Adolfas Hitleris (1889 m. balandžio 20 d. – 1945 m. balandžio 30 d.) buvo Vokietijos politikas ir nacistinės Vokietijos vadovas. Gimė Austrijos miestelyje Braunau am Inne, jaunuolis persikėlė į Vokietiją, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, kur tarnavo kaip pėstininkas ir gavo kelis apdovanojimus. Po karo įsitraukė į politinę veiklą, įstojo į Vokietijos darbininkų partiją, vėliau pervardytą į NSDAP, kurios vadovu tapo 1921 metais. 1923 m. dalyvavo nesėkmingame „Alaus barų puče“ (Beer Hall Putsch), už ką buvo teistas ir laikinai kalintas; laisvėje jis parašė savo ideologinį manifestą „Mein Kampf“.

Ateiti į valdžią ir diktatūros konsolidacija

1920–1930 m. dešimtmečiais Hitleris pasinaudojo ekonomine krize, masiniu nedarbu ir politine nestabilumu, kad užaugintų savo populiarumą. Po 1932 m. demokratinių rinkimų. jis buvo paskirtas Vokietijos kancleriu 1933 m. sausio 30 d. Netrukus po to naciai išnaudojo Reichstago padegimą ir kitus įvykius, priėmė išplėstines teisines priemones ir per diktatūros mechanizmus įtvirtino valdžią. 1933 m. jie užblokavo visas kitas politines partijas ir pradėjo sistemingą konkurentų, žiniasklaidos ir pilietinių laisvių slopinimą — tai buvo dalis plataus proceso, vadinamo Gleichschaltung.

1934 m., po prezidento Paulio von Hindenburgo mirties ir po vadinamosios „Ilgųjų peilių nakties“ (kurioje Hitleris pašalino politinius oponentus ir karinę vadovybę, kuri jam grėsė), Hitleris tapo fiureriu (vadovu) ir iš esmės sujungė valstybės bei partijos vadovo postus, įtvirtindamas centralizuotą autoritarinę valdžią.

Valstybės politika ir ideologija

Hitlero režimas remėsi griežta rasine ideologija: antisemitizmu, rasiniu hierarchizavimu ir idėja apie vokiečių tautos viršenybę bei teisę į Lebensraum (gyvybinę erdvę) Rytų Europoje. Režimas vykdė didelį karinį paruošimą, nacionalizavo svarbius ekonomikos sektorius, inicijavo viešųjų darbų programas ir karinės pramonės plėtrą. Politika apėmė intensyvią propagandą, jaunimo organizavimą ir griežtą visuomenės kontrolę per partinę struktūrą.

Karinės agresijos ir Antrasis pasaulinis karas

Remdamasis ekspansionistine politika, Hitleris 1938–1939 m. siekė įgyvendinti Vokietijos teritorinius reikalavimus: 1938 m. įvykdė Anschluss (Austrijos prijungimą) ir prisijungė Sudetų sritis prie Čekoslovakijos, o 1939 m. okupavo tolimesnes Čekoslovakijos dalis. 1939 m. Hitleris įsakė įsiveržti į Lenkiją ir taip pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Karo metu Hitleris buvo vyriausiasis Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadas ir priimdavo daugumą svarbių strateginių sprendimų – tai buvo vadinamojo fiurerio principo (Führerprinzip) dalis.

Karo nusikaltimai ir Holokaustas

Per karą nacių pajėgos įvykdė daug karo nusikaltimų. Režimo politika įtraukė sistemingą politinių oponentų, civilių gyventojų ir karo belaisvių persekiojimą, masines egzekucijas, deportacijas ir priverstinius darbu. Hitleris ir jo bendrininkai organizavo ir vykdė masines žudynes bei prievartinį naikinimą, nukreiptą prieš žydus ir kitas etnines, religines ir politines mažumas. Per vadinamąjį Holokaustą naciai nužudė maždaug šešis milijonus žydų; taip pat nukentėjo romai, homoseksualai, neįgalieji (per T4 programą), slavai ir kitos grupės.

Aukos ir karo padariniai

Hitlerio režimo ir karo metu žuvo milžiniškas žmonių kiekis. Kai kurie istoriniai vertinimai nurodo, kad tiesiogiai režimo veiklos ir genocidų metu žuvo apie 19,3 mln. civilių gyventojų ir karo belaisvių. Be to, dėl plataus masto karinių veiksmų Europoje žuvo apie 28,7 mln. karių ir civilių. Iš viso karo aukų skaičius vertinamas mažiausiai apie 50 milijonų.

Žūtis ir paveldas

Artėjant karo pabaigai ir sovietų armijai priartėjus prie Berlyno, Hitleris nusišovė 1945 m. balandžio 30 d. savo bunkeryje. Jis nenorėjo, kad Sąjunga jį paimtų gyvą į nelaisvę. Po karo daug aukščiausių nacių vadų buvo teisiami Niurnberge, o Vokietijoje ir kitose šalyse vyko denacifikacijos proceso iniciatyvos.

Hitlerio ir nacių režimo palikimas — tai ne tik materialūs ir geopolitiniai pokyčiai Europoje, bet ir gilūs moraliniai bei kultūriniai padariniai: Holokaustas ir kiti nusikaltimai žmoniškumui padarė negrįžtamą žalą. Po karo daugelis valstybių įvedė griežtą nepakantumą nacizmui ir rasizmui, o istorijos atmintis bei pamokos iš tų įvykių tebėra svarbios kovai su smurtu ir ekstremizmu šiandien.