1933 m. kovo 23 d. Vokietijos parlamentas (Reichstagas) priėmė Įgalinimo įstatymą (vok. Ermächtigungsgesetz). Tai buvo antrasis svarbus žingsnis po dekreto dėl Reichstago gaisro, kuriuo naciai įgijo diktatūrinius įgaliojimus naudodamiesi daugiausia teisinėmis priemonėmis. Įstatymas leido kancleriui Adolfui Hitleriui ir jo kabinetui priimti įstatymus nedalyvaujant Reichstagui.
Oficialus Įgalinimo įstatymo pavadinimas buvo Gesetz zur Behebung der Not von Volk und Reich ("Įstatymas dėl tautos ir imperijos nelaimių atitaisymo").
Kontekstas prieš priėmimą
Įgalinimo įstatymas priimtas praėjus vos kelioms savaitėms po Reichstago gaisro (1933 m. vasario 27 d.) ir po jo sekusio skubaus dekreto, kuriuo buvo suspenduotos pilietinės laisvės (t. y. žodžio, spaudos, susirinkimų teisės) ir leista masiškai persekioti komunistus bei kitus režimui nepatikimus veikėjus. Dėl šių represijų dauguma Komunistų frakcijos deputatų negalėjo dalyvauti balsavime, o opozicinių jėgų veikla buvo smarkiai apribota.
Priėmimo aplinkybės
Balsavimas vyko Krollo operoje (ne įprastame Reichstago pastate) ir buvo lydimas spaudimo, vaidmenį vaidino taip pat SA bei SS buvimas gatvėse ir areštai politiniams oponentams. Įstatymui reikėjo dviejų trečdalių daugumos, nes jis keitė Konstituciją. Nepaisant spaudimo, Socialdemokratų frakcija balsavo prieš; kitų tradicinių partijų, kaip Centro partijos, parama atitiko katalikiškų bažnytinių pažadų ir politinių sandorių kontekstą. Oficialūs balsavimo rezultatai dažnai cituojami kaip 444 už ir 94 prieš (su daug komunistų deputatų nepasirodžius).
Teisinė esmė ir poveikis
Įgalinimo įstatymas suteikė Vyriausybei teisę priimti įstatymus, net jei jie prieštarautų Weimaro konstitucijai, ir tai galiojo ketverius metus (Reichstagas turėjo teisę pratęsti galiojimą). Praktikoje tas teisės aktas reiškė, kad visas įstatymų leidybos procesas perėjo iš parlamentinės diskusijos į kanclerio ir kabineto rankas, sudarius patikimą teisinį pagrindą Hitleriui centralizuoti valdžią.
Tolimesnės pasekmės greitai sekė: buvo uždarinėjamos ir paleidžiamos opozicinės organizacijos, naikinta vietinė autonomija per procesą, vadinamą Gleichschaltung (suderinimu), uždraustos profsąjungos, o vėliau ir visos kitos politinės partijos. Įgalinimo įstatymo galiojimas buvo pratęstas ir išliko pagrindiniu teisės instrumentu, leidusiu režimui įtvirtinti vienpartinę diktatūrą ir vykdyti represijas be parlamentinio patikrinimo.
Istorinis vertinimas
Istorikai dažnai įvardija Įgalinimo įstatymą kaip lemtingą momentą, kai teisėtu keliu buvo užkirstas kelias demokratijai ir suteiktas teisinis pagrindas nacių diktatūrai. Nors formalūs teisiniai aktai ir procedūros buvo naudojami, aplinkybės – bauginimai, represijos ir laisvės panaikinimas – aiškiai parodė, kad tai buvo prievarta pagrįstas valdžios perėmimas. Įstatymas tapo kertine priemone, kurią panaudojus Hitlerio režimas sistemingai naikino politinę pluralizmą ir teisinę apsaugą Vokietijoje.