Romėnų legionas – apibrėžimas, struktūra, dydis ir istorija
Romėnų legionas buvo pagrindinis senovės Romos kariuomenės karinis vienetas vėlyvosios Romos respublikos ir Romos imperijos laikotarpiu. Tai buvo maždaug šiuolaikinio žodžio divizija atitikmuo. Daugiskaitoje – legionai – šis terminas kartais buvo vartojamas ir visai Romos kariuomenei.
Apibrėžimas ir paskirtis
Legionas buvo daugiafunkcinis karinis vienetas: pagrindinė jo užduotis — kovoti mūšiuose kaip sunki pėstininkų pajėgos, tačiau legiono kariai taip pat vykdė užduotis inžinerijoje (statė stovyklas, kelius, tiltus), dalyvavo palapinių ir tvirtovių statyboje, žvalgė ir tvarkė administracinius reikalus okupuotose teritorijose. Legiono simbolis buvo aquila (erelis), kurį gynė ir garbino kariai kaip vienijantį ženklą.
Struktūra ir dydis
Tipinis legiono dydis ir struktūra keitėsi per amžius:
- Republikos laikotarpiu legiono branduolį sudarė manipulinė sistema — apie 4 200 pėstininkų (skirtingi šaltiniai nurodo svyravimus) ir sąjungininkų (alae) suteikta kavalerija.
- Po Gajaus Marijaus reformų (~107 m. pr. m. e.) kariuomenė buvo profesionalizuota: legionieriai tapo nuolatiniais samdiniais. Imperijos laikotarpiu standartiškai nurodomas legiono dydis buvo apie 5 000–5 500 vyrų, dažniausiai skaičiuojamas kaip maždaug 5 120 legionierių.
- Imperinis organizavimas: legiono branduolį sudarė 10 kohortų. Pirmoji kohorta buvo didesnė — paprastai apie 800 vyrų, likusios kohortos po maždaug 480 vyrų. Be to, legione būdavo nedideli kavalerijos būriai (pvz., apie 120 raitelių) ir techninis bei administracinis personalas.
- Mažesnės struktūrinės dalys: kohortą sudarė kelios centurijos; centurija (iš esmės “šimtis”) — kontubernijų grupės (kontubernium — 8 vyrai), kurias dalydavo centurionai.
Vadovybė ir pareigos
- Legiono vyriausiasis vadovas imperiniu laikotarpiu buvo legato (legate), paskiriamas imperatoriaus arba senato.
- Žemesnę vadovybę sudarė tribūnai (tribuni), praefectus castrorum (stovyklos prefektas), centurionai — jie vadovavo centurijoms ir buvo kariuomenės stuburas.
- Buvo specializuotų pareigybių: medikai, inžinieriai (architecti), smulkūs amatininkai ir tiekėjai.
Ginkluotė, apranga ir taktikos
Legionieriai buvo sunki pėstininkija, įprastai aprūpinta šiais įrankiais:
- gladius — trumpas kardas artiškam kovos stiliui;
- pilum — metamos ietys, skirtos priešų skydams ar formacijoms išderinti;
- scutum — didelis pusmėnulio formos skydas;
- lorica segmentata arba lorica hamata — segmentinė arba tinklinė šarvuotė (priklausomai nuo laikotarpio).
Taktika: legionų rikiuotės, manevrai ir disciplina (griežtos kario taisyklės) leido Romai laimėti daugelį mūšių. Imperijos laikotarpiu legionių taktinės formacijos keitėsi — nuo manipulių iki kohortų, o taip pat plėtėsi įtakos sritys: žvalgymas, mūšio planavimas, inžinerija (siekdami apgulties ar gynybinių darbų) ir naktinės operacijos.
Pagalbiniai daliniai (auxilia) ir pilietybė
Legiono sudėtį dažnai papildydavo kavalerija ir kiti pagalbiniai daliniai, kurie nebuvo Romos piliečiai. Šie pagalbiniai — vadinami auxiliarii — teikė raitelius, lengvuosius pėstininkus, lukininkus ir specialias pajėgas. Po tarnybos (dažniausiai ~25 metai) auxilia nariai dažnai gaudavo Romos pilietybę, o legionieriai — pensiją ir žemės sklypą arba piniginę kompensaciją.
