Prancūzų kalba (pranc. français, tariama "Fronce-eh") yra romanų kalba, kuria pirmiausia pradėta kalbėti Prancūzijoje. Ja taip pat kalbama Belgijoje (Valonijoje), Liuksemburge, Kvebeke (Kanadoje), Šveicarijoje (Romandijoje) ir daugelyje Afrikos šalių (frankofoniškoje Afrikoje). Apie 220 mln. žmonių prancūzų kalba yra gimtoji arba antroji kalba. Ji taip pat buvo viena iš kitų kalbų, pavyzdžiui, Haičio kreolų kalbos, šaknų. Kaip ir kitos romanų kalbos, jos daiktavardžiai turi gimines, kurios skirstomos į vyriškosios (masculin) ir moteriškosios (féminin) giminės žodžius.

Kilmė ir istorija

Prancūzų kalba kilo iš vulgariosios lotynų kalbos, kurią romėnai atnešė į Galyją. Per amžius susiformavo vadinamoji galo‑romanų (Gallo‑Roman) atšaka, iš kurios išsivystė senoji prancūzų kalba (ancien français) ir vėliau vidurinių amžių bei naujųjų laikų prancūzų kalba. Įtakos kalbos raidai turėjo ir germanų (ypač frankų) kalbų elementai, o standartizavimas ypač pagreitėjo nuo XVI a., kai prasidėjo spausdinta knyga ir pasikeitė rašyba. Akademinė institucija, Académie française, nuo XVII a. bandė norminti kalbos vartoseną ir rašybą.

Paplitusios teritorijos ir statusas

Be minėtų šalių, prancūzų kalba turi oficialų arba administracinį statusą daugelyje kitų valstybių ir teritorijų Afrikoje, Karibų jūros regione bei Ramiajame vandenyne. Ji yra vieninga arba viena iš oficialių kalbų tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, UNESCO ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Dėl kolonijinės istorijos prancūzų kalba išliko svarbi kaip administracinė, švietimo ir verslo kalba daugelyje buvusių Prancūzijos kolonijų.

Dialektai ir variantai

Prancūzų kalbos viduje yra daug regioninių dialektų ir variantų: prancūziškieji vokiški dialektai Šveicarijoje, valonų variantai Belgijoje, įvairūs Afrikos prancūzų variantai, taip pat kanadietiškas prancūzų (ypač Kvebeko) su savita tarme ir leksika. Oficialioji norma dažniausiai remiasi „standartine“ metropoliteninės Prancūzijos prancūzų kalba, tačiau vartosenos skirtumai yra reikšmingi.

Rašyba ir fonetika

Prancūzų kalba rašoma lotyniška abėcėle su papildomais ženklais: accent aigu (é), accent grave (è), accent circonflexe (ê), cedilla (ç) ir diaeresis (ï, ë). Kalboje yra kai kurie fonetiniai bruožai, kuriuos dažnai reikia mokytis atskirai:

  • Nazalės balsės (pvz., /ɑ̃/, /ɔ̃/, /ɛ̃/), kurios rašomos kombinuojant balsę su raidžių sankirtomis.
  • Liaison – garsų sujungimas tarp žodžių, kuriame kartais tariama galūnės priebalsė priklausomai nuo sekančio žodžio pradžios.
  • E caduc (tylus arba kartais praleidžiamas „e“), kuris paveikia tarimą ir ritmiką.

Gramatinės ypatybės

Prancūzų kalba pasižymi keliomis svarbiomis gramatinėmis savybėmis:

  • Daiktavardžių giminė: daiktavardžiai yra vyriškos arba moteriškos giminės; tai svarbu pritarimo (artikelių, būdvardžių) derinimuose.
  • Artikliai: yra dantyti (neapibrėžti ir apibrėžti artikliai: un/une, le/la/les) ir daliniai artikliai (du, de la, des), vartojami maisto ir neįvardintų kiekių atvejais.
  • Veiksmažodžių laikai ir asmenys: prancūzų veiksmažodžiai konjuguojami pagal asmenį, skaičių ir laiką. Yra trys pagrindinės veiksmažodžių grupės pagal galūnę (-er, -ir, -re) ir keli laikai (présent, passé composé, imparfait, futur, subjonctif ir kt.).
  • Įvardžiai: asmeniniai įvardžiai (pvz., je, tu, il/elle, nous, vous, ils/elles), įterpiami arba klitikiniai įvardžiai (tiesioginiai ir netiesioginiai objektai) yra ypač svarbūs veiksmažodžių konstrukcijoje.
  • Žodžių tvarka: pagrindinė struktūra yra SVO (subjektas–veiksmažodis–objektas), tačiau yra lankstumo dėl klausimų, neigimų ir subordinuotų konstrukcijų.
  • Formalumas: yra aiškus tu/vous kontrastas (neformalumas/formalumas), kuris reguliuoja kreipimosi formą ir veiksmažodžių formą.

Žodynas ir įtaka

Prancūzų žodynas daugiausia kilęs iš lotynų, tačiau jam įtaką darė germanų, okcitaniškų ir kitų regioninių kalbų elementai. Nuo XIX–XX a. anglų kalba tapo reikšmingu šaltiniu daugelyje sričių (technologijų, verslo, popkultūros). Prancūzų kalba taip pat padėjo susiformuoti kelioms kreolų kalboms ir paliko daug skolinių kitose kalbose.

Prancūzų kalbos vieta pasaulyje ir mokymasis

Prancūzų kalba yra viena iš pasaulio svarbių tarptautinių kalbų: ją naudoja diplomatai, tarptautinės organizacijos, verslo ir moksliniai bendruomenės. Dėl plačios paplitimo ją dažnai renkasi mokytis kaip užsienio kalbą; populiarūs mokymosi būdai – kursai, internetiniai kursai, kalbos mainai ir gyvenimas prancūzakalbėse šalyse.

Pabaiga

Prancūzų kalba yra turtinga istorijos, kultūros ir gramatinių ypatybių atžvilgiu. Ji išlieka gyva, kintanti ir plačiai naudojama kalba tiek kasdieniniame bendravime, tiek tarptautinėse institucijose.