Trečiasis Reichas

Istorija

1933 m. į valdžią atėję naciai savo valdžią įtvirtino "Įgaliojimų įstatymu" ir referendumu. Jie centralizavo Vokietiją ir pakeitė vietos savivaldą. Jie išplėtė savo "Schutzstaffel" ir perdavė jai vietos policijos kontrolę, taip pat įkūrė "Gestapą", kad surastų ir sunaikintų politinius priešus. Jie iš karto uždraudė žydams dirbti svarbius darbus, o netrukus apribojo jų teises ir kitais būdais. Po kelerių metų jie sukūrė ginkluotąsias pajėgas, gerokai viršijančias Versalio sutarties ribas.

Antrasis pasaulinis karas: 1939-1945 m.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos pajėgos užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Turėdama daugiau kaip milijoną karių, Hitlerio kariuomenė lengvai užėmė Lenkiją, prarasdama apie 59 000 karių. jų šalį iš rytų taip pat puolė Sovietų Sąjunga. Lenkija neteko daugiau kaip 900 000 karių.

1939 m. spalio 12 d. Hitleris išsiuntė laišką Jungtinei Karalystei, kuriame žadėjo taiką. Britai tęsė karą.

Hitleris užkariavo Prancūziją Prancūzijos mūšyje. Tada jis pasiuntė "Luftwaffe" pulti Angliją. Vinstonas Čerčilis, dabar Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas, nepasidavė. Mūšis dėl Didžiosios Britanijos truko nuo 1940 m. liepos iki spalio mėn. Jam nepavykus, Hitleris įsakė masiškai bombarduoti Londoną. Jis taip pat nepavyko, ir Hitleris nusprendė atsigręžti į rytus ir pradėti savo rasinį karą - naikinti slavus ir žydus. Tai suteikė laiko Didžiajai Britanijai atgauti valdžią.

1941 m. Hitleris įsakė surengti operaciją "Barbarossa". Ji truko nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1941 m. gruodžio 5 d. Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas buvo susilpninęs savo kariuomenę, prieš karą vykdydamas Didžiuosius valymus, per kuriuos žuvo daug rusų karininkų.

Per operaciją "Barbarossa" žuvo daug daugiau sovietų karių nei vokiečių. Tačiau prie Stalingrado žuvo apie milijoną karių iš abiejų pusių. Sovietų Sąjunga galėjo pakeisti savo nuostolius, o Vokietija - ne.

Po Stalingrado vokiečiai prarado pagreitį. Sovietai pasimokė iš ilgų kampanijų, geriau kovojo ir įsigijo daug naujų ginklų iš labai efektyvių gamyklų. Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga kovojo kartu ir stūmė mažesnę vokiečių kariuomenę. 1945 m. gegužę jos užėmė Berlyną ir laimėjo karą.

Europoje žuvo daugybė žmonių iš visų karo pusių, įskaitant:

• Apie milijoną vokiečių karių.
• Apie milijoną prancūzų, britų ir amerikiečių karių.

Kovojant Sovietų Sąjungoje:

• Žuvo apie 5 mln. vokiečių ir kitų fašistinių šalių karių.
• Kovoje su jais žuvo apie 7 milijonus sovietų karių.
• Nacių koncentracijos stovyklose ir karo belaisvių stovyklose nuo bado, ligų, sušalimo ir egzekucijų mirė apie 2 mln. sovietų karių.
• Nuo bado, egzekucijų ir Holokausto mirė apie 10-15 mln. sovietų civilių gyventojų.

Sąjungininkams užėmus Vokietiją, sovietai įkūrė Vokietijos Demokratinę Respubliką. Tai buvo socialistinė valstybė, kurioje buvo laikomasi komunizmo principų. Jungtinė Karalystė, JAV ir Prancūzija vakaruose įkūrė Vokietijos Federacinę Respubliką. Tai buvo demokratinė valstybė.

Krikščionys

Kai naciai užėmė Vokietiją, dauguma šalies gyventojų buvo krikščionys. Naciai norėjo pakeisti žmonių mąstymą ir jiems nepatiko krikščionių bažnyčios. Jie atidžiai stebėjo kunigus ir dažnai juos areštuodavo arba bausdavo. Iki 1940 m. kunigai iš visos nacių imperijos buvo kartu uždaryti į Dachau koncentracijos stovyklą.

