Gajus Julijus Cezaris — Romos karvedys, politikas ir diktatorius
Gajus Julijus Cezaris — garsus Romos karvedys, politikas ir diktatorius; nuo Pirmojo triumvirato iki nužudymo — jo valdžia ir palikimas formavo imperijų titulų istoriją.
Gajus Julijus Cezaris (100 m. pr. m. e. liepos mėn. - 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) - Romos Respublikos pabaigos karo vadas, politikas ir rašytojas.
Cezaris tapo Pirmojo triumvirato nariu, o kai šis subyrėjo, pradėjo pilietinį karą su Pompėjumi Didžiuoju. Laimėjęs karą, Cezaris tapo Romos diktatoriumi visam gyvenimui. Romoje jį nužudė priešai.
Vėlesni Romos valdovai save vadino "Cezariu", o vėliau šis titulas buvo nukopijuotas kaip "Kaizeris" ir "Caras".
Ankstyvoji kilmė ir karjera
Gajus Julijus Cezaris gimė į seną, nors ir ne itin turtingą, Julijų giminę. Jis žengė į politinę karjerą pagal tradicinį romėnų cursus honorum — užėmė įvairias pareigas, tarp jų būo quaestor, aedile ir praetor, kol 59 m. pr. m. e. tapo konsulu. Savo populiarumą didino kariškais žygiais, politinėmis sąjungomis ir ryškiomis viešomis šventėmis.
Galų kampanijos
58–50 m. pr. m. e. Cezaris vadovavo kampanijoms Galijoje (dabartinės Prancūzijos, Belgijos ir Šveicarijos dalyse). Šių žygių metu jis palaužė įvairias galų gentis ir praplėtė Romos įtaką Vakarų Europoje. Iš šių mūšių kilo ir jo svarbiausias rašytinis palikimas — komentaro stiliaus veikalai apie karus, ypač Commentarii de Bello Gallico, kuriuose aiškiai ir tiesmukai aprašė savo veiksmus ir motyvus.
Pilietinis karas ir diktatūra
49 m. pr. m. e. Cezaris peržengė Rubikoną — simbolinę ribą tarp savo provincijos ir Italijos — taip pradėdamas atvirą konfrontaciją su Senatu ir Pompėjumi. Šis žygis dažnai cituojamas su fraze Alea iacta est (metas mesti kauliukus). 48 m. pr. m. e. jį nugalėjo Pompėjų mūšyje prie Farsalo; Pompėjus pabėgo į Egiptą, kur buvo nužudytas. Vėlesniuose žygiuose Cezaris suvienijo valdžią daugelyje Romos sričių, buvo skiriamas diktatoriumi kelis kartus, o 44 m. pr. m. e. — įteisintas kaip diktatorius visam gyvenimui.
Reformos ir viešosios veiklos
Per savo trumpą, tačiau intensyvią valdžią Cezaris ėmėsi daugelio reformų, skirtų sutvarkyti valstybės administraciją ir visuomeninę tvarką. Tarp ryškiausių veiklų:
- Kalendoriaus reforma — 45 m. pr. m. e. įvesta Julijaus kalendoriaus sistema, kuri suvienodino metų trukmę ir buvo naudojama šimtmečius.
- Teisė ir administracija — pertvarkė vietinę administraciją, skyrė kolonijas karo veteranams, bandė mažinti skurdą ir spręsti skolas.
- Valstybės institucijų pertvarkymas — plėtė Senatą, keitė rinkimų tvarką ir suteikė pilietybę tam tikroms provincijoms bei miestams.
- Viešieji darbai — pradėjo miestų statybos ir infrastruktūros projektus Romoje (gatvės, forumai, drenažas), taip pagerindamas miesto gyvenimo sąlygas ir palikdamas materialų pėdsaką.
Raštai
Cezaris paliko literatūrinį palikimą. Jo veikalai, ypač Commentarii de Bello Gallico (apie Galų karą) ir Commentarii de Bello Civili (apie pilietinį karą), yra rašyti aiškia, faktine kalba ir naudojami kaip vertingas istorinis šaltinis bei pavyzdys klasikinės lotynų prozos.
