Vakarų Romos imperija buvo vakarinė Romos imperijos dalis nuo Diokletiano įvykdyto padalijimo 286 m. po Kr. Kita Romos imperijos pusė tapo žinoma kaip Rytų Romos imperija, vėliau pavadinta Bizantijos imperija.

Diokletiano reformos ir imperijos padalijimas

Imperatorius Diokletianas siekė atstatyti tvarką po ilgos politinės ir kariškos krizės. Jis įvedė tetrarchiją – valdžią dalijosi du Augustai ir du jų pavaduotojai (Cezarai) – kad būtų lengviau valdyti didžiulę imperiją ir greičiau reaguoti į karinius pavojus pasienyje. Taip pat Diokletianas vykdė plataus masto administracines ir ekonomines reformas: išplėtė biurokratiją, pertvarkė provincijų ribas, bandė sureguliuoti kainas (Ediktas dėl maksimalių kainų) ir griežtino religijos politiką.

Sunkumai nuo II–III a. ir barbarų spaudimas

Visa Romos imperija susidūrė su sunkumais nuo 190 m. po Kr., kai didelės gotų gentys pradėjo veržtis į Romos kontroliuojamas teritorijas. Romos vadovybė buvo silpna, vyravo nestabilumas. Įvairios galios grupės Romos kariuomenėje vis bandė įsitvirtinti savais imperatoriais ir žudė kitoms grupėms priklausiusius imperatorius. Tai reiškė, kad germanų genčių įsiveržimų nepavyko sustabdyti.

Prie sunkių sąlygų prisidėjo:

  • ilgalaikė ekonominė krizė ir mokesčių bazės nykimas,
  • karinės išlaidos pasienyje ir kariuomenės samdymas iš išorės (germanų kariai didino politinę įtaką),
  • ligos ir sumažėjęs gyventojų skaičius,
  • politinė fragmentacija po Diokletiano atsistatydinimo ir tetrarchijos žlugimo 305 m.,
  • stiprėjantis spaudimas iš Hunų, Vandalų, Ostrogotų, Vakarų Gotų ir kitų genčių.

Sostinės ir administracija

Imperatorius Diokletianas bandė sugrąžinti stabilumą į valdymą padalydamas imperiją į dalis. Jos tapo Vakarų imperija, kuriai priklausė Ispanija, Prancūzija, Anglija, Italija ir dalis Vokietijos, ir Rytų imperija, kuriai priklausė Graikija, Turkija, Artimieji Rytai ir šiaurės Egiptas.

Nuo padalijimo momento Roma nustojo būti sostine. 286 m. Vakarų Romos imperijos sostine tapo Mediolanum (dabartinis Milanas). 402 m. sostinė vėl buvo perkelta, šį kartą į Raveną.

Kapitalės perkėlimas į Mediolanum ir vėliau į Raveną turėjo praktinį pagrindą: jos buvo arčiau Šiaurės ir Rytų pasienio frontų, kur telkėsi svarbiausios karinės pajėgos ir kur buvo lengviau koordinuoti gynybą. Tuo tarpu Rytų imperijoje Konstantinas Didysis 330 m. įkūrė Konstantinopolį (senovės Bizantiją) kaip naują administracinį centrą, dar labiau sustiprindamas Rytų reikšmę.

Žlugimas: svarbiausi įvykiai

Vakarų Romos žlugimas neįvyko per vieną dieną — tai buvo ilgų dešimtmečių procesas. Svarbiausi etapai ir įvykiai:

  • Vakarų Gotų, Vandalų, Alanų ir kitų genčių įsiveržimai ir nusistovėjimas buvusiose romėnų provincijose;
  • 410 m. – Romos sprogimas buvo smarkiai sukrėstas, kai ją nusiaubė Vakarų gotų vadas Alarikas;
  • 455 m. – Romą nusiaubė Vandalai;
  • Vandalių užkariavimai Šiaurės Afrikoje atėmė iš Romos svarbią žemės ūkio ir mokesčių bazę;
  • 476 m. – tradiciškai Vakarų Romos imperijos žlugimas datuojamas tuo metu, kai germaniškas vadas Odoakras nušalino paskutinį Vakarų imperatorių Romulą Augustulą ir paskelbė savo valdymą Italijoje, siųsdamas imperatoriaus insignijas Rytų imperatoriui. Tai ženklino politinį Vakarų imperijos pabaigą.

Palikimas

Nors Vakarų Romos politinė struktūra žlugo, romėnų įtaka neišnyko staiga. Daugelis teisinių, administracinių ir kultūrinių praktikų buvo perimtos naujų germanų valstybių (pvz., Ostrogotų, Vakarų gotų, frankų karalystės). Krikščionybė, kuri jau tapo dominuojančia religija, išliko svarbia visuomenės jėga. Tuo tarpu Rytų Romos imperija (Bizantija) gyvavo dar beveik tūkstantį metų, saugodama dalį romėnų tradicijų ir teisės.

Vakarų Romos imperijos žlugimas yra sudėtingas istorinis procesas, kurį lėmė tiek vidaus silpnumas, tiek išoriniai kariniai ir demografiniai pokyčiai. Jo padariniai formavo viduramžių Europą ir padėjo susiklostyti naujoms politinėms santvarkoms, kurios perėmė ir adaptavo romėnų paveldą.