Nacistinė Vokietija - tai laikotarpis, kai Adolfo Hitlerio nacių partija valdė Vokietiją. Kartais jis dar vadinamas Trečiuoju reichu (vok. Drittes Reich), kas reiškia "Trečioji imperija" arba "Trečioji karalystė". Pirmoji Vokietijos imperija buvo Šventoji Romos imperija. Antroji buvo Antroji Vokietijos imperija 1871-1918 m. Naciai sakė, kad jie kuria trečiąją, nors pati niekada nebuvo monarchija apskritai. Tačiau terminas "Trečiasis reichas" buvo populiaresnis kitose šalyse. Vokietijoje tai buvo tiesiog Reichas (tariama "rike") arba Didysis Vokietijos reichas (vok. Großdeutsches Reich).
Adolfas Hitleris vadovavo nacistinei Vokietijai iki Antrojo pasaulinio karo pralaimėjimo Berlyno mūšyje, o 1945 m. nusižudė. Tais pačiais metais nacių partija buvo sunaikinta, nes jos lyderiai pabėgo, buvo suimti arba nusižudė. Kai kuriems Vakarų ir Sovietų Sąjungos valstybės įvykdė mirties bausmę už karo nusikaltimus. Kiti išgyveno, kai kurie iš jų gavo svarbius postus. Tačiau jų vykdyta rasinė politika daugiau niekada nebeužėmė valdžios Vokietijoje.
Nacių vyriausybė buvo suformuota vadovaujantis idėja, kad kai kurios rasės yra geresnės už kitas. Naciai manė, kad "arijų rasė" (grynieji vokiečiai) yra geriausia iš visų rasių ir nusipelno valdžios bei pagarbos. Ši idėja įgijo pagarbą po to, kai Didžioji ekonominė krizė daug svarbių žmonių pavertė neturtingais ir bejėgiais. Hitleris dėl problemų kaltino žydų kapitalistus ir komunistų gaujas. Jis sugebėjo priversti vokiečius pasijusti nekaltomis aukomis, kurios turėjo perimti vadovavimą Europai.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sunaikinus nacių režimą, Vokietija buvo padalinta į keturias "okupacines zonas". Sovietų Sąjungai atiteko Rytų Vokietija. Jungtinei Karalystei, Prancūzijai ir Jungtinėms Valstijoms atiteko dalis Vakarų Vokietijos.
Ideologija ir valdžios įtvirtinimas
Nacistinė ideologija jungė autoritarizmą, ultranacionalizmą, rasinę hierarchiją ir antisemitizmą. Režimas taikė Führerprinzip (lyderio principą), pagal kurį Hitlerio valia viršijo parlamentinę ar teisminę kontrolę. Pradedant 1933 m., naciai sistemingai naikino demokratines institucijas per procesą, vadinamą Gleichschaltung (politinis, kultūrinis ir administracinis suvienodinimas): uždarytos politinės partijos, panaikinti sindikatai, sugriežtinta žiniasklaidos kontrolė, cenzūra ir propaganda.
Valdymo institucijos ir represijos
Valdžią palaikė partinė ir policinė mašina: NSDAP (nacių partija), SA (Sturmabteilung), SS (Schutzstaffel), saugumo tarnybos ir slaptosios policijos struktūros (Gestapo). Politiniai oponentai, komunistai, socialdemokratai, homoseksualai, religinių bendruomenių nariai ir kiti nepageidaujami asmenys buvo persekiojami, kalinami lageriuose arba nužudomi. Sisteminga sekimo ir prievartos praktika leido režimui išlaikyti kontrolę visuomenėje.
Rasinė politika ir Holokaustas
Nacistinė rasinė politika tapo genocidine praktika. Buvo įvestos rasinės diskriminacijos priemonės (pvz., Nurembergo rasiniai įstatymai), vykdyta segregacija, izoliacija ir apiplėšimas. 1938 m. sirguliavusią represijų bangą iliustruoja Kristallnacht (naktis į 1938 m. lapkritį), kai buvo sudaužyti sinagogos, parduotuvės ir areštuoti tūkstančiai žydų.
