Nacizmas: apibrėžimas, ideologija, istorija ir Holokaustas
Išsami analizė: nacizmas — apibrėžimas, ideologija, istorija ir Holokaustas. Priežastys, pasekmės, svarbiausios datos ir dokumentai vienoje vietoje.
Nacizmas (arba nacionalsocializmas; vok. Nationalsozialismus) - politinių įsitikinimų, susijusių su Vokietijos nacių partija, rinkinys. Jis prasidėjo XX a. trečiajame dešimtmetyje. Partija į valdžią atėjo 1933 m., pradėdama Trečiąjį reichą. Vokietijoje jie gyvavo iki 1945 m., Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nacizmas yra fašizmo forma ir naudoja biologinį rasizmą. Didelė dalis šio judėjimo filosofijos buvo grindžiama idėja, kad "arijų rasė" - taip jie vadino žmones, kuriuos šiandien vadiname germanais, - yra geresnė už visas kitas rases ir turi didžiausią gebėjimą išlikti. Pagal rasistines ir gebėjimus ugdančias nacizmo idėjas, germanų tautos buvo Herrenvolk (valdančioji rasė). "Žemesnės" rasės ir žmonės - žydai, romai, slavai, neįgalieji ir kiti - buvo priskiriami Untermenschen (subžmonėms).
Siekiant įgyvendinti rasistines idėjas, 1935 m. Niurnbergo rasiniais įstatymais buvo uždrausta valstybės tarnyboje dirbti ne arijams ir nacių politiniams oponentams. Jais taip pat buvo draudžiami bet kokie "arijų" ir "ne arijų" lytiniai santykiai.
Naciai milijonus žydų, romų ir kitų žmonių išsiuntė į koncentracijos ir mirties stovyklas, kur jie buvo nužudyti. Šios žudynės dabar vadinamos holokaustu.
Žodis nacistas vokiečių kalboje reiškia Nationalsozialist (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei šalininkas). Tai reiškia "Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija".
Idėologijos pagrindai
Nacizmas jungė kelis pagrindinius elementus: ekstremalų nacionalizmą, autoritarišką valdymą (Führerprinzip — lyderio principas), totalitarinę kontrolę per partiją ir valstybinę propagandą, antikomunizmą, militarizmą ir agresyvią išsiplėtimo politiką (konceptas Lebensraum — "gyvenamosios erdvės" poreikis). Viena iš pagrindinių nacizmo ašinių buvo rasinis mokymas, pagal kurį tam tikros tautos ar grupės buvo laikomos aukštesnėmis už kitas. Tai pateisino diskriminaciją, persekiojimą ir galų gale masines žudynes.
Istorija ir svarbūs etapai
- 1919–1920 m.: po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje kilo politinė ir ekonominė krizė, iš kurios išsivystė įvairios ekstremistinės jėgos, tarp jų ir NSDAP (Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija).
- 1920–1929 m.: partija plėtė savo struktūras ir propagandą; Adolfas Hitleris tapo jos lyderiu.
- 1933 m.: Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, o nacistai greitai konsolidavo valdžią, uždraudė politinius oponentus, nutraukė demokratinius procesus ir įvedė diktatūrą.
- 1935 m.: įvesti Niurnbergo rasiniai įstatymai, įtvirtinę rasinę diskriminaciją teisės aktais.
- 1939–1945 m.: Antrojo pasaulinio karo metu nacių režimas vykdė agresyvias karines kampanijas ir sistemingą genocidą.
Holokaustas ir kiti nusikaltimai
Holokaustas — valstybinė, sisteminga žydų bendruomenių naikinimo programa — lėmė apytiksliai 6 milijonų žydų mirtį. Taip pat buvo persekiojamos ir žudomos kitos grupės, tarp jų:
- romai;
- neįgalieji (per eutanazijos programas, žinomas kaip T4);
- politinių priešininkų, komunistų, socialdemokratų nariai;
- homoseksualai;
- slavų tautos ir civilių gyventojai okupuotose šalyse;
- karų belaisviai, ypač sovietų kareiviai — daug jų žuvo dėl bado, prievartos ir masinių žudynių.
