Koncentracijos stovykla

Stovyklos XIX a.

Amerikos indėnų "rezervatai"

Pirmosios modernios koncentracijos stovyklos Jungtinėse Valstijose buvo įkurtos 1838 m. Maždaug tuo metu Jungtinės Valstijos didėjo. Tačiau žemėse, kurias Jungtinės Valstijos norėjo užimti, gyveno Amerikos indėnai.

1830 m. JAV Kongresas ir prezidentas Endriu Džeksonas priėmė įstatymą, pavadintą Indėnų iškeldinimo įstatymu. Pagal šį įstatymą visi Amerikos indėnai turėjo palikti Jungtines Valstijas ir persikelti į "indėnų teritoriją" į vakarus nuo Misisipės upės. Tačiau daugelis čerokių nepaliko savo žemių. 1838 m. gegužę Jungtinių Valstijų vyriausybė nusprendė priversti čerokėjus palikti Jungtines Valstijas.

Pirmiausia kareiviai apie 17 000 čerokių ir 2 000 jų afroamerikiečių vergų suvarydavo į koncentracijos stovyklas, kuriose jie turėjo gyventi 1838 m. vasarą. Stovyklose nuo dizenterijos ir kitų ligų mirė 353 čerokiai. Galiausiai čerokiai buvo priversti keliauti į dabartinės Oklahomos teritoriją. (Tuo metu Oklahoma dar nepriklausė Jungtinėms Valstijoms.) Vyriausybė taip pat privertė kitas Amerikos indėnų gentis palikti savo žemes ir persikelti į Vakarus.

Netrukus daug žmonių iš Jungtinių Valstijų pradėjo keltis į Vakarus. Dabar Jungtinės Valstijos vėl ėmė veržtis į indėnų žemes. Apie 1860-uosius metus daugelis Amerikos indėnų genčių pradėjo priešintis. Šios kovos dabar vadinamos indėnų karais. Jungtinių Valstijų vyriausybė į tai reagavo priversdama Amerikos indėnus vėl palikti savo žemes ir perkelti juos į koncentracijos stovyklas. Vyriausybė šias stovyklas vadino "indėnų rezervatais". (Rezervatais jos buvo vadinamos todėl, kad dalis žemės buvo skirta arba rezervuota Amerikos indėnams). Tačiau Amerikos indėnams nebuvo leista palikti savo rezervatų. Kai kuriose rezervatuose daug žmonių, ypač vaikų, mirė nuo bado ir ligų.

Amerikos pilietinio karo stovyklos

1860-aisiais vykusio JAV pilietinio karo metu į nelaisvę patekę kareiviai kartais būdavo apgyvendinami stovyklose. Šios stovyklos turėjo būti karo belaisvių stovyklos, kuriose buvo sudarytos geros sąlygos. Tačiau karui tęsiantis tiek Sąjunga, tiek Konfederacija paėmė į nelaisvę daugiau priešo karių. Stovyklos tapo labai perpildytos, jose buvo siaubingos sąlygos. Nebuvo pakankamai maisto, todėl daug vyrų mirė iš bado. Be to, ten buvo labai prastos sanitarinės sąlygos, todėl lengvai plito ligos. Nuo šių ligų mirė daug belaisvių.

Žiauriausia karo belaisvių stovykla per Pilietinį karą buvo Andersonvilio kalėjimas. Andersonvilio kalėjimą valdė Konfederacijos kariuomenė. Andersonvilyje mirė maždaug ketvirtadalis kalinių.  

Sąjūdžio karo belaisvių stovyklose sąlygos taip pat buvo labai blogos. Keturiose skirtingose Sąjungos stovyklose mirė mažiausiai 15 % stovyklose buvusių belaisvių. Stovykloje, vadinamoje Fort Pulaski, Sąjungos kariai tyčia badu numarino 600 konfederatų karo belaisvių. Iš jų 46 mirė. Sąjungos kareiviai taip elgėsi norėdami atkeršyti už tai, kaip su Sąjungos kaliniais buvo elgiamasi Andersonvilio kalėjime.

Iki pilietinio karo pabaigos karo belaisvių stovyklose mirė apie 30 000 Sąjungos karių ir apie 26 000 Konfederacijos karių.

Ispanija

XIX a. pabaigoje Kuba buvo Ispanijos imperijos kolonija. Tai reiškė, kad Ispanija kontroliavo Kubą. Kai 1895-1898 m. Kubos gyventojai bandė sukilti ir kovoti už nepriklausomybę, Ispanija įkūrė koncentracijos stovyklas ir į jas išsiuntė gyventi daug Kubos gyventojų. Tai buvo vadinama "Reconcentrado" ("Rekoncentracijos") politika.

