Nacizmas

Nacių atėjimas į valdžią

Adolfas Hitleris, nacistinės Vokietijos lyderis, parašė knygą "Mein Kampf" ("Mano kova"). Knygoje rašė, kad visos Vokietijos problemos kilo dėl to, kad žydai kūrė planus, kaip pakenkti šaliai. Jis taip pat teigė, kad žydų ir komunistų politikai suplanavo 1918 m. paliaubas, kurios užbaigė Pirmąjį pasaulinį karą ir leido Vokietijai sutikti mokėti didžiules pinigų ir prekių sumas (reparacijas).

Naktį iš 1933 m. vasario 27 d. į vasario 28 d. kažkas padegė Reichstago pastatą. Tai buvo pastatas, kuriame vykdavo Vokietijos parlamento posėdžiai. Naciai dėl to kaltino komunistus. Nacių priešininkai teigė, kad tai padarė patys naciai, norėdami ateiti į valdžią. Tą pačią dieną buvo priimtas nepaprastosios padėties įstatymas, pavadintas Reichstagsbrandverordnung. Vyriausybė tvirtino, kad jis skirtas apsaugoti valstybę nuo žmonių, bandančių pakenkti šaliai. Priėmus šį įstatymą, dauguma Veimaro respublikos pilietinių teisių nebegaliojo. Naciai tai panaudojo prieš kitas politines partijas. Komunistų ir socialdemokratų partijų nariai buvo sodinami į kalėjimus arba žudomi.

Naciai tapo didžiausia partija parlamente. Iki 1934 m. jiems pavyko visas kitas partijas paversti neteisėtomis. Demokratiją pakeitė diktatūra. Adolfas Hitleris tapo Vokietijos vadovu (fiureriu).

Hitleris, tapęs Vokietijos prezidentu, vadovavosi nacistiniu standartu.

Kitų šalių puolimas

Būdamas nacistinės Vokietijos vadovas (fiureris), Hitleris pradėjo į kaimynines šalis perkelti nacių kariuomenę. Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vakarų šalys, tokios kaip Prancūzija, Belgija ir Nyderlandai, buvo okupuotos ir Vokietijos laikomos kolonijomis. Tačiau Rytų šalyse, tokiose kaip Lenkija ir Sovietų Sąjunga, naciai planavo išžudyti arba pavergti slavų tautas, kad vokiečių kolonistai galėtų užimti jų žemes.

Naciai sudarė sąjungas su kitomis Europos šalimis, pavyzdžiui, Suomija ir Italija. Kiekviena kita Europos šalis, kuri sudarė sąjungą su Vokietija, tai darė, nes nenorėjo, kad Vokietija ją užvaldytų. Dėl šių sąjungų ir invazijų naciams pavyko kontroliuoti didžiąją Europos dalį.

Holokaustas

Per Holokaustą milijonai žydų, romų (dar vadinamų čigonais), neįgaliųjų, homoseksualų, politinių oponentų ir daugelio kitų žmonių buvo išsiųsti į koncentracijos ir mirties stovyklas Lenkijoje ir Vokietijoje. Milijonus šių žmonių koncentracijos stovyklose naciai nužudė nuodingomis dujomis. Milijonus šių grupių žmonių naciai taip pat nužudė priversdami juos dirbti vergiškus darbus, neduodami jiems daug maisto ir drabužių. Iš viso žuvo 17 mln. žmonių, iš jų 6 mln. žydų.

Sąjungininkų pergalė

1945 m. Sovietų Sąjunga, nugalėjusi Vokietijos kariuomenę Rusijoje, užėmė Berlyną. Sovietų Raudonoji armija susitiko su amerikiečių ir britų kariuomenėmis, kurios, 1944 m. birželio 6 d. įsiveržusios į nacistinę Europą iš Normandijos Prancūzijoje, kovėsi visoje Vokietijoje. Naciai pralaimėjo, nes Sąjungininkai turėjo daug daugiau karių ir daugiau pinigų nei jie.

Per invaziją į Berlyną Hitleris galėjo nusišauti bunkeryje su savo naująja žmona Eva Braun. Kiti naciai taip pat nusižudė, įskaitant Josephą Goebbelsą, praėjus vos dienai po to, kai Hitleris paskyrė jį savo įpėdiniu. Raudonajai armijai užėmus Berlyną, naciai pasidavė.

Nacių teismas

Po karo sąjungininkų, tokių kaip JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, vyriausybės surengė nacių lyderių teismus. Šie procesai vyko Niurnberge, Vokietijoje. Dėl šios priežasties šie procesai buvo pavadinti "Niurnbergo procesais". Sąjungininkų lyderiai kaltino nacių vadovus karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmonijai, įskaitant milijonų žmonių nužudymą (per Holokaustą), karų sukėlimą, sąmokslą ir priklausymą neteisėtoms organizacijoms, tokioms kaip Schutzstaffel (SS). Teismas daugumą nacių lyderių pripažino kaltais, jie buvo pasodinti į kalėjimą arba jiems buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant.

Naciai po karo

Nuo 1945 m. nacistinės valstybės nebeliko, tačiau vis dar yra žmonių, kurie tiki tomis idėjomis. Šie žmonės dažnai vadinami neonacistais (tai reiškia naujaisiais naciais). Štai keletas šiuolaikinių nacių idėjų pavyzdžių:

• Germanų tautos yra pranašesnės už visas kitas žmonių rases.
• Daugelis neonacių žodį "germanų" keičia į "visų baltųjų žmonių".
• Jie kalba prieš žydus, o kartais ir prieš kitas rases. Pavyzdžiui:

• Jie sako, kad Holokausto nebuvo ir kad jį sugalvojo žydai.
• Sakykite, kad Hitleris buvo teisus, kaltindamas žydus dėl Vokietijos problemų po Pirmojo pasaulinio karo;
• liepė žmonėms nekęsti žydų ir kitų žmonių grupių; ir
• tiki, kad žydai turi per daug galios pasaulyje.

Po karo Vokietijoje ir kitose šalyse, ypač Europos šalyse, buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos teigti, kad Holokausto niekada nebuvo, yra neteisėta. Kartais jie taip pat draudžia abejoti nuo jo nukentėjusių žmonių skaičiumi, t. y. teigia, kad ne tiek daug žmonių buvo nužudyta, kiek dauguma žmonių mano, kas tai parašė? Kilo diskusijų, ar tai turi įtakos žmonių žodžio laisvei. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje ir Prancūzijoje, taip pat draudžiama naudoti nacistinius simbolius, taip pat draudžiama populiariame žiniasklaidos šaltinyje užimti nacių pasižadėjimo poziciją, kad naciai jų nenaudotų.

Susiję puslapiai

• Adolfas Hitleris

• Mein Kampf

• Nacių eugenika

• Holokaustas
• Nacių koncentracijos ir mirties stovyklos

• Holokausto aukos