Lotynų Amerika – tai Amerikos regionas, kurį sudaro šalys, kurių gyventojai kalba romanų kalbomis (kalbomis, kilusiomis iš vulgariosios lotynų kalbos). Tai apibrėžimas, paremtas kalbine ir istorinėmis sąsajomis (daugiausia kolonijinės įtakos iš Ispanijos ir Portugalijos).

Žmonės nevisiškai sutaria, kurios šalys priklauso Lotynų Amerikai, tačiau dažniausiai ją sudaro tos dalys, kuriose kalbama ispaniškai ir portugališkai. Tai apima didžiąją dalį Pietų ir Centrinės Amerikos (kartais ir Karibų jūros salas), taip pat Meksiką Šiaurės Amerikoje.

Kiti Lotynų Amerikos dalimi laiko vietoves Amerikoje (išskyrus Kanadą ir Jungtines Amerikos Valstijas), kuriose kalbama prancūziškai, nes ši kalba taip pat yra romanų kalba. Vis dėlto politinės ir administracinės realijos (pvz., Prancūzijos užjūrio departamentai) kartais lemia, kad kai kurios teritorijos aptariamos atskirai.

Kas paprastai įtraukiama

  • Šiaurės Amerika: Meksika.
  • Centrinė Amerika: Gvatemala, Hondūras, Salvadoras, Nikaragva, Kosta Rika, Panama (dažnai įskaitomos; Belize paprastai neįtraukiama, nes oficiali kalba – anglų).
  • Karibai: Kuba, Dominikos Respublika, Puerto Rikas (JAV teritorija, kur vyrauja ispanų kalba), Haitis (prancūzų ir kreolų kalbos), taip pat kai kurios prancūziškos salos (pvz., Gvadelupa, Martinika) – priklausomai nuo apibrėžimo.
  • Pietų Amerika: Kolumbija, Venesuela, Ekvadoras, Peru, Bolivija, Paragvajus, Čilė, Argentina, Urugvajus, Brazilija, Gviana Prancūzija (priklausomai nuo kriterijaus, nes tai Prancūzijos užjūrio departamentas).

Kalbos ir kalbinė įvairovė

Pagrindinės kalbos – ispanų ir portugalų. Tačiau Lotynų Amerikoje taip pat plačiai vartojamos prancūzų kalba, įvairūs vietiniai indėnų dialektai ir kalbos (pvz., kečua, aimara, nahuatl, guaraní), taip pat kreolų kalbos (pvz., haitiečių kreolų). Regionuose dažnai taikomi daugiakalbystės modeliai: oficiali valstybės kalba gali greta egzistuoti ir kelios vietinės bei regioninės kalbos.

Kultūriniai ir istoriniai aspektai

Terminas „Lotynų Amerika“ remiasi kolonijiniu istoriniu palikimu – daugiausia Iberijos pusiasalio (Ispanijos ir Portugalijos) įtaka: kalbos, teisės sistemos, religija ir kultūrinės tradicijos. Dėl šio istorinio mišinio Lotynų Amerika pasižymi stipria kultūrine įvairove, kur susipina indėnų, europiečių ir afrikiečių paveldas.

Skirtingi apibrėžimai

  • Hispanoamerika – tik ispanakalbės šalys.
  • Lusofoninė Amerika – Brazilija (portugalų kalba).
  • Iberoamerika – šalys, kurių kultūrą ir kalbas lėmė Iberos pusiasalis (Ispanija ir Portugalija), gali būti vartojamas kartu su Lotynų Amerikos apibrėžimu.
  • Politinis ir ekonominis kontekstas: organizacijos ir susitarimai (pvz., CELAC, MERCOSUR, Ramiojo vandenyno aljansas) kartais naudoja skirtingus geografinius ar politinius kriterijus apibrėžti regionui.

Demografija ir ekonomika

Lotynų Amerika apima šimtus milijonų gyventojų (apytiksliai apie 650–670 mln.), tačiau tikslūs skaičiai priklauso nuo to, kurias teritorijas įtraukia. Ekonomiškai regionas yra labai heterogeninis: nuo didelių ekonomikų (Brazilija, Meksika, Argentina) iki mažesnių salų valstybių; sektorių struktūra ir pragyvenimo lygis labai skiriasi.

Išimtys ir keblūs atvejai

Ne visos Amerikos šalys laikomos Lotynų Amerika priklausomai nuo taikomo kriterijaus. Pvz., Kanada ir JAV paprastai nėra įtraukiamos, nors jose yra didelės ispanų ar prancūzų kalbų bendruomenės. Belize, Gajana ir Surinamas dažniau išskiriami dėl anglų ar olandų kalbų statuso. Prancūzijos užjūrio departamentai (pvz., Gviana Prancūziška) kartais priklauso arba nepriklauso, priklausomai nuo politinio ar kultūrinio požiūrio.

Apibendrinant, Lotynų Amerika yra lankstus sąvokos rinkinys, kurio branduolį sudaro ispanų, portugalų ir prancūzų kalbos bei su jomis susijusi istorinė ir kultūrinė patirtis; tiksli geografija ir sudėtis priklauso nuo to, kokius kriterijus (kalbinius, politinius ar kultūrinius) pasirenkama taikyti.