1918 m. lapkričio 11 d. geležinkelio vagone Kompjeno miške buvo pasirašyta Pirmojo pasaulinio karo metu su Vokietija kovojusių sąjungininkų ir paliaubų sutartis, kuri žymėjo Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte pabaigą. Sąjungininkų vyriausiasis vadas maršalas Ferdinandas Fochas ir Vokietijos atstovas Matijas Erzbergeris buvo svarbiausi ją pasirašę asmenys.

Kontekstas prieš pasirašymą

Lapkričio 11 d. 5 val. ryto buvo susitarta dėl paliaubų, kurios turėjo įsigalioti 11 val. ryto Paryžiaus laiku. Paliaubos buvo pasiektos didelio politinio ir karinio spaudimo fone: Vokietijos fronte padėtis tapo nebevaldoma, kariuomenė buvo išsekusi, kariniai resursai sparčiai mažėjo, o vidaus padėtis – nestabili.

Lapkričio 7 d. laikinai einantis Vokietijos vado pareigas Paulas von Hindenburgas telegrama kreipėsi į Ferdinandą Fochą su prašymu surengti susitikimą. Jis patyrė spaudimą dėl gresiančios revoliucijos Berlyne, Miunchene ir kitose Vokietijos vietose.

Pagrindinės paliaubų sąlygos

Paliaubos nurodė nedelsiant nutraukti karo veiksmus Vakarų fronte ir apėmė griežtas sąlygas, kurios leido sąjungininkams užtikrinti, kad Vokietija nebegalėtų tęsti puolimo operacijų. Tarp svarbiausių punktų buvo:

  • nedelsiant nutraukti šaudymą ir kariuomenės operacijas;
  • Vokietijos kariuomenės išvedimas iš okupuotų teritorijų;
  • pavesti didelį kiekį karo įrangos, amunicijos, artilerijos ir lėktuvų;
  • povandeninių laivų (U‑laivų) perdavimas arba internavimas;
  • laisvas karo belaisvių ir civilių nelaisvėje esančių asmenų grąžinimas;
  • sąjungininkų teisė įtampos atveju įvesti okupaciją tam tikrose priežastiniuose zonose (pvz., prie Reino upės);
  • paliaubos buvo nustatytos į pradinį terminą su galimybe pratęsti, tuo metu paruošiant platesnes taikos derybas.

Pasekmės ir reikšmė

Paliaubos 1918 m. lapkričio 11 d. praktiškai nutraukė mūšius Vakarų fronte ir ženkliai prisidėjo prie karo pabaigos Europoje. Jas pasirašius prasidėjo politinės permainos Vokietijoje – mėgta revoliucinė banga, kuri netrukus lėmė imperatoriaus Vilhelmo II (Kaiserio) tronavimo pabaigą ir Vokietijos pokyčius į respubliką. Paliaubos taip pat parengė kelią vėlesnėms taikos deryboms, kurios vyko Paryžiuje ir virto Versalio taikos sutartimi 1919 m.

Tarptautine prasme lapkričio 11 d. tapo atminimo diena — daugelyje šalių ši data minimas kaip pamaldos ir pagerbimo diena žuvusiems kare (angl. Armistice Day arba Remembrance Day).

Istorinės ir simbolinės peripetijos

Kompjeno geležinkelio vagonėlis, kuriame buvo pasirašytos 1918 m. paliaubos, tapo galingu simboliu. Antrajame pasauliniame kare Vokietijos vadovybė 1940 m. panaudojo tą patį vietą (ir vagonėlio kopiją arba jį patį, priklausomai nuo šaltinių) kaip simbolinę pergalę prieš Prancūziją — tai parodė, kiek simbolika gali viršyti praktinį susitarimą. Vagonėlis vėliau buvo nugabentas į Vokietiją ir galutinai sunaikintas karo metu, nors jo atminimas išliko istoriniuose pasakojimuose.

Trumpas apibendrinimas

1918 m. Kompjeno paliaubos ženklino ne tik mūšių pabaigą Vakarų fronte, bet ir pradžią platesnių politinių pokyčių Europoje bei ilgamečių pasekmių tarptautinei tvarkai. Paliaubos leido pereiti nuo karo prie taikos derybų, kurių rezultatai formavo pokario Europos žemėlapį ir politiką.