Istorija ir raida
Legionų sistema vystėsi kartu su Romos valstybės augimu:
- Ankstyvoji stadija: priešistoriniai ir karinės reformos laikotarpiai, kai Romos kariuomenė darėsi vis labiau organizuota;
- Republikos laikotarpis: manipulinė sistema, kai legionais vadovavo laikinai paskirti vadai; legions buvo lankstūs ir gerai prisitaikantys prie įvairių kovos sąlygų;
- Marijaus reformos (~107 m. pr. m. e.): kariuomenė profesionalizuota — legionarai ėmė tarnauti kaip nuolatiniai samdiniai, valstybė pradėjo reguliariai mokėti algas ir suteikti veteranams žemę. Reformos taip pat pakeitė ginkluotę, taktiką ir rekrūtavimo praktiką;
- Imperijos laikotarpis: legijų skaičius ir paskirstymas tapo nuolatine imperatoriaus politikos dalimi. Ankstyvosios imperijos metu paprastai buvo apie 25–35 nuolatiniai legionai, vėliau šis skaičius keitėsi priklausomai nuo pavojų ir administracinių sprendimų. Dėl karinių poreikių ir politinių sprendimų legijonai buvo kartais dislokuojami, dalinami (vexillationes) arba naikinti ir vėl formuojami.
- Vėlieji laikotarpiai: nuo III a. pr. m. e. ir vėliau imperijos krizės metu legijų organizacija ir vaidmuo keitėsi — atsirado skirtingos karinės klasifikacijos (pvz., limitanei, comitatenses) ir didesnė mobilizacija.
Karinė ir civilinė reikšmė
Legionai turėjo ne tik karinį, bet ir didelį politinį bei ekonominį vaidmenį. Jie gynė imperiją nuo išorinių priešų, bet dažnai dalyvavo politinėse kovose, kartais tapdami imperatorių rėmėjais ar veikė kaip politinė jėga. Legijonieriai statė kelius, tiltus, akvedukus ir miestų tvirtoves — daug romėniškų infrastruktūros darbų yra legijų nuopelnas.
Išvados
Romėnų legionas buvo sudėtinga, gerai organizuota ir universali kariuomenės struktūra, kurios evoliucija nulėmė Romos karinės galios plėtrą ir administracines galimybes. Nors legiono dydis ir organizacija keitėsi priklausomai nuo laikotarpio ir reformų, jo pagrindinis bruožas — disciplina, inžinerinė galia ir taktinė lankstumas — išliko kelis amžius.
SPQR reiškia Senatus Populusque Romanus "Senatas ir Romos žmonės".
Organizacija
Graikų falanga
Ankstyvojo legiono raidą galima laikyti romėniška graikų falangos formacijos versija. Iki IV a. pr. m. e. mūšio būdas buvo masyvi graikų falanga. Todėl romėnų kariai turėjo būti labai panašūs į graikų hoplitus. Taktika niekuo nesiskyrė nuo ankstyvųjų graikų taktikos, o mūšiai vykdavo lygumoje. Sparnuočiai išsidėstydavo glaudžiomis eilėmis, sudarydami skydo sieną, o jų ietys būdavo nukreiptos į priekį.
Respublika
Dabar mūšio rikiuotėje buvo trys karių eilės. Romėnų kariai turėjo patys įsigyti įrangą.
Respublikos viduryje legionus sudarė šie daliniai:
- raiteliai (kavalerija): Iš pradžių kavalerija buvo prestižiškiausias dalinys, kuriame turtingi jauni romėnų vyrai demonstruodavo savo įgūdžius ir meistriškumą, taip padėdami pamatus galimai politinei karjerai.
Iš viso legione buvo apie 3000 vyrų (kartu su velitais, kurių skaičius paprastai padidėdavo iki maždaug 4200), legionas turėjo tik apie 300 raitelių, suskirstytų į 10 dalinių (turmae) po 30 vyrų. Šiems vyrams vadovavo dekurionai.
