Imunitetas
Imunitetas - tai organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo svetimkūnių. Tai reiškia, kad imunitetas atmeta infekcijas, šalina į plaučius patekusias dulkes ir naikina vėžines ląsteles. Skiepijimas remiasi natūralia imunine sistema, kad žmogus taptų atsparus tam tikroms ligoms.
Imunitetas yra dviejų rūšių. Įgimtasis imunitetas apsaugo šeimininką nuo infekcijos, bet neturi "atminties", todėl nesuteikia ilgalaikio imuniteto.
Antrasis tipas yra adaptyvusis imunitetas, kuris turi tam tikrą "atmintį". Jis suteikia ilgalaikę apsaugą nuo konkrečių patogenų.
Visi gyvūnai, augalai ir grybai turi tam tikrą įgimtą imunitetą. Stuburiniai taip pat turi adaptyvųjį imunitetą.
Nuo kai kurių ligų galima apsisaugoti pasiskiepijus (suleidus negyvo ar susilpninto viruso arba bakterijos, sukeliančios ligą). Tokiu būdu organizmas išmoksta, kaip virusas ir (arba) bakterija kenkia organizmui, ir greičiau reaguoja į virusą ir (arba) bakteriją, kai vėl susiduria su virusu ir (arba) bakterija. Kai organizmas apsigins nuo viruso / bakterijos, jis sulaikys tam tikrus virusus / bakterijas "tinkle", todėl, kai virusas / bakterija sugrįš, bus lengviau sulaikyti ir tuos virusus / bakterijas.
Imunologijos istorija
Imunologija - tai mokslas, nagrinėjantis imuninės sistemos struktūrą ir funkcijas. Jis kilo iš medicinos ir ankstyvųjų imuniteto prieš ligas priežasčių tyrimų.
Anksčiausiai imunitetas paminėtas 430 m. pr. m. e. Atėnų maro metu. Tukididas pastebėjo, kad žmonės, pasveikę po ankstesnio ligos priepuolio, galėjo slaugyti ligonius ir antrą kartą neužsikrėsti šia liga.
XVIII a. Pierre'as-Louis de Maupertuis atliko eksperimentus su skorpiono nuodais ir pastebėjo, kad tam tikri šunys ir pelės turi imunitetą šiems nuodams.
Vėliau šį ir kitus įgyto imuniteto stebėjimus panaudojo Louis Pasteuras, kurdamas vakcinaciją ir pasiūlydamas bakterijų teoriją. Pasteuro teorija tiesiogiai prieštaravo šiuolaikinėms ligų teorijoms, tokioms kaip miasmos teorija.
Tik 1891 m. Robertas Kochas įrodė, kad mikroorganizmai yra infekcinių ligų priežastis, už ką 1905 m. jam buvo paskirta Nobelio premija. 1901 m. Walteris Reedas atrado geltonojo drugio virusą ir patvirtino, kad virusai yra žmonių ligų sukėlėjai.
XIX a. pabaigoje imunologijoje sparčiai vystėsi humoralinio imuniteto (antikūnų) ir ląstelinio imuniteto (T ląstelių ir dendritinių ląstelių) tyrimai.
Ypač svarbūs buvo Paulo Ehrlicho darbai, kuris pasiūlė šoninių grandinių teoriją, paaiškinančią antigeno ir antikūno reakcijos specifiškumą; jo indėlis į humoralinio imuniteto supratimą buvo įvertintas 1908 m. skiriant Nobelio premiją, kuri kartu buvo paskirta ląstelinės imunologijos pradininkui Elie Mechnikovui.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra imunitetas?
A: Imunitetas - tai organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo svetimkūnių, pavyzdžiui, infekcijų, dulkių ir vėžinių ląstelių.
K: Kokie yra du imuniteto tipai?
A: Du imuniteto tipai yra įgimtas imunitetas ir prisitaikantis imunitetas.
K: Ką veikia įgimtas imunitetas?
A: Įgimtasis imunitetas apsaugo šeimininką nuo infekcijos, bet neturi atminties, todėl nesuteikia ilgalaikio imuniteto.
K: Ką veikia adaptyvusis imunitetas?
A: Adaptyvusis imunitetas turi savotišką atmintį, todėl užtikrina ilgalaikę apsaugą nuo konkrečių patogenų.
K: Ar visi gyvūnai, augalai ir grybai gali turėti įgimtą imunitetą?
A: Taip, visi gyvūnai, augalai ir grybai turi tam tikrą įgimtą imunitetą.
K: Ką daro skiepai?
Atsakymas: Skiepijant į organizmą įšvirkščiama šiek tiek negyvo arba susilpnėjusio ligą sukeliančio viruso ar bakterijos, todėl organizmas išmoksta, kaip virusas ir (arba) bakterija kenkia organizmui, ir greičiau reaguoja į kovą su juo, kai vėl susiduria su virusu ir (arba) bakterija.
K: Kaip organizmas sulaiko tam tikrus virusus ir (arba) bakterijas?
A.: Kai organizmas apsigina nuo viruso ir (arba) bakterijos, jis tam tikrus virusus ir (arba) bakterijas sulaiko "tinkle", kad, virusui ir (arba) bakterijai sugrįžus, būtų lengviau sulaikyti ir tuos virusus ir (arba) bakterijas.