Nacių vykdyti nusikaltimai apėmė koncentracijos ir prieglobsčio vietų tinklą, getus, masines šaudynes (Einsatzgruppen), dujų kameras ir kitus naikintojo metodus. Didelės stovyklos, kur vykdytos pramoninio lygio žudynės, buvo tarp jų ir Auschwitzo-Birkenau, Treblinka, Sobibor, Belzec ir Majdanek.
Po karo: teismai, denacifikacija ir paveldas
Po 1945 m. karo nugalėtojos pradėjo teismo procesus prieš nacių vadus; žinomiausias — Nirnbergo teismai, kuriuose daug aukšto rango veikėjų buvo nuteisti už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Pokariu Vokietijoje ir kitose šalyse vyko denacifikacija — bandymai pašalinti nacizmo įtaką iš politikos, švietimo, teisės sistemos ir visuomenės gyvenimo. Daugelyje šalių draudžiama viešai naudoti nacistinius simbolius, o kai kur draudžiama ir holokausto neigimo propaganda.
Nors formalus nacių režimas žlugo 1945 m., jo ideologiniai padariniai ir toliau veikia per ekstremistines grupes ir neonacių judėjimus. Modernioje visuomenėje nacizmas vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimų, genocido ir totalitarizmo pavyzdys, o jo studijos padeda suprasti, kaip kyla ir įsitvirtina agresyvios ideologijos.
Pagrindinės sąvokos
- Nacizmas — politinė ideologija, derinanti rasizmą, ultranacionalizmą ir autoritarizmą.
- NSDAP — Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, nacių partijos oficialus pavadinimas.
- Trečiasis reichas — nacistinės Vokietijos režimas (1933–1945).
- Niurnbergo rasiniai įstatymai — 1935 m. priimti įstatymai, kurie legalizavo rasinę diskriminaciją prieš žydus ir kitas grupes.
- Holokaustas — sistemingas žydų naikinimas nacių režimo metu.
Ši tema yra sudėtinga, skausminga ir turi ilgalaikį istorinį bei moralinį svorį. Supratimas apie nacizmą ir jo padarinius svarbus ne tik atminčiai, bet ir prevencijai prieš tokio tipo ideologijų atgimimą ateityje.
Nacionalsocialistų partijos ženklas
Nacių atėjimas į valdžią
Adolfas Hitleris, nacistinės Vokietijos lyderis, parašė knygą "Mein Kampf" ("Mano kova"). Knygoje rašė, kad visos Vokietijos problemos kilo dėl to, kad žydai kūrė planus, kaip pakenkti šaliai. Jis taip pat teigė, kad žydų ir komunistų politikai suplanavo 1918 m. paliaubas, kurios užbaigė Pirmąjį pasaulinį karą ir leido Vokietijai sutikti mokėti didžiules pinigų ir prekių sumas (reparacijas).
Naktį iš 1933 m. vasario 27 d. į vasario 28 d. kažkas padegė Reichstago pastatą. Tai buvo pastatas, kuriame vykdavo Vokietijos parlamento posėdžiai. Naciai dėl to kaltino komunistus. Nacių priešininkai teigė, kad tai padarė patys naciai, norėdami ateiti į valdžią. Tą pačią dieną buvo priimtas nepaprastosios padėties įstatymas, pavadintas Reichstagsbrandverordnung. Vyriausybė tvirtino, kad jis skirtas apsaugoti valstybę nuo žmonių, bandančių pakenkti šaliai. Priėmus šį įstatymą, dauguma Veimaro respublikos pilietinių teisių nebegaliojo. Naciai tai panaudojo prieš kitas politines partijas. Komunistų ir socialdemokratų partijų nariai buvo sodinami į kalėjimus arba žudomi.