Nužudymas ir pasekmės
44 m. pr. m. e. kovo 15 d. (Idus) Cezaris buvo nužudytas Senato posėdžių metu Kurijoje Pompei Teatro pastate Romoje. Jį surengė grupė konspiratorių, vadovaujamų Bruto ir Kasijaus, kurie teigė siekę atkurti Respublikos laisves ir apsaugoti Romą nuo monarchiškos valdžios. Įvykis sukėlė naują galios vakuumą ir papildomus pilietinius konfliktus.
Paveldas
Cezario mirtis nesugrąžino senojo respublikinio tvarkos: po jos sekė nauji konfliktai, iš kurių galiausiai iškilo Oktavianasus (vėliau Imperatorius Augustas), užbaigęs Respublikos erą ir pradėjęs imperijos laikotarpį. Cezario vardas tapo simboliu valdžios — iš Cezario kilęs titulas vėliau virto žodžiais "Kaizeris" ir "Caras". Jo karinės užkariavimų, politinių sprendimų ir rašomosios veiklos pasekmės ilgai formavo Europos istoriją ir kultūros atmintį.
Ankstyvasis gyvenimas
Julijus Cezaris gimė Italijoje apie 100 m. pr. m. e. liepos mėn. Tiksli data nėra žinoma.
Būdamas šešiolikos metų jis tapo šeimos galva, tačiau netrukus jam iškilo grėsmė, nes Romos diktatoriumi tapo Liucijus Kornelijus Sulla.
Sulla ėmėsi valyti Romą nuo savo priešų. Šimtai žmonių buvo nužudyti arba ištremti, ir Cezaris buvo jų sąraše. Jo motinos šeima maldavo jo gyvybės; Sulla nenoriai nusileido, bet atėmė iš Cezario palikimą. Nuo tada pinigų trūkumas buvo viena pagrindinių jo gyvenimo problemų. Cezaris įstojo į kariuomenę ir paliko Romą.
Pakeliui per Egėjo jūrą Cezarį pagrobė piratai ir laikė nelaisvėje. Visą nelaisvės laiką jis laikėsi pranašumo pozicijos. Kai piratai sumanė pareikalauti dvidešimties talentų sidabro išpirkos, jis primygtinai reikalavo penkiasdešimties.p39 Kai išpirka buvo sumokėta, Cezaris subūrė laivyną, persekiojo piratus, juos sučiupo ir įkalino. Jis savo valdžia liepė juos nukryžiuoti, kaip buvo pažadėjęs būdamas nelaisvėje - pažadą piratai suprato kaip pokštą. Kad parodytų atlaidumą, jis pirmiausia liepė jiems perpjauti gerkles. Netrukus jis vėl buvo pašauktas į karinius veiksmus.
Pakeliui į viršų
Grįžęs į Romą, jis buvo išrinktas karo tribūnumi, o tai buvo pirmas žingsnis politinėje karjeroje. Jis buvo išrinktas kvestoriumi 69 m. pr. m. e. Tais metais mirė jo žmona Kornelija. Po jos laidotuvių Cezaris išvyko eiti kvestoriaus pareigų į Ispaniją.p100 Grįžęs 67 m. pr. m. e. vedė Pompėją (Sullos anūkę), su kuria vėliau išsiskyrė. 63 m. pr. m. e. jis kandidatavo į Pontifex Maximus, vyriausiojo Romos valstybinės religijos kunigo, postą. Jis kandidatavo prieš du įtakingus senatorius; visos pusės buvo kaltinamos kyšininkavimu. Cezaris užtikrintai laimėjo, nors jo oponentai turėjo didesnę patirtį ir autoritetą.