Hitlerio remiami nacių lyderiai, tokie kaip Martinas Bormannas, Josephas Goebbelsas, Heinrichas Himmleris ir AlfredasRosenbergas, galiausiai norėjo sunaikinti krikščionybę. Himmleris ir Rosenbergas turėjo pagoniškų idėjų. Kiti, kaip Bormannas, buvo ateistai. Pats Hitleris nekentė krikščionybės, tačiau žinojo, kad ji buvo svarbi Vokietijos politikoje ir kultūroje. Dėl to jis paprastai sakydavo, kad norėtų palaukti, kol baigsis karas, ir atsikratyti Bažnyčių.

Naciai blogai elgėsi su krikščionių bažnyčiomis, tačiau su mažesnėmis religinėmis grupėmis, pavyzdžiui, žydais ir Jehovos liudytojais, buvo elgiamasi kur kas blogiau. Naciai bandė išžudyti visus Europos žydus. Kitų religijų žmones, pavyzdžiui, Jehovos liudytojus, jie siuntė į koncentracijos ir mirties stovyklas. Nacių kampanija prieš bažnyčias buvo vadinama Kirchenkampf.

Naciai bandė perimti Vokietijos protestantų Bažnyčias, sujungdami jas į naciams palankią Nacionalinio reicho Bažnyčią. Kai kurie protestantai palaikė šią idėją. Tačiau kai naciai bandė pakeisti Bibliją ir pasakyti, kad Jėzus nebuvo žydas, grupė pastorių įkūrė Išpažįstančiąją bažnyčią. Išpažįstančioji bažnyčia nepalaikė nacių idėjų kontroliuoti religiją ar keisti Bibliją. Naciai Bažnyčią paskelbė neteisėta ir suėmė šimtus jos pastorių.

Hitleris nemėgo Katalikų Bažnyčios ir nerimavo dėl jos įtakos Vokietijos politikai. 1933 m. jo naujoji vyriausybė pasirašė sutartį (Reicho konkordatą) su Vatikanu. Sutartyje buvo pažadėta leisti katalikams kontroliuoti savo Bažnyčią, tačiau teigta, kad kunigai negali užsiimti politika. Tačiau vėliau Hitleris uždarė visas katalikiškas organizacijas, kurios nebuvo bažnyčios, pavyzdžiui, katalikiškas politines partijas, jaunimo grupes, profesines sąjungas ir laikraščius. Jis nužudė kai kuriuos šių grupių vadovus ir galiausiai uždarė visas katalikiškas mokyklas. Tada naciai ėmė puldinėti kunigus ir vienuolius ir daugelį jų suėmė. Popiežius Pijus XI griežtai protestavo 1937 m. popiežiaus enciklikoje Mit brennender Sorge, kurioje teigė, kad nacių idėjos, tokios kaip rasizmas, yra blogos ir kad naciai persekioja Bažnyčią.

Daugelis vokiečių piktinosi, kad valdžia kišasi į jų bažnyčių reikalus, tačiau kitiems tai per daug nerūpėjo. Keletas bandė sustabdyti vyriausybę nuo religinių mažumų, pavyzdžiui, žydų, žudymo. Bažnyčių vadovai bandė sustabdyti nacių kišimąsi į jų religiją. Kadangi jie išlaikė tam tikrą nepriklausomybę nuo valstybės, jie galėjo viešai nesutikti su kai kuria vyriausybės politika. Pavyzdžiui, katalikų vyskupas Augustas von Galenas ir protestantų vyskupas Teofilis Vurmas protestavo prieš nacių neįgaliųjų ir ligonių žudymo programą. Kai kurie religiniai lyderiai, pavyzdžiui, Martinas Niemölleris, pasisakė už žmogaus teises Vokietijoje. Keletas kunigų ir pastorių buvo sušaudyti už pagalbą 1944 m. sąmoksle nuversti Hitlerį, tarp jų pastorius Dietrichas Bonhoefferis ir tėvas Alfredas Delpas SJ.

Susiję puslapiai

• Adolfas Hitleris
• Antrasis pasaulinis karas
• Holokaustas
• Holokausto aukos