Keltai buvo didelė indoeuropiečių genčių grupė Europoje. Jų kilmės, plitimo ir ryšių aiškinimai įvairuoja — kai kurios senesnės teorijos bandė sieti dalį jų kilmės su Kaukazo regionu, tačiau platesnis sutarimas grindžiamas archeologiniais ir kalbiniais duomenimis. Pirmieji aiškesni archeologiniai keltų bruožai išryškėjo ankstyvajame geležies amžiuje, maždaug I tūkstantmetyje pr. m. e.; reikšmingi paminklai randami Centrinėje Europoje, ypač Austrijoje, kur vėliau išsivystė vadinamosios Halštato ir La Tène kultūros.

Istorija ir archeologija

Keltai laikomi susijusiais su Halštato (apie 1200–450 m. pr. m. e.) ir La Teno kultūromis (apie 450–1 a. pr. m. e.). Šios kultūros išskiria specifinį metalo dirbinių stilių, kapavietes, gynybinius piliakalnius ir materialinį paveldą. Per I tūkstantmetį pr. m. e. keltų bendruomenės plito į vakarų, šiaurės ir pietų kryptimis, pasiekdamos Britų salos, Iberijos pusiasalį ir net Anatoliją (Galatiją).

Iki antikos laikų atsiradus graikams ir vėliau romėnams, keltų įtaka ir gyventojų pasiskirstymas užėmė daug teritorijų: didelė dalis Vakarų, Pietų ir Rytų Europos tam tikru metu turėjo keltų kultūrinių ar genetiškai susijusių bendruomenių. Žymiausia didelė keltų bendruomenė gyveno Galijoje, kurią vėliau užkariavo romėnai.

Kalbos

Keltai kalbėjo keltų kalbomis, kurios yra indoeuropiečių šeimos atšaka. Keltų kalbos tradiciškai skirstomos į dvi pagrindines šakas: goidelų (į kurią įeina airių, škotų gaelų ir mano) ir britų/britonų (kuriai priklauso velsų, kornvalų ir bretonų). Svarbu pažymėti, kad daug keltų kalbų išnyko arba labai sumažėjo po romėnų ir vėlesnių tautų migracijų; pavyzdžiui, galų kalba (gaulų) yra išnykusi.

Šiandien išlikusios keltų kalbų formos:

  • bretonų (bretonų), gyvenančių Bretanėje;
  • kornvalų (kornvalų), kuri yra atgaivinimo procese;
  • velsų (velsiečių), plačiai vartojama Velse;
  • taip pat gyvuoja airių, škotų gaelų ir mano (Isle of Man) kalbų bendruomenės, nors jos originiškai nebuvo pažymėtos šiame tekste nuorodomis.

Visuomenė, ūkis ir menas

Nors keltų visuomenės technologijos vietomis nesiekė romėnų miesto civilizacijų lygio, tai nereiškia primityvumo. Jie buvo įgudę kalviai, turėjo aukštą juvelyrikos meną (torkai, segės), kūrė sudėtingas rankų darbo dirbinius ir gyveno pagal griežtus garbės bei lojalumo kodeksus. Keltų menas La Tène stiliumi pasižymi stilizuotomis spiralėmis, augaliniais ir zoomorfiniais motyvais.

Keltų gyvenvietės dažnai buvo apgintos piliakalniais (hillfort), namai buvo apvalūs ar stačiakampiai, o žemdirbystė, gyvulininkystė ir prekyba geležies amžiuje sudarė pagrindines pragyvenimo šakas.

Religija ir ritualai

Keltų tikėjimas buvo politeistinis ir palaikomas specialios klasės — druidadų, kurie vykdė teismines, mokslines ir religines funkcijas. Veneruojamos gamtos vietos, šventvietės ežeruose ar upėse ir aukojimo tradicijos yra plačiai dokumentuotos. Archeologiniai radiniai rodo votyvinius indus, gyvulių aukojimus ir kartais žmonių aukojimus; taip pat žinomi kapinynai ir rituoti kapai.