Po pretorystės Cezaris buvo paskirtas valdyti Romos Ispaniją, tačiau jis vis dar turėjo daug skolų ir jam reikėjo atsiskaityti su kreditoriais. Jis kreipėsi į Marką Licinijų Krasą, vieną turtingiausių Romos žmonių. Mainais už politinę paramą Krassas sumokėjo kai kurias Cezario skolas, o už kitas laidavo. Cezaris išvyko į savo provinciją dar nepasibaigus jo pretorystei. Ispanijoje jis užkariavo dvi vietines gentis, jo kariai jį sveikino kaip imperatorių, o savo valdymo laikotarpį baigė labai gerbiamas. Nors Romoje jam priklausė "triumfas", jis taip pat norėjo kandidatuoti į konsulus - aukščiausius Respublikos magistratūros pareigūnus. Turėdamas rinktis tarp triumfo ir konsulo posto, Cezaris pasirinko konsulo postą. Po išrinkimo 59 m. pr. m. e. jis tapo konsulu.
Pirmasis triumviratas
Cezaris perėmė valdžią kartu su Gnėjumi Pompėjumi Didžiuoju (Pompėjumi Didžiuoju) ir Marku Licinijumi Krasu. Šie trys vyrai valdė Romą ir buvo vadinami triumviratu.
Cezaris buvo Kraso ir Pompėjaus tarpininkas. Jie nesutarė daugelį metų, bet Cezaris bandė juos sutaikyti. Tarp jų trijų buvo pakankamai pinigų ir politinės įtakos, kad galėtų kontroliuoti valstybės reikalus. Šią neoficialią sąjungą, vadinamą Pirmuoju triumviratu (trijų vyrų valdžia), įtvirtino Pompėjaus vedybos su Cezario dukterimi Julija. Cezaris taip pat vedė dar kartą, šį kartą už Kalpurnijos, kuri buvo kito įtakingo senatoriaus duktė.
Cezaris pasiūlė įstatymą dėl valstybinių žemių perskirstymo vargšams; šį pasiūlymą, jei prireiktų, ginklu, parėmė Pompėjus, o Krassas - triumviratas. Pompėjus pripildė miestą kareivių, ir triumvirato priešininkai išsigando.
Cezario galų karas
Savo partneriams sutikus, Cezaris tapo Galijos gubernatoriumi. Galija - tai teritorija, kurioje šiandien yra Šiaurės Italija, Šveicarija ir Prancūzija.
Cezaris buvo romėnų legionų vadas per Galijos karą. Karas vyko Romos galų pusėje prieš germanus, kurie norėjo įsiveržti į Galiją. Taip pat buvo siekiama išplėsti Romos kontrolę Galijoje. Cezariui užkariavus Galiją, Romos teritorija išsiplėtė iki Šiaurės jūros. 55 m. pr. m. e. jis surengė pirmąją romėnų invaziją į Britaniją. Apie šį aštuonerius metus trukusį karą Cezaris rašė knygoje "De Bello Gallico" ("Apie galų karus"). Ši lotyniškai parašyta knyga yra svarbus istorinis pasakojimas.
Dėl šių pasiekimų jis įgijo didelę karinę galią ir grasino nustelbti Pompėjų. Jėgų pusiausvyrą dar labiau sutrikdė Krauso mirtis 53 m. pr. m. e.
Cezario pilietinis karas
50 m. pr. m. e. Pompėjaus vadovaujamas senatas įsakė Cezariui išformuoti kariuomenę ir grįžti į Romą, nes jo, kaip valdytojo, kadencija baigėsi. Cezaris manė, kad jam bus iškelta baudžiamoji byla, jei jis įžengs į Romą neturėdamas teisėjo imuniteto. Pompėjus apkaltino Cezarį nepaklusnumu ir išdavyste.
Rubikono peržengimas
49 m. pr. m. e. Cezaris su kariuomene priartėjo prie Romos ir kirto Rubikoną - seklią upę šiaurės rytų Italijoje. Tai buvo taškas, už kurio neturėjo eiti jokia kariuomenė. Ši upė žymėjo ribą tarp Cisalpinijos Galijos šiaurėje ir Italijos pietuose. Rubikono peržengimas sukėlė pilietinį karą. Teisėtasis konsulas Pompėjus ir jo draugai, artėjant Cezario armijai, pabėgo iš Romos.