Už Kubos nepriklausomybę kovoję žmonės buvo partizanai. Jie nedėvėjo karinių uniformų ir galėjo slėptis civilių gyventojų grupėse. Jie taip pat galėjo stovyklauti ir medžioti, niekieno pagalbos jiems nereikėjo, kad išgyventų. Kad partizanai negalėtų to daryti, Ispanijos vyriausybė nusprendė Kubos žmones uždaryti į koncentracijos stovyklas. Buvo sumanyta, kad stovyklose Kubos žmones galėtų "saugoti" Ispanijos kariuomenė, kol Ispanijos imperija laimės karą. Tačiau šis sumanymas nepasiteisino. Mažiausiai 30 % Kubos žmonių stovyklose mirė nuo bado, ligų, blogų sanitarinių sąlygų ir vaistų trūkumo. Be to, koncentracijos stovyklos nepadėjo ispanams laimėti karo.

Fortas, kuriame buvo įkalinti čerokiai prieš "ašarų kelią".


Sąjungos karys, išgyvenęs Andersonvilyje

Stovyklos XX a. pradžioje

Britų imperija

1900-1902 m. britų imperija, vadovaujama lordo Kitčenerio, naudojo koncentracijos stovyklas. Tuo metu Pietų Afrikoje vyko Antrasis būrų karas su būrais. Iš pradžių britams nepavyko įveikti būrų. Į tai jie reagavo įmesdami į koncentracijos stovyklas būrų kovotojų šeimų narius. Taip jie pasielgė, kad šie šeimos nariai negalėtų duoti maisto ar padėti būrų kovotojams. Britų kareiviai taip pat degino būrų namus ir ūkius bei naikino visus pasėlius, kuriuos galėjo rasti. Taip jie elgėsi, kad būrų kovotojai niekur negalėtų rasti maisto ar prieglobsčio.

Rusija ir Sovietų Sąjunga

Rusija naudojo kalinių stovyklas, ypač Arkties ar Sibiro vietovėse, toli nuo pagrindinių miestų. Pirmoji kalinių stovykla Rusijoje buvo pastatyta 1918 m. Tačiau 1922 m. susikūrus Sovietų Sąjungai, sovietų valdžia į priverstinio darbo stovyklas pradėjo siųsti daug daugiau žmonių. Iki 1936 m. šiose stovyklose buvo 5 000 000 kalinių.

Šios stovyklos rusiškai vadinamos zonomis. Jos taip pat paprastai vadinamos gulagais. GULAG - tai rusiškų žodžių "Pagrindinė lagerių administracija" (rus. Главное управление лагерей и мест заключения; Главное управление лагерей и мест заключения; Glavnoe upravlenye lagerey i mest zaklyucheniya) akronimas. Tai buvo vyriausybinė agentūra, kuri buvo atsakinga už kalinių stovyklas, kol Sovietų Sąjungai vadovavo Josifas Stalinas. Tačiau žmonės, nemokantys rusų kalbos, dažnai vartoja žodį "gulagas" kalbėdami apie bet kurią priverstinio darbo stovyklą Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje.

Į gulagus buvo siunčiami ir kiti žmonės:

• Žmonės, bandę nuversti sovietų valdžią
• Antikomunistai
• Žmonės, viešai praktikuojantys tam tikras religijas
• Žmonės, priklausantys etninėms grupėms, kurios, valdžios nuomone, nebuvo lojalios Sovietų Sąjungai (naudota retai, daugiausia Antrojo pasaulinio karo metais).
• Komunistų partijos ir Raudonosios armijos nariai, kurie, kaip įtariama, bandė nuversti sovietų valdžią.
• Žmonės, kuriuos valdžia laikė išdavikais (pvz., Ana Larina).
• Nusikaltėliai
• Žmonės, kuriuos valdžia laikė priešais ar grėsme.
• Žmonės, kurie buvo neteisingai apkaltinti nusikaltimais

Stovyklos Antrojo pasaulinio karo metais

Nacistinė Vokietija

Antrojo pasaulinio karo metais nacistinė Vokietija įkūrė daugybę koncentracijos stovyklų, vergų darbo stovyklų ir naikinimo stovyklų (mirties stovyklų). Nacistinės Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris manė, kad tam tikros žmonių grupės yra prastesnės (ne tokios geros kaip kitos). Jis netgi manė, kad yra žmonių grupės, kurios nenusipelnė gyventi - jis vadino juos "nevertais gyvenimo". Šios trys grupės buvo žydai, romai ir neįgalieji. Hitleris norėjo, kad jo naciai išžudytų visus Europos žydus, romus ir neįgaliuosius.

Hitleris taip pat norėjo atsikratyti kitų jamnepatinkančiųgrupių, įskaitant žmones, kurie, jo manymu, galėjo mesti iššūkį nacių valdžiai ar su ja kovoti. Tai buvo socialistai, komunistai, tam tikrų religijų atstovai ir pasipriešinimo judėjimų (grupių, kurios bandė kovoti su naciais visais įmanomais būdais) nariai.

