Vokietijos, iki 1945 m.

Pokario pasekmės

Karo baigtį lėmė sąjungininkų bendras karinis, ekonominis ir diplomatinis spaudimas. Po karo buvo pradėtos teisminės bylos už karo nusikaltimus (pvz., Niurnbergo procesai), įvyko didelės teritorinės ir politinės permainos Europoje bei Azijoje, taip pat buvo įkurta tarptautinė organizacija — Jungtinės Tautos — siekiant išvengti panašių konfliktų ateityje.

Pastaba: pateiktas sąrašas apima šalis, kurios oficialiai laikytos sąjungininkėmis arba paskelbė karą Ašies šalims; sąrašas ne visada atspindi vienodą indėlį — kai kurios valstybės kariavo plačiai, kitos dalyvavo labiau simboliškai, o dar kitos prisidėjo diplomatiškai ar per kolonijines pajėgas.