Paul Ludwig Hans Anton von Beneckendorff und von Hindenburg (1847 m. spalio 2 d. - 1934 m. rugpjūčio 2 d.) - Vokietijos feldmaršalas ir valstybės veikėjas.

1911 m. Hindenburgas pasitraukė iš kariuomenės. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jis vėl grįžo į kariuomenę. Jis išgarsėjo 1914 m. laimėjęs Tanenbergo mūšį.

1919 m. Hindenburgas vėl pasitraukė į pensiją, bet 1925 m. dar kartą grįžo į viešąjį gyvenimą ir buvo išrinktas antruoju Vokietijos prezidentu.

Jis buvo 84 metų amžiaus ir silpnos sveikatos, tačiau 1932 m. turėjo dalyvauti pakartotiniuose rinkimuose kaip vienintelis kandidatas, galintis nugalėti Adolfą Hitlerį. Jis bandė sustabdyti nacių partijos atėjimą į valdžią, bet 1933 m. sausio mėn. turėjo paskirti Hitlerį kancleriu. Kovo mėn. jis pasirašė 1933 m. Įgalinimo aktą, kuriuo Hitlerio vyriausybei buvo suteikti ypatingi įgaliojimai. Kitais metais Hindenburgas mirė, po to Hitleris paskelbė prezidento postą laisvu ir pasiskelbė valstybės vadovu.

Jo garbei buvo pavadintas garsusis cepelinas "Hindenburgas", kuris 1937 m. sudegė per gaisrą, taip pat jo garbei buvo pavadintas ir jo valdymo laikotarpiu pastatytas Hindenburgdamm - pylimas, jungiantis Zilto salą su žemynine Šlėzvigo-Holšteino dalimi.

Atsiminimai apie ankstyvą gyvenimą ir karinę karjerą

Paul von Hindenburg gimė Prūsijoje aristokratinėje Beneckendorffų šeimoje. Jaunystėje įstojo į kariuomenę ir per kelis dešimtmečius kilstelėjo laipsniais, įgydamas reputaciją disciplinuoto ir kompetentingo karininko. Iki 1911 m. jis sulaukė pensijos, tačiau turėjo ilgą ir nuosaikų karjeros kelią, tarnavus įvairiuose pulkuose ir užimdamas įvairias vadovavimo pareigas.

Pirmojo pasaulinio karo vaidmuo

Su pasauliniu karu prasidėjus 1914 m. Hindenburgas buvo pakviestas grįžti į karinę tarnybą. Jis ėmėsi vadovavimo rytiniame fronte ir įgijo didelį populiarumą po pergalės ties Tanenbergu, kur kartu su savo štabu ėmė taikyti efektyvias manevro taktiką prieš Rusijos pajėgas. Vėliau jis kartu su generalu Erichu Ludendorffu tapo viena iš pagrindinių Vokietijos karo vadovybės figūrų ir darė lemiamą įtaką karo strateginiams sprendimams.

Tarpukario politinė veikla ir prezidentūra

Po karo Hindenburgas trumpam pasitraukė, bet 1925 m. rinkimuose jis surinko plačią paramą ir tapo Vokietijos prezidentu. Jo autoritetas ir karo garbė stovėjo už konservatyvių jėgų siekių atkurti tvarką ir stabilumą visoje šalyje, kuri tuo metu patyrė ekonominius sunkumus ir politinį susiskaldymą. Kaip prezidentas Hindenburgas buvo tradicinių pažiūrų, palaikė kariuomenę ir dažnai rėmė konservatyvias vyriausybes.

Rinkimai 1932 m. ir sprendimas paskirti Hitlerį

1932 m. Hindenburgas laimėjo antrąją prezidento kadenciją, nors jo sveikata silpnėjo, o politinė padėtis šalyje buvo labai įtempta. Per 1932–1933 m. krizę parlamentinės daugumos trūkumas ir politiniai sandėriai tarp konservatorių, pramonininkų bei dešiniųjų padarė didelę įtaką sprendimui 1933 m. paskirti Adolfą Hitlerį kancleriu. Hindenburgą spaudė įvairūs patarėjai ir politiniai veikėjai, manydami, kad Hitlerį galima kontroliuoti, jei jam suteikus valdžią per vyriausybę.

Įgalinimo aktas, mirtis ir paveldas

Po Hitlerio paskyrimo Hindenburgas 1933 m. kovo mėn. pasirašė Įgalinimo aktą, kuriuo parlamentui buvo priskirtos teisės perduoti vykdomajai valdžiai plačius įgaliojimus be Bundestago priežiūros. Šis aktas tapo viena iš svarbių priežasčių Hitlerio režimo konsolidavimui. Hindenburgas mirė 1934 m. rugpjūčio 2 d.; po jo mirties Hitleris sujungė prezidento ir kanclerio pareigas ir tapo faktiniu šalies vadovu.

Įvertinimai ir istorinė atsakomybė

Istorikai Hindenburgą vertina įvairiai: vieni pabrėžia jo karinį meistriškumą ir populiarumą visuomenėje, kiti kritikuoja už konservatyvių elito sprendimų ir politinių kompromisų, kurie leido nacionalsocialistams įtvirtinti valdžią. Ypač daug diskusijų sukėlė jo sprendimas paskirti Hitlerį kancleriu ir pasirašyti Įgalinimo aktą — epizodai, kurie turėjo lemtingą poveikį Vokietijos ir Europos istorijai.

Paminėjimas kultūroje ir technikoje

Hindenburgo vardu buvo pavadinti keli technikos objektai ir infrastruktūros projektai. Minėtasis cepelinas "Hindenburgas", kuris tapo simbolišku XX a. aviacijos objektu ir galiausiai sudegė 1937 m., įėjo į istoriją kaip vienas dramatiškiausių aviacijos incidentų. Taip pat Hindenburgdamm — pylimas, jungiantis Zilto salą su žemynine Šlėzvigo-Holšteino dalimi — yra viena iš konstrukcijų, susieta su jo laikmečiu ir vardu.

Apibendrinant, Paulas von Hindenburgas išliko sudėtinga istorine figūra: karo didvyris ir tautos simbolis, bet taip pat valstybės vadovas, kurio sprendimai prisidėjo prie demokratijos žlugimo Vokietijoje 1930-aisiais.