Daugelį šių žmonių naciai išsiuntė į koncentracijos stovyklas vergiškam darbui. Po kelerių metų kai kurios stovyklos buvo įkurtos vien tam, kad žudytų žmones. Dabar jos vadinamos "naikinimo stovyklomis" arba "mirties stovyklomis". Šiose stovyklose žmonės buvo žudomi dujų kamerose, šaudomi, dirbami iki mirties ir žygiuojami į mirtį. Daug žmonių stovyklose taip pat mirė nuo ligų ir bado.

Daugiau nei pusė per Holokaustą žuvusių žydų žuvo nacių koncentracijos stovyklose. Vien Aušvico stovyklose žuvo mažiausiai 1,1 mln. žmonių (apie 1 000 000 žydų ir apie 75 000 nežydų, pavyzdžiui, lenkų). Baigiantis Antrajam pasauliniam karui naciai stovyklų dujų kamerose kasdien nužudydavo iki 20 000 žmonių.

Nepriklausoma Kroatijos valstybė

Nacistinės Vokietijos remiama naujos Nepriklausomos Kroatijos valstybės (NKVD) Ustašės vyriausybė kūrė koncentracijos ir naikinimo stovyklas. Daugiausia stovyklų buvo skirta serbams. ISC nekentė serbų ir laikė juos didžiausiais ISC priešais. Tačiau Ustašė taip pat padėjo naciams įgyvendinti "galutinį sprendimą" - šiose stovyklose nužudė daug žydų. Kiti žmonės, kuriuos Ustašė prievarta suvarė į stovyklas, buvo romai, kroatai, jugoslavai, kovoję prieš ISC, ir žmonės, pažeidę ISC nustatytas taisykles ir įstatymus.

japonų ir amerikiečių internuotųjų stovyklos

Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinės Valstijos į internavimo stovyklas uždarė daugiau nei 110 000 japonų kilmės amerikiečių.

1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė Perl Harborą Havajuose. 1942 m. vasarį JAV vyriausybė įsakė, kad Vakarų pakrantėje negali gyventi nė vienas japonų kilmės asmuo. Vyriausybė, vadovaujama prezidento Franklino Delano Ruzvelto, manė, kad japonų kilmės amerikiečiai gali būti Japonijos šnipai arba bandyti pakenkti Jungtinėms Valstijoms.

Apie 80 % JAV žemyninėje dalyje gyvenusių japonų kilmės amerikiečių buvo priversti palikti savo namus ir gyventi internuotųjų stovyklose. Daugiau nei trys iš penkių šių žmonių gimė Jungtinėse Valstijose ir buvo Jungtinių Valstijų piliečiai. Maždaug pusė į stovyklas išsiųstų žmonių buvo vaikai.

Kanadai paskelbus karą Japonijai, japonų kilmės žmonės taip pat buvo uždaryti į internuotųjų stovyklas.

Devintajame dešimtmetyje JAV vyriausybė pripažino, kad Antrojo pasaulinio karo metais japonų kilmės amerikiečiai nekėlė pavojaus šaliai. 1988 m. prezidentas Ronaldas Reiganas pasirašė įstatymą, kuriuo atsiprašė už internuotųjų stovyklas. Įstatyme buvo teigiama, kad "nebuvo jokios ... priežasties internuoti ... [ir] internavimą lėmė rasiniai prietarai, karo isterija ir [vyriausybės] vadovybės nesugebėjimas [...]".

Italija

Antrojo pasaulinio karo metais Italijos fašistinė vyriausybė (vadovaujama Benito Musolinio) buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė. Italija buvo užėmusi Jugoslaviją, Graikiją ir pietrytinę Prancūzijos dalį. Naciai liepė Italijai iš šių teritorijų išvežti žydus į koncentracijos stovyklas, o paskui išsiųsti juos į nacių mirties stovyklas. Tačiau Italija atsisakė. Italijos kariuomenė ir policija nepadėjo žudyti ar deportuoti žydų.

Tačiau 1943 m., Musoliniui netekus valdžios, nacistinė Vokietija užėmė Šiaurės ir Vidurio Italiją. Jie taip pat sugrąžino Musolinį į valdžią. Naciai įkūrė koncentracijos stovyklas, kuriose laikė Italijos žydus ir kitus kalinius, kol juos išsiuntė į mirties stovyklas. Vienoje iš šių koncentracijos stovyklų, pavadintoje La Risiera di San Sabba, naciai kankino ir nužudė apie 5 000 žmonių. Daugelis jų buvo "politiniai kaliniai" - žmonės, nesutinkantys su valdžia.