Pompėjui pavyko pabėgti, kol Cezaris jo nesuėmė. Cezaris nusprendė vykti į Ispaniją, o Italiją palikti Marko Antonijaus kontrolei. Cezaris nuostabiu 27 dienų žygiu pasiekė Ispaniją, kur nugalėjo Pompėjaus leitenantus. Tada jis grįžo į rytus, kad mestų iššūkį Pompėjui Graikijoje. Ten 48 m. pr. m. e. liepos mėn. prie Dyrrachijaus Cezaris vos išvengė katastrofiško pralaimėjimo. Vėliau tais pačiais metais jis ryžtingai nugalėjo Pompėją Farsalo mūšyje.
Pagaliau diktatorius
Romoje Cezaris buvo paskirtas diktatoriumi, o Markas Antonijus - jo žirgų magistru (antruoju vadu). Cezaris vadovavo savo paties išrinkimui antruoju konsulu, o po vienuolikos dienų atsistatydino iš šios diktatūros.
48 m. pr. m. e. pabaigoje jis vėl buvo paskirtas diktatoriumi vienerių metų kadencijai. Tada Cezaris persekiojo Pompėjų į Egiptą, kur Pompėjus netrukus buvo nužudytas. Tuomet Cezaris įsitraukė į Egipto pilietinį karą tarp faraono vaiko ir jo sesers, žmonos ir bendravaldės karalienės Kleopatros. Galbūt dėl faraono vaidmens Pompėjaus nužudyme Cezaris stojo Kleopatros pusėn. Pranešama, kad jis verkė pamatęs Pompėjaus galvą, kurią jam dovanų pasiūlė faraonas. Bet kuriuo atveju Cezaris 47 m. pr. m. e. nugalėjo faraono pajėgas ir valdove paskyrė Kleopatrą.
47 m. pr. m. e. pavasarį Cezaris ir Kleopatra atšventė savo pergalę triumfo procesija Nilu. 47 m. pr. m. e. karališkąją baržą lydėjo dar 400 laivų, kurie supažindino Cezarį su prabangiu Egipto faraonų gyvenimo būdu. Cezaris ir Kleopatra niekada nesusituokė; romėnų teisė pripažino tik dviejų Romos piliečių santuokas. Cezaris tęsė santykius su Kleopatra per paskutinę santuoką, kuri truko 14 metų - romėnų akimis, tai nebuvo laikoma svetimavimu - ir galbūt susilaukė sūnaus Cezariono. Kleopatra ne kartą lankėsi Romoje ir apsistodavo Cezario viloje, esančioje už Romos, kitapus Tibro upės.
46 m. pr. m. e. Cezaris nugalėjo Katoną ir Pompėjaus šalininkų likučius Afrikoje. Tada jis buvo paskirtas diktatoriumi dešimčiai metų. Per dvejus metus jis atliko daugybę pokyčių Romos administracijoje, kad pagerintų respublikos būklę. Dauguma šių pakeitimų buvo skirti paprastų žmonių gyvenimui pagerinti. Vienas iš pavyzdžių, kuris išliko iki šiol, buvo jo įvykdyta kalendoriaus reforma, pagal kurią kas ketveri metai buvo keliamoji diena. 44 m. pr. m. e. vasarį, likus mėnesiui iki nužudymo, jis buvo paskirtas diktatoriumi iki gyvos galvos.
Žmogžudystė
44 m. pr. m. e. kovo 15 d. (žr. romėnų kalendorių) Cezaris turėjo pasirodyti senato posėdyje. Markas Antonijus, baimindamasis blogiausio, nuvyko pas Cezarį. Sąmokslininkai to tikėjosi ir pasirūpino, kad kas nors jį sulaikytų.
Eutropijaus teigimu, nužudyme dalyvavo apie šešiasdešimt ar daugiau vyrų. Jam buvo smogta 23 kartus. Pasak Suetonijaus, vėliau gydytojas nustatė, kad tik viena žaizda, antroji į krūtinę, buvo mirtina. Paskutiniai diktatoriaus žodžiai nėra tiksliai žinomi, dėl jų ginčijasi tiek mokslininkai, tiek istorikai. Geriausiai anglakalbiame pasaulyje žinoma versija yra lotyniška frazė Et tu, Brute? ("Tu taip pat, Brute?"). Šekspyro "Julijoje Cezario" tai yra pirmoji eilutės pusė: "Et tu, Brute? Tuomet krisk, Cezari". Pasak Plutarcho, po nužudymo Brutas žengė į priekį, tarsi norėdamas kažką pasakyti savo kolegoms senatoriams, tačiau jie pabėgo iš pastato. Tada Brutas ir jo bendražygiai, šaukdami savo mylimam miestui, žygiavo į Kapitolijų: "Romos žmonės, mes vėl laisvi!". Juos pasitiko tyla, nes Romos piliečiai užsidarė savo namuose, kai tik pradėjo sklisti gandas apie tai, kas įvyko.