Karo menas

Keltų kariai buvo gerai žinomi dėl drąsos ir mobilumo. Jie naudodavo karius vežimuose (kariaiviniai vežimai), šarvus, įvairias kardų rūšis ir apsauginius skydus. Kai kurie kariai dažėsi arba naudojo karo dažus (pagal senas aprašymus – pavyzdžiui, vadas piešė kūną waidu), todėl priešai galėjo atrodyti baisesni. Apranga ir ginkluotė skyrėsi tarp genčių: vieni dėvėjo grandininius ir odinius šarvus, kiti kovojo lengvesniame aprėdyme, o yra aprašymų ir apie karius kovojo visiškai nuogi.

Keltų ginklų arsenalą sudarė stiprūs ilgų kardų tipai, specialūs keltų kalavijai ir tvirti skydai; jie taip pat buvo gerai žinomi kaip žirgų raiteliai ir vežimų naudotojai.

Santykiai su Romos imperija ir vėlesnės permainos

Kontaktai su Romos Respublika (vėliau Imperija) dažnai buvo priešiški. Istoriškai žinomas Galų įsibrovimas ir net Romos užpuolimas (pvz., galų grobimas Romos 390 m. pr. m. e. – senoves aprašymai skiriasi chronologija) ir vėlesnės kovos virto platesne Romos ekspansija. Galiausiai romėnai sugebėjo užimti ir administruoti daugumą keltų teritorijų; iki Vakarų Romos imperijos žlugimo kai kurios keltų sritys buvo romanizuotos arba stipriai paveiktos romėnų valdymo.

Be to, keltų gentys dažnai kovodavo ir tarpusavyje. Laimėję mūšį, kai kurios gentys praktikavo priešo vadų galvų nukirpimą ir saugojimą kaip trofėjų, kas atspindi kultūrinę reikšmę ir karo etiką.

Vėlesnės migracijos ir paveldas

Po Romos imperijos žlugimo daug senųjų keltų žemių užpildė migruojančios germanų gentys, kurios susimaišė su vietiniais gyventojais ir dalinai formavo naujas viduramžių tautybes. Tai lėmė šiandieninių Europos valstybių atsiradimą: tokių regionų, kaip Portugalija, Ispanija, Prancūzija, Belgija, Šveicarija, Liuksemburgą ir Pietų bei Vakarų Vokietiją, etnogenezė buvo sudėtingas procesas, kuriame dalyvavo romėnai, keltai ir germanai.

Vis dėlto keltų kultūrinis ir kalbinis paveldas išliko kraštutinėse Europos dalyse, kurios tebelaikomos keltų centrais: Airija, Velsas, Škotija, Meno sala, Kornvalis ir Bretanė. Šiuose regionuose keltų kalbos, muzika, tradicijos ir folkloras išsaugojo gyvą paveldą; pastaraisiais dešimtmečiais vyksta kalbų atgaivinimo ir kultūrinio identiteto stiprinimo judėjimai.

Paveldas ir reikšmė šiandien

Keltų palikimas matomas vietovardžiuose, liaudies dainose, muzikoje, šokiuose, amatų tradicijose ir šventėse (pvz., Samhain, kuris tapo suvokiamas per modernias Helovino tradicijas). Archeologiniai radiniai — torkai, bronzinės ir geležinės formos, meno kūriniai kaip Gundestrup katilas, piliakalniai ir kapavietės — yra svarbūs istorinės atminties šaltiniai.

Apibendrinant, keltai buvo sudėtinga, įvairi ir kūrybinga bendruomenių grupė, kurios įtaka išliko Europos istorijoje ilgai po jų politinio identiteto išnykimo daugelyje sričių. Jų kultūrinis, kalbinis ir materialus paveldas tebeformuoja dalies Europos vietinių tradicijų žemėlapį.