Norvegija

Nacistinės Vokietijos okupacinės valdžios kalėjimųstovyklų skaičius buvo "apie 500" arba 709, įskaitant kai kurias mirties stovyklas.

Sovietų Sąjunga

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Josifui Stalinui ir Sovietų Sąjungai įsiveržus į Lenkiją, Raudonoji armija, grasindama ginklu, deportavo mažiausiai 1,5 milijono lenkų. Jie buvo priversti sėsti į gyvulinius vagonus (traukinio vagonus), kurie juos išvežė į Sibirą. Į koncentracijos stovyklas buvo deportuojamos ištisos šeimos, įskaitant vaikus ir senelius.

Karo metu Sovietų Sąjunga taip pat naudojo gulagus nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkų karobelaisviams laikyti.

Mauthauzeno koncentracijos stovykloje badaujantys sovietų karo belaisviai


Manzanaro internuotųjų stovykla 1942 m.

Stovyklos XX a. pabaigoje

Lotynų Amerika

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje daugelis Lotynų Amerikos karinių diktatūrų įkūrė koncentracijos stovyklas, kuriose kalino, kankino ir žudė savo politinius oponentus (su jais nesutinkančius žmones). Pvz:

• Per purvinąjį karą Argentinoje buvo įkurta daugiau kaip 300 koncentracijos stovyklų. Didžiąją šio laikotarpio dalį Argentinos diktatoriumi buvo Jorge Rafaelis Videla.
• Čilėje, vadovaujamoje Augusto Pinocheto, buvo įkurta 17 koncentracijos stovyklų. Šiose stovyklose kaliniai buvo kankinami. Po kankinimų daugelis kalinių "dingo". Tai reiškė, kad kariuomenė juos nužudė, o jų kūnai niekada nebuvo rasti. Pinochetui valdant 28 000 žmonių buvo kankinami, 2 279 žmonėms buvo įvykdyta mirties bausmė, o 1 248 žmonės "dingo".
• Fidelio Kastro vadovaujama Kuba 1965-1968 m. naudojo koncentracijos stovyklas. Tai buvo priverstinio darbo stovyklos žmonėms, kurie, Fidelio Kastro manymu, buvo nenaudingi Kubai. F. Kastro vyriausybė manė, kad priversdama šiuos žmones dirbti, gali juos "perauklėti" (pakeisti jų mąstymą ir elgesį). Į stovyklas buvo siunčiami homoseksualai, žmonės, neturintys namų ar darbo, Jehovos liudytojai, kiti religiniai misionieriai ir žmonės, nesutinkantys su komunistų valdžia.

Sovietų Sąjunga

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga ir toliau naudojo priverstinio darbo stovyklas. Po karo į gulagus buvo siunčiami sovietų kareiviai ir civiliai, kurie pateko į nacių nelaisvę arba buvo naudojami kaip vergai nacistinėje Vokietijoje. 1973 m. rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas parašė knygą "Gulago archipelagas" apie savo patirtį sovietinėje darbo stovykloje.

Jugoslavijos karai

XX a. 9-ajame dešimtmetyje per Jugoslavijos karus veikė kelios koncentracijos stovyklos.

Stovyklos 2000-aisiais

Jungtinės Amerikos Valstijos

Nuo 2002 m. sausio mėn. JAV valdo Gvantanamo įlankos kalėjimo stovyklą. Kai kurie žmonės Gvantanamą vadina koncentracijos stovykla arba gulagu. Tarp tokių žmonių buvo Fidelis Kastro, "Amnesty International" vadovas ir kitos aktyvistų grupės, pavyzdžiui, "CounterPunch".

Australija

Ramiojo vandenyno sprendimas - taip vadinama Australijos vyriausybės politika, pagal kurią prieglobsčio prašytojai vežami į sulaikymo centrus Ramiojo vandenyno salų valstybėse, užuot leidus jiems išsilaipinti Australijos žemyne.

Gaza

Dažnai sakoma, kad Gazos ruožas yra "didžiausia pasaulyje blokada", nes iš šiaurės, rytų ir vakarų jį blokuoja Izraelio valstybė, o iš pietų - Egipto valstybė. "Hamas" yra Gazos Ruože įsikūrusi teroristinė organizacija. Jie yra pagrindiniai Gazos diktatoriai. Be to, kad neleidžia palestiniečiams išvykti iš stovyklos. Nuo 2007 m. Izraelis ir Egiptas įgyvendino žlugdančią blokadą, neleisdami įvežti ginklų, tačiau tiekdami pagrindines prekes, pavyzdžiui, prieskonius, žvakes, žvejybos įrangą, mažus viščiukus ir net cementą. Izraelio kariuomenė aktyviai veikė regione, siekdama užtikrinti Izraelio saugumą.

Nuotraukų galerija