Įgalinimo įstatymas (Ermächtigungsgesetz, 1933) – Hitlerio diktatūros pradžia
1933 m. Įgalinimo įstatymas – teisinis posūkis, leidęs Hitleriui įtvirtinti diktatūrą. Sužinokite, kaip Reichstago sprendimas pakeitė Vokietijos istoriją.
1933 m. kovo 23 d. Vokietijos parlamentas (Reichstagas) priėmė Įgalinimo įstatymą (vok. Ermächtigungsgesetz). Tai buvo antrasis svarbus žingsnis po dekreto dėl Reichstago gaisro, kuriuo naciai įgijo diktatūrinius įgaliojimus naudodamiesi daugiausia teisinėmis priemonėmis. Įstatymas leido kancleriui Adolfui Hitleriui ir jo kabinetui priimti įstatymus nedalyvaujant Reichstagui.
Oficialus Įgalinimo įstatymo pavadinimas buvo Gesetz zur Behebung der Not von Volk und Reich ("Įstatymas dėl tautos ir imperijos nelaimių atitaisymo").
Kontekstas prieš priėmimą
Įgalinimo įstatymas priimtas praėjus vos kelioms savaitėms po Reichstago gaisro (1933 m. vasario 27 d.) ir po jo sekusio skubaus dekreto, kuriuo buvo suspenduotos pilietinės laisvės (t. y. žodžio, spaudos, susirinkimų teisės) ir leista masiškai persekioti komunistus bei kitus režimui nepatikimus veikėjus. Dėl šių represijų dauguma Komunistų frakcijos deputatų negalėjo dalyvauti balsavime, o opozicinių jėgų veikla buvo smarkiai apribota.
Priėmimo aplinkybės
Balsavimas vyko Krollo operoje (ne įprastame Reichstago pastate) ir buvo lydimas spaudimo, vaidmenį vaidino taip pat SA bei SS buvimas gatvėse ir areštai politiniams oponentams. Įstatymui reikėjo dviejų trečdalių daugumos, nes jis keitė Konstituciją. Nepaisant spaudimo, Socialdemokratų frakcija balsavo prieš; kitų tradicinių partijų, kaip Centro partijos, parama atitiko katalikiškų bažnytinių pažadų ir politinių sandorių kontekstą. Oficialūs balsavimo rezultatai dažnai cituojami kaip 444 už ir 94 prieš (su daug komunistų deputatų nepasirodžius).
Teisinė esmė ir poveikis
Įgalinimo įstatymas suteikė Vyriausybei teisę priimti įstatymus, net jei jie prieštarautų Weimaro konstitucijai, ir tai galiojo ketverius metus (Reichstagas turėjo teisę pratęsti galiojimą). Praktikoje tas teisės aktas reiškė, kad visas įstatymų leidybos procesas perėjo iš parlamentinės diskusijos į kanclerio ir kabineto rankas, sudarius patikimą teisinį pagrindą Hitleriui centralizuoti valdžią.
Tolimesnės pasekmės greitai sekė: buvo uždarinėjamos ir paleidžiamos opozicinės organizacijos, naikinta vietinė autonomija per procesą, vadinamą Gleichschaltung (suderinimu), uždraustos profsąjungos, o vėliau ir visos kitos politinės partijos. Įgalinimo įstatymo galiojimas buvo pratęstas ir išliko pagrindiniu teisės instrumentu, leidusiu režimui įtvirtinti vienpartinę diktatūrą ir vykdyti represijas be parlamentinio patikrinimo.
Istorinis vertinimas
Istorikai dažnai įvardija Įgalinimo įstatymą kaip lemtingą momentą, kai teisėtu keliu buvo užkirstas kelias demokratijai ir suteiktas teisinis pagrindas nacių diktatūrai. Nors formalūs teisiniai aktai ir procedūros buvo naudojami, aplinkybės – bauginimai, represijos ir laisvės panaikinimas – aiškiai parodė, kad tai buvo prievarta pagrįstas valdžios perėmimas. Įstatymas tapo kertine priemone, kurią panaudojus Hitlerio režimas sistemingai naikino politinę pluralizmą ir teisinę apsaugą Vokietijoje.
Įgaliojimų suteikimo akto priėmimas
Naciai parašė Įgaliojimų įstatymą, kad įgytų visišką politinę valdžią, nereikalaudami daugumos Reichstage ir nesiderėdami su koalicijos partneriais.