Be sunkiosios kavalerijos, buvo ir lengvoji kavalerija. Mūšyje jie buvo naudojami priešo pėstininkų junginiams
ardyti ir aplenkti bei priešo kavalerijai atremti. Pastarajame mūšyje jie dažnai (nors ne visada) nulipdavo nuo kai kurių ar visų raitelių ir pėsčiomis kaudavosi stacionariame mūšyje - tuo metu neįprasta taktika, tačiau tais laikais, kai dar nebuvo strėnų, ji suteikdavo didelių stabilumo ir judrumo pranašumų.
- Velitai (lengvieji pėstininkai): Velitai buvo daugiausia neturtingesni piliečiai, kurie negalėjo sau leisti tinkamai apsirengti. Pagrindinė jų funkcija buvo veikti kaip skyrininkai - ieties metikai, kurie anksti įsitraukdavo į priešą, kad jį persekiotų arba pridengtų už jų esančių karių judėjimą.
- Sunkieji pėstininkai: Tai buvo pagrindinis legiono dalinys. Sunkiuosius pėstininkus sudarė piliečiai legionieriai, kurie galėjo sau leisti įsigyti įrangą, sudarytą iš geležinio šalmo, skydo, šarvų ir pilumo - sunkios ieties, kurios atstumas siekė apie 30 metrų.
Po 387 m. pr. m. e. pirmenybė buvo teikiama gladijui - trumpam kalavijui. Jų auliniai sandalai taip pat buvo veiksmingas ginklas prieš puolantį priešą. Sunkioji pėstininkų kariuomenė pagal patirtį buvo suskirstyta į tris atskiras eiles: - Hastati (lot. hastatus) buvo žali arba nepatyrę kariai, kurie buvo laikomi mažiau patikimais nei kelerius metus tarnavę legionieriai.
- Principai (sing. princeps) buvo vyrai, sulaukę geriausio amžiaus (nuo dvidešimties iki trisdešimties metų).
- Triarijai (lot. triarius) buvo kariai veteranai, kuriuos mūšyje reikėdavo naudoti tik ekstremaliomis situacijomis; nedalyvaudami mūšyje jie atsilošdavo vienu keliu žemyn. Triarijai pirmiausia tarnavo kaip rezervas arba užkardos būriai, kurie saugojo hastati ir principes. Jie turėjo ilgas hastae (ietis), o ne pilum ir gladius. Taip apsiginklavę jie kovėsi falangos formacija. Žvilgsnis į artėjantį šarvuotą triarijų legionierių būrį dažnai atbaidydavo besidžiaugiančius priešus, persekiojančius besitraukiančius hastati ir principes karius. Puolimas ant triarijų buvo romėnų idioma, reiškianti paskutinės priemonės panaudojimą.
Kiekviena iš šių trijų linijų buvo suskirstyta į manipulius, kuriuos sudarė du centurionai po 60 vyrų, vadovaujami vyresniojo iš dviejų centurionų. Centurijas paprastai sudarydavo po 60 karių, šiuo metu hastati ir principes (nebe 100 vyrų). Vidurio respublikos legiono nominalioji sudėtis buvo apie 4500 vyrų.
Vėliau legionus sudarė 80 stiprių šimtmečių. Kiekviena šimtinė turėjo savo standartą ir buvo sudaryta iš dešimties būrių po aštuonis karius, kurie dalijosi palapine, malūnsparniu, mulu ir katilu maistui gaminti (priklausomai nuo kelionės trukmės).
Vėlyvoji Respublika
Vėlyvojoje Romos Respublikoje legionai atliko svarbų politinį vaidmenį. Iki I a. pr. m. e. buvo pripažinta demagogo valdomo legiono grėsmė. Romos gubernatoriams nebuvo leidžiama palikti savo provincijų su legionais. Kai Julijus Cezaris pažeidė šią taisyklę, palikęs savo provinciją Galiją ir peržengęs Rubikoną į Italiją, jis sukėlė konstitucinę krizę. Ši krizė ir po jos kilę pilietiniai karai nutraukė Respublikos gyvavimą ir lėmė, kad 27 m. pr. m. e., valdant Augustui, buvo įkurta imperija.
Ankstyvoji imperija (30 m. pr. m. e. - 284 m. e.)
