Keturių imperatorių metai - tai Romos imperijos istorijos metai (69 m. po Kr.), kai valdė keturi imperatoriai, kurių kaita buvo nepaprasta. Keturi imperatoriai buvo Galba, Otonas, Vitellijus ir Vespasianas. Šie įvykiai nušvietė, kaip stipriai armijos parama ir provincijų legionai galėjo lemti imperatoriaus likimą.
Kilmė ir politinė įtampa po Nerono
68 m., nusižudžius imperatoriui Neronui, Romoje nutrūko ilgai valdytos Julijaus-Klaukijų dinastijos nuoseklumas. Imperatorių pakeitimas vyko greitai ir smurtu: prasidėjo trumpas pilietinis karas — pirmasis toks rimtas karinis susipriešinimas nuo Marko Antonijaus mirties 30 m. pr. m. e. Įtampa kilo dėl to, kad legionai provincijose, ypač Germanijoje ir Rytų provincijose, turėjo didelę politinę įtaką ir vis labiau reiškė tiesioginį norą skirti sau patogius kandidatus į imperatoriaus postą.
Imperatorių kaita 68–69 m.
68–69 m. laikotarpiu valdžia Romoje stipriai svyravo. Nuo 68 m. birželio iki 69 m. gruodžio Romoje vienas po kito kilo ir krito Galba, Otonas ir Vitellijus, kol galiausiai į valdžią įžengė Vespasianas, pirmasis Flavijų dinastijos valdovas.
- Galba (valdė 68–69 m.) — Senas patricijus, kuriam pavyko susivienyti su dalimi Senato ir provincijų, tačiau jo sprendimai (pvz., nepopuliarios finansinės priemonės ir nepasitenkinimą keliantis įpėdinio paskyrimas) lėmė, kad jis neturėjo tvirtos kariuomenės paramos. Galba buvo nužudytas savo patalpose (adena) 69 m. sausį.
- Otonas (valdė 69 m. saus.–bal.) — Anksčiau Neronui ištikimas sąjungininkas, Otonas pasinaudojo Galbos nepopuliarumu ir surengė perversmą. Jo trumpa valdžia nutrūko po pergalės išprovokuotos kovos su Vitellijaus pajėgomis: po pralaimėjimo prie Bedriako (pirmoji Bedriako mūšio fazė) Otonas nusižudė, manydamas, kad taip apsaugos Romą nuo tolesnio kraujo praliejimo.
- Vitellijus (valdė 69 m. bal.–gruod.) — Remiamas Legionų Germanijos provincijose, jis nugalėjo Otoną ir laikinai užėmė sostą. Vitellijaus valdymo metu Romoje vyko smurtas ir išlaidus rėmimas armijai, o jo pajėgos išplėšė didžiulį įtakos laipsnį Senate ir sostinėje. Galiausiai Vespasiano rėmėjų štabai Italijoje ir Rytuose surengė karinę kampaniją prieš Vitellijų, kuri baigėsi jo nuvertinimu ir žūtimi 69 m. pabaigoje.
- Vespasianas (valdė nuo 69 m.) — Karinių pajėgų iniciatyva Rytuose (ypač Egipte ir Sirijoje) bei parama iš legiono Palestinoje ir Egipte atvedė Vespasianą į valdžią. Jis įkūrė Flavijų dinastiją, atstatė tvarką ir stabilizavo valstybės finansus po chaoso, kurį sukėlė pilietinis karas.
Karinės kampanijos ir sukilimai
Šio pilietinio karo sukelta karinė ir politinė anarchija turėjo rimtų pasekmių. Tuo pačiu metu jau vyko žydų sukilimas (66–73 m.), kuriame Vespasianas ėmėsi vaidmens kaip kariuomenės vadas prieš judaeis. 69–70 m. taip pat prasidėjo ir Batavijos sukilimas — didelis sukilimas Rūro lygumose, kurį vadovavo Gajus Julijus Civilis. Šie konfliktai parodė, kad imperijos gynyba ir vidaus saugumas gali būti silpninami, kai centrinė valdžia silpna.
Pasekmės ir reikšmė
69 m. įvykiai turėjo ilgalaikes pasekmes:
- Prasidėjo Flavijų dinastija, kurios pirmasis valdovas buvo Vespasianas, o vėliau jį pakeitė sūnūs Titas ir Domicianas.
- Padidėjo kariuomenės įtaka imperatoriškoje bei politinėje praktikoje — tapo aišku, kad legionų parama gali lemti imperatoriaus iškilimą arba žūtį.
- Imperijos finansai ir administracija patyrė smūgį: reikėjo atstatyti tvarką, naujai sutvarkyti mokesčių sistemą, aprūpinti kareivius ir atstatyti kariuomenės drausmę.
- Karai ir sukilimai (žydų sukilimas, Batavijos sukilimas) pavedė naujai administracijai spręsti platesnes provincijų valdymo problemas ir griežčiau kontroliuoti frontus.
Galutinai žvelgiant, 69 m. — „Keturių imperatorių metai“ — tai pamoka apie tai, kaip silpnas centrinis autoritetas ir kariuomenės bei provincijų įsikišimas gali sukelti greitus, smurtinius imperatoriškos valdžios pasikeitimus. Tačiau situacijos pabaigoje Vespasiano sugebėjimas sutvirtinti valdžią ir atstatyti tvarką padėjo Romai išeiti iš krizės ir pradėti naują politinį etapą.