Forume buvo pastatyta vaškinė Cezario statula, kurioje buvo pavaizduotos 23 durtinės žaizdos. Susirinkusi minia sukėlė gaisrą, kuris smarkiai apgadino forumą ir gretimus pastatus. Kilus chaosui, Markas Antonijus, Oktavianas (vėliau Augustas Cezaris) ir kiti kariavo penkis pilietinius karus, kurie baigėsi Romos imperijos susikūrimu.
Romos imperija ir jos imperatoriai buvo tokie svarbūs istorijoje, kad žodis Cezaris kai kuriose Europos šalyse buvo vartojamas kaip titulas, reiškiantis imperatorių, net ilgai po to, kai Romos imperijos nebeliko. Pavyzdžiui, Vokietijos imperatorius iki 1919 m. po Kr. buvo vadinamas kaizeriu, o Rusijos imperatorius iki 1917 m. po Kr. buvo vadinamas caru.
Cezaris kaip autorius
Cezaris buvo svarbus autorius.
- "Galijos karo komentarai" ("Commentarii de Bello Gallico") - kampanijos Galijoje ir Britanijoje jo prokonsuliavimo laikotarpiu; ir
- Pilietinio karo komentaruose (Commentarii de Bello Civili) aprašomi pilietinio karo įvykiai iki pat Pompėjaus mirties Egipte.
Kiti istoriškai Cezariui priskiriami kūriniai, kurių autoryste abejojama:
- "De Bello Alexandrino" ("Apie Aleksandrijos karą"), kampanija Aleksandrijoje;
- "De Bello Africo" ("Apie Afrikos karą"), kampanijos Šiaurės Afrikoje; ir
- "De Bello Hispaniensi" ("Apie ispanų karą"), kampanijos Pirėnų pusiasalyje.
Šie pasakojimai buvo rašomi ir skelbiami kasmet kampanijų metu arba iškart po jų, kaip savotiškos "depešos iš fronto". Iš pažiūros paprastas ir tiesmukas stilius - Cezario komentarus paprastai studijuoja pirmo ir antro kurso lotynų kalbos studentai - iš tikrųjų jie yra gana sudėtingi, skirti vidutinio lygio skaitytojams - smulkiems aristokratams Romoje, Italijoje ir provincijose.
C. Julii Cæsaris quæ extant, 1678 m.
Epilepsija
Remiantis Plutarcho pastabomis, kartais manoma, kad Cezaris sirgo epilepsija. Šiuolaikinio mokslo nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Labiau tikėtina, kad jį kankino maliarija, ypač per Sullano draudimus aštuntajame dešimtmetyje.
Cezariui buvo užfiksuoti keturi epizodai, kurie galėjo būti kompleksiniai daliniai priepuoliai. Be to, jaunystėje jį galėjo ištikti absencijos priepuoliai (petit mal). Anksčiausiai apie šiuos priepuolius rašė biografas Suetonijus, gimęs po Cezario mirties. Kai kurie medicinos istorikai epilepsijos teiginiui priešpriešina hipoglikemijos teiginį. Tai gali sukelti priepuolius, kurie šiek tiek primena epilepsiją.
2003 m. psichiatras Harboras F. Hodderis (Harbour F. Hodder) paskelbė vadinamąją "Cezario komplekso" teoriją, kurioje teigė, kad Cezaris sirgo laikinosios skilties epilepsija ir kad šie simptomai lėmė Cezario sprendimą atsisakyti asmeninio saugumo likus kelioms dienoms iki nužudymo.
Susiję puslapiai
- Augustas Cezaris
- Alea iacta est
Ieškoti