Naciai tapo didžiausia partija parlamente. Iki 1934 m. jiems pavyko visas kitas partijas paversti neteisėtomis. Demokratiją pakeitė diktatūra. Adolfas Hitleris tapo Vokietijos vadovu (fiureriu).
Hitleris, tapęs Vokietijos prezidentu, vadovavosi nacistiniu standartu.
Kitų šalių puolimas
Būdamas nacistinės Vokietijos vadovas (fiureris), Hitleris pradėjo į kaimynines šalis perkelti nacių kariuomenę. Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vakarų šalys, tokios kaip Prancūzija, Belgija ir Nyderlandai, buvo okupuotos ir Vokietijos laikomos kolonijomis. Tačiau Rytų šalyse, tokiose kaip Lenkija ir Sovietų Sąjunga, naciai planavo išžudyti arba pavergti slavų tautas, kad vokiečių kolonistai galėtų užimti jų žemes.
Naciai sudarė sąjungas su kitomis Europos šalimis, pavyzdžiui, Suomija ir Italija. Kiekviena kita Europos šalis, kuri sudarė sąjungą su Vokietija, tai darė, nes nenorėjo, kad Vokietija ją užvaldytų. Dėl šių sąjungų ir invazijų naciams pavyko kontroliuoti didžiąją Europos dalį.
Holokaustas
Per Holokaustą milijonai žydų, romų (dar vadinamų čigonais), neįgaliųjų, homoseksualų, politinių oponentų ir daugelio kitų žmonių buvo išsiųsti į koncentracijos ir mirties stovyklas Lenkijoje ir Vokietijoje. Milijonus šių žmonių koncentracijos stovyklose naciai nužudė nuodingomis dujomis. Milijonus šių grupių žmonių naciai taip pat nužudė priversdami juos dirbti vergiškus darbus, neduodami jiems daug maisto ir drabužių. Iš viso žuvo 17 mln. žmonių, iš jų 6 mln. žydų.
Sąjungininkų pergalė
1945 m. Sovietų Sąjunga, nugalėjusi Vokietijos kariuomenę Rusijoje, užėmė Berlyną. Sovietų Raudonoji armija susitiko su amerikiečių ir britų kariuomenėmis, kurios, 1944 m. birželio 6 d. įsiveržusios į nacistinę Europą iš Normandijos Prancūzijoje, kovėsi visoje Vokietijoje. Naciai pralaimėjo, nes Sąjungininkai turėjo daug daugiau karių ir daugiau pinigų nei jie.
Per invaziją į Berlyną Hitleris galėjo nusišauti bunkeryje su savo naująja žmona Eva Braun. Kiti naciai taip pat nusižudė, įskaitant Josephą Goebbelsą, praėjus vos dienai po to, kai Hitleris paskyrė jį savo įpėdiniu. Raudonajai armijai užėmus Berlyną, naciai pasidavė.
Nacių teismas
Po karo sąjungininkų, tokių kaip JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, vyriausybės surengė nacių lyderių teismus. Šie procesai vyko Niurnberge, Vokietijoje. Dėl šios priežasties šie procesai buvo pavadinti "Niurnbergo procesais". Sąjungininkų lyderiai kaltino nacių vadovus karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmonijai, įskaitant milijonų žmonių nužudymą (per Holokaustą), karų sukėlimą, sąmokslą ir priklausymą neteisėtoms organizacijoms, tokioms kaip Schutzstaffel (SS). Teismas daugumą nacių lyderių pripažino kaltais, jie buvo pasodinti į kalėjimą arba jiems buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant.
Naciai po karo
Nuo 1945 m. nacistinės valstybės nebeliko, tačiau vis dar yra žmonių, kurie tiki tomis idėjomis. Šie žmonės dažnai vadinami neonacistais (tai reiškia naujaisiais naciais). Štai keletas šiuolaikinių nacių idėjų pavyzdžių:
- Germanų tautos yra pranašesnės už visas kitas žmonių rases.
- Daugelis neonacių žodį "germanų" keičia į "visų baltųjų žmonių".