Nacistinė Vokietija ir jos nustūmimo sąjungininkai vėliau įgyvendino "galutinį sprendimą" (Final Solution) — sistemingą žydų išnaikinimą. Per Holokaustą buvo nužudyta apie šeši milijonai žydų. Taip pat aukų buvo tarp romų (ciganių), neįgaliųjų (per programą Action T4), karo belaisvių, civilių atstovų okupuotose teritorijose ir politinių priešininkų. Nusikalstamos veiklos įgyvendinimui naudoti koncentracijos ir pramoninio tipo sunaikinimo lageriai (pvz., Auschwitz, Treblinka, Sobibor).
Užsienio politika ir karinė ekspansija
Naciai siekė teritorinio plėtros doktrinos Lebensraum (gyvybinės erdvės) Rytų Europoje. 1938–1939 m. Vokietija aneksavo Austriją (Anschluss) ir teritorijas, kurios vėliau tapo pretekstu karui (pvz., Čekoslovakijos žemių prisijungimas po Mimuno sutarties). 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją — tai pažymėjo Antrojo pasaulinio karo pradžią. Per kelerius metus nacių kariuomenė (Wehrmacht) greitai užėmė didžiąją dalį Europos, panaudodama „blitzkrieg“ taktiką.
Karo eigoje Vokietija sudarė aljansus (Italija, Japonija ir kt.), o frontai aprėpė Afriką ir Sovietų Sąjungą. Svarbūs posūkio momentai buvo Stalingrado mūšis (1942–1943) ir 1944 m. antpuolis Vakarų fronte (D‑diena), po kurių prasidėjo galingas nacių pralaimėjimas iki 1945 m.
Ekonomika, visuomenė ir kultūra
Naciai vykdė plataus masto ginklavimosi programą, investavo į infrastruktūrą (pvz., automagistrales — Autobahnen), ir skatino valstybės kontrolę ekonomikoje. Ekonominė politika kombinavo protekcionizmą, valstybės kontrolę ir privačias iniciatyvas, nukreiptas į pasirengimą karui. Ideologinė propaganda — ypač per Reichsministerium für Volksaufklärung und Propaganda (Goebbels vadovaujami) — kontroliavo meną, švietimą ir žiniasklaidą, formuodama nacionalistinį ir antisemitinį pasaulėvaizdį.
Karo pabaiga ir pasekmės
1945 m., kai Antrojo pasaulinio karo frontai artėjo prie Vokietijos, daug nacių lyderių arba nusižudė, arba buvo suimti. Adolfas Hitleris nusižudė Berlyne, o miestas patyrė didžiules civilių aukas ir griuvėsius. Po kapituliacijos Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas — Sovietų Sąjungai atiteko Rytų Vokietija, o Jungtinei Karalystei, Prancūzijai ir Jungtinėms Valstijoms atiteko dalys Vakarų Vokietijos.
Tarptautiniu mastu buvo surengti Nurembergo procesai, kuriuose teisti aukšti nacistinės Vokietijos kariniai ir partiniai vadovai už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir planavimą agresyvų karą. Buvo pradėta denacifikacijos programa, siekiant išardyti nacių struktūras, peržiūrėti švietimą ir pašalinti ideologinę įtaką iš viešojo gyvenimo. Taip pat prasidėjo ilgalaikis politinis perskirstymas, vedęs į Vokietijos padalijimą (pav. Vokietijos Federacinė Respublika ir Vokietijos Demokratinė Respublika 1949 m.).
Paveldo atmintis ir teisinės pasekmės
Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių nacių nusikaltimų atminimui skiriama didelė dėmesio dalis: muziejai, memorialai, švietimo programos ir teisės aktai, griežtai draudžiantys nacių simboliką ir neigimą. Holokausto tyrinėjimai ir atminimo praktikos padeda visuomenei suvokti moralines, teisines ir politines pamokas, išlikusias kaip perspėjimas apie autoritarizmo ir rasizmo pavojus.
Santrauka: Nacistinė Vokietija — tai totalitarinis režimas, kuris per dešimtmetį pakeitė Vokietijos ir Europos istoriją: įtvirtino griežtą valdžią, vykdė sistemingą persekiojimą ir genocidą, pradėjo plačią karinę ekspansiją ir galiausiai sukėlė katastrofiškus padarinius Europai. Po karo Vokietija buvo okupuota, teisėsaugos institucijos pradėjo teisti kaltininkus, o šalis ėmėsi denacifikacijos ir demokratinių pertvarkymų.