Kadangi kiekvienas legionas turėjo 5 120 legionierių ir tiek pat pagalbinių karių, Pax Romana laikais legiono vado turimos pajėgos tikriausiai siekė nuo 11 000 iki mažesnio skaičiaus. Prestižiškesni legionai buvo dislokuoti prie priešiškų sienų arba neramiose provincijose, kur paprastai būdavo daugiau pagalbinių karių. Kai kurie legionai galėjo būti sustiprinti daliniais, todėl jų pajėgos siekė 15 000-16 000 karių arba maždaug šiuolaikinės divizijos dydį.
Legionui vadovavo legatas. Jis būdavo maždaug trisdešimties metų amžiaus, paprastai tai būdavo senatorius, paskirtas trejiems metams. Legatui iš karto buvo pavaldūs šeši paskirti karo tribūnai. Penki iš jų buvo štabo karininkai, o likęs vienas - Senatui vadovaujantis kilmingasis - iš pradžių šis tribūnas vadovavo legionui. Taip pat būtų grupė karininkų, atsakingų už medicinos personalą, inžinierius, raštvedžius, praefectus castrorum (stovyklos vadą) ir kitus specialistus, pavyzdžiui, kunigus ir muzikantus.
Vėliau
Nepaisant daugelio reformų, legionierių sistema išliko ir po Vakarų Romos imperijos žlugimo, o Rytų Romos imperijoje buvo tęsiama maždaug iki VII a. Rytų Romos ir Bizantijos kariuomenės ir toliau buvo veikiamos ankstesnių romėnų legionų, jose buvo palaikoma panašaus lygio drausmė, strateginis meistriškumas ir organizuotumas.
Rekonstruktorius kaip romėnų centurionas ~70 m. pr. m. e.
Rekonstruktorius, vaizduojantis romėnų legionierių, II mūsų eros amžius
Centurionai
Centurionai buvo klijai, kurie laikė Romos legioną. Jie buvo nuolatiniai profesionalūs Romos armijos karininkai. Pagrindinis centurionas vadovavo (paprastai) 83, o ne 100 vyrų. Jie kilo į aukštesnį rangą vadovaudami vis svarbesniems centurijams.
Patys geriausi centurionai buvo paaukštinami ir tapdavo pirmosios kohortos, vadinamos Primi Ordines, centurionais, kurie vadovaudavo vienam iš dešimties centurionų ir eidavo štabo pareigas. Vyriausias legiono centurionas buvo Primus Pilus, vadovavęs pirmajam amžiui. Tik aštuoni viso legiono karininkai buvo už jį aukštesni. Tai buvo:
- Penki tribunolai
- Stovyklos prefektas
- vyresnysis tribunolas (antrasis pagal rangą).
- Legatas (vadas)
Susiję puslapiai
- Romos imperija
- Romos Respublika
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Koks buvo pagrindinis senovės Romos kariuomenės karinis vienetas?
A: Pagrindinis senovės Romos kariuomenės karinis vienetas buvo legionas.
K: Kiek vyrų paprastai būdavo legione?
A: Legione paprastai būdavo apie 5000 vyrų.
K: Iš ko buvo sudarytos legiono kohortos?
A: Legiono kohortas sudarė sunkieji pėstininkai arba legionieriai.
K: Ką legione atlikdavo pagalbiniai kariai?
A: Legiono pagalbiniai būriai buvo kavalerija, šauliai ir skyrininkai, papildantys legiono sunkiuosius pėstininkus.
K: Kaip keitėsi tipinio legiono dydis Romos istorijos laikotarpiu?
A: Romos istorijos laikotarpiu tipinio legiono dydis kito: respublikos laikotarpiu jį sudarė 4 200 legionierių, o imperijos laikotarpiu - 5 500 vyrų, suskirstytų į 10 kohortų.
K: Kada Romoje buvo nuolatinė kariuomenė?
A: Iki Gajaus Marijaus reformų apie 107 m. pr. m. e. Roma neturėjo nuolatinės kariuomenės.
K: Kiek nuolatinių legionų paprastai turėjo ankstyvoji Romos imperija?
A: Ankstyvosios Romos imperijos laikais paprastai būdavo apie 25-35 nuolatiniai legionai ir jų pagalbiniai daliniai, o prireikus jų būdavo surenkama daugiau.