- Jie kalba prieš žydus, o kartais ir prieš kitas rases. Pavyzdžiui:
- Jie sako, kad Holokausto nebuvo ir kad jį sugalvojo žydai.
- Sakykite, kad Hitleris buvo teisus, kaltindamas žydus dėl Vokietijos problemų po Pirmojo pasaulinio karo;
- liepė žmonėms nekęsti žydų ir kitų žmonių grupių; ir
- tiki, kad žydai turi per daug galios pasaulyje.
Po karo Vokietijoje ir kitose šalyse, ypač Europos šalyse, buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos teigti, kad Holokausto niekada nebuvo, yra neteisėta. Kartais jie taip pat draudžia abejoti nuo jo nukentėjusių žmonių skaičiumi, t. y. teigia, kad ne tiek daug žmonių buvo nužudyta, kiek dauguma žmonių mano, kas tai parašė? Kilo diskusijų, ar tai turi įtakos žmonių žodžio laisvei. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje ir Prancūzijoje, taip pat draudžiama naudoti nacistinius simbolius, taip pat draudžiama populiariame žiniasklaidos šaltinyje užimti nacių pasižadėjimo poziciją, kad naciai jų nenaudotų.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra nacizmas?
A: Nacizmas - tai politinių įsitikinimų, siejamų su Vokietijos nacių partija, rinkinys. Tai kraštutinė dešinioji, fašistinė ideologija, kurią labai įkvėpė Osvaldo Špenglerio darbai.
K: Kada nacių partija įgijo valdžią?
A: Nacių partija valdžią įgijo 1933 m. ir pradėjo įgyvendinti savo idėjas Vokietijoje, kurią pavadino Trečiuoju reichu.
K: Kuo naciai tikėjo apie arijų rasę?
A: Naciai tikėjo, kad tik arijų (vokiečių) rasė yra pajėgi kurti tautas, o kitos rasės yra korupcinių jėgų, tokių kaip kapitalizmas ir marksizmas, atstovai. Jie taip pat laikė arijų rasę "pagrindine rase", t. y. manė, kad jie yra biologiškai labiau išsivystę už kitus žmones ir nusipelnė turėti valdžią jų atžvilgiu.
Klausimas: Kokias reformas norėjo įgyvendinti kai kurie naciai?
A: Kai kurie naciai norėjo panaikinti ekonomines klases Vokietijoje ir kad vyriausybė perimtų didžiųjų įmonių kontrolę. Šios reformos būtų buvusios platesnės, nei planavo Hitleris, todėl daugelis šių nacių jo įsakymu buvo nužudyti per vadinamąją "ilgų peilių naktį".
Klausimas: Ką naciai kaltino dėl Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare?
A: Nacistai dėl Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare kaltino žydų tautą; tai vadinama "dūrio į nugarą mitu". Jie taip pat kaltino žydus dėl sparčios infliacijos ir praktiškai visų kitų ekonominių bėdų, su kuriomis tuo metu susidūrė Vokietija dėl pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.
Klausimas: Kokią propagandos taktiką jie naudojo prieš žydus?
A: Naciai prieš žydus naudojo propagandos taktiką, vadinamą atpirkimo ožiu, kai juos tingiai, bet veiksmingai kaltino dėl visų problemų, su kuriomis tuo metu susidūrė Vokietija. Taip jie pateisino Antrojo pasaulinio karo metais prieš žydus vykdytus žiaurumus.
Klausimas: Kaip jie įgyvendino rasistines idėjas?
A: Rasistinėms idėjoms įgyvendinti Niurnbergo rasiniai įstatymai (sukurti 1935 m.) uždraudė valstybės tarnyboje dirbti ne arijams ir politiniams oponentams, o "arijų" ir "ne arijų" lytinius santykius. Milijonai žydų, romų ir kitų žmonių buvo išsiųsti į koncentracijos arba mirties stovyklas, kur buvo nužudyti; šios žudynės dabar vadinamos "holokaustu".
Ieškoti