Propaganda
Per 24 valandas po to, kai 1933 m. sausio 30 d. Hitleris buvo paskirtas Vokietijos kancleriu, jo rezultatams įtaką sumaniai padarė propagandos ministras Josephas Goebbelsas, kuris rašė:
Dabar bus lengva tęsti kovą, nes galėsime pasitelkti visus valstybės išteklius. Radijas ir spauda yra mūsų dispozicijoje. Surengsime propagandos šedevrą.
Likus kelioms dienoms iki rinkimų naciai organizavo gatvių smurtą, kad įbaugintų opoziciją ir sukeltų komunizmo baimę. Likus šešioms dienoms iki rinkimų, Reichstago sudeginimas tapo svarbiausiu kampanijos įvykiu.
Smurtas
Vėliau tą pačią dieną Reichstagas susirinko bauginančiomis aplinkybėmis, o salėje ir už jos ribų būriavosi SA kariai. Hitleris savo kalboje pabrėžė krikščionybės svarbą vokiečių kultūroje. Tuo ypač siekta nuraminti anksčiau sąjungininke buvusią katalikišką Centro partiją. Į ją iš dalies buvo įtrauktos partijos pirmininko Liudvigo Kaaso (Ludwig Kaas) prašytos garantijos.
Visos partijos, išskyrus SPD, balsavo už Įgaliojimų suteikimo aktą. Pašalinus komunistų delegatus ir suėmus arba pasislėpus 26 SPD deputatams, galutinė balsavimo išraiška buvo 441 balsas už Įgaliojimų aktą ir 94 (visi socialdemokratai) prieš.
Pasekmės
Komunistų partijos deputatai, taip pat keli socialdemokratų deputatai, jau buvo įkalinti, o vyriausybė netrukus po rinkimų paskelbė, kad komunistų mandatai neveikia. Likusius laisvus parlamento narius įbaugino parlamento salę apsupusi SA. Galiausiai prieš įstatymo projektą balsavo tik socialdemokratai.
Britų bulvarinis laikraštis "Daily Express" aprašė žydų reakciją į Vokietijos boikotą taip: "Judėja skelbia karą Vokietijai" (1933 m. kovo 25 d.).
Prezidentinės pasekmės
Prezidentas von Hindenburgas atrodė patenkintas tvirta Hitlerio ranka. Per vyriausybės pasitarimą dėl Įgaliojamojo akto von Hindenburgo atstovas pareiškė, kad senstelėjęs prezidentas pasitraukia iš kasdienių vyriausybės reikalų ir kad prezidento bendradarbiavimo dėl įstatymų, priimtų dėl Įgaliojamojo akto, nereikės.
Susiję puslapiai
- Įgaliojimų suteikimo aktas (bendrasis)
Klausimai ir atsakymai
K: Kaip vokiškai vadinosi Įgaliojimo aktas?
A: Įgalinimo aktas vokiečių kalba vadinosi Ermהchtigungsgesetz.
K: Kada Vokietijos parlamentas priėmė Įgaliojimų aktą?
A: Įgalinimo aktą Vokietijos parlamentas (Reichstagas) priėmė 1933 m. kovo 23 d.
K: Ką Įgaliojimų įstatymas leido daryti kancleriui Adolfui Hitleriui ir jo ministrų kabinetui?
A.: Įgaliojimo aktas leido kancleriui Adolfui Hitleriui ir jo kabinetui priimti įstatymus nedalyvaujant Reichstagui.
K: Kaip naciai įgijo diktatoriškus įgaliojimus naudodamiesi daugiausia teisinėmis priemonėmis?
A.: Diktatorinius įgaliojimus naciai įgijo naudodamiesi iš esmės teisėtomis priemonėmis dviem pagrindiniais etapais: pirma, dekretu dėl Reichstago gaisro ir, antra, priėmus Įgaliojimų aktą.
K: Kaip kitaip vadinasi Įgaliojimo aktas?
A: Kitas Įgalinimo akto pavadinimas yra Gesetz zur Behebung der Not von Volk und Reich ("Įstatymas dėl žmonių ir imperijos nelaimių atitaisymo").
Klausimas: Kas dėl šio įstatymo priėmimo priėmė įstatymus nedalyvaujant Reichstagui?
A: Dėl šio įstatymo priėmimo kancleris Adolfas Hitleris ir jo kabinetas galėjo priimti įstatymus nedalyvaujant Reichstagui.
Ieškoti