Adaptyviąją imuninę sistemą sudaro specializuotos ląstelės ir procesai, kurie naikina patogenus arba užkerta kelią jų puolimui.

Adaptyviąją imuninę sistemą įjungia evoliuciškai senesnė įgimta imuninė sistema. Ši senesnė sistema yra nespecifinė, o adaptyvioji sistema yra pritaikyta konkretiems taikiniams.

Įgimtąją imuninę sistemą turi visi metazoa, o adaptyviąją - tik stuburiniai. Manoma, kad ji atsirado pirmuosiuose žandikauliniuose stuburiniuose.

Adaptyvusis imuninis atsakas suteikia stuburinių imuninei sistemai gebėjimą atpažinti ir įsiminti konkrečius patogenus. Kiekvieną kartą, kai susiduriama su konkrečiu patogenu, sistema rengia stipresnes atakas. Tai adaptyvusis imunitetas, nes organizmo imuninė sistema pasiruošia būsimiems iššūkiams.

Kaip veikia adaptyvioji imuninė sistema

Adaptyvioji sistema remiasi dviem pagrindinėmis ląstelių grupėmis: B limfocitais (kurie gamina antikūnus) ir T limfocitais (kurie tiesiogiai sunaikina užkrėstas ląsteles arba reguliuoja imuninį atsaką). Procesai veikia kartu su antigenus pateikiančiomis ląstelėmis (pvz., dentritinėmis ląstelėmis), kurios pristato patogenų dalis T ląstelėms ir inicijuoja adaptyvųjį atsaką.

  • Antigeno atpažinimas: B ir T ląstelės turi specifinius receptorius, kurie atpažįsta tam tikrus antigenus.
  • Klono išsiplėtimas: pateikus antigeną, tos limfocitų rūšys, kurios gali jį atpažinti, greitai dauginasi, kad susidarytų pakankamai efektorių.
  • Efektorinė funkcija: B ląstelės skiria antikūnus, o T ląstelės arba naikina infekuotas ląsteles (citotoksiškos T ląstelės), arba koordinuoja imuninį atsaką (pagalbinės T ląstelės).
  • Atmintis: po infekcijos dalis limfocitų virsta atminties ląstelėmis, kurios lieka ilgą laiką ir leidžia greičiau bei stipriau reaguoti antrinės infekcijos metu.

Specifiškumas ir įvairovė

Adaptyvioji sistema pasižymi dideliu specifiškumu ir geba atpažinti milijonus skirtingų antigenų dėl V(D)J rekombinacijos — genetinio mechanizmo, kuris generuoja įvairius receptorinius regionus limfocitų ląstelėse. Tai suteikia organizmui įvairovės, reikalingos kovai su įvairiais patogenais.

Primarinis ir antrinis atsakas

Pradiniame (primariniame) susidūrime su nauju antigenu atsakas dažnai būna lėtesnis ir silpnesnis, nes reikia laiko klonų plėtrai ir antikūnų gamybai. Antrinis atsakas (per pakartotinį susidūrimą) būna greitesnis ir galingesnis dėl išsivysčiusių atminties ląstelių — tai principas, kurio pagrindu veikia skiepai.

Tolerancija ir ligos

Adaptyvioji imuninė sistema taip pat išmoksta atpažinti „savas“ ląsteles ir paprastai nekliusnija jų. Šis mechanizmas vadinamas imunine tolerancija. Kai tolerancija sutrinka, gali atsirasti autoimuninės ligos (pvz., reumatoidinis artritas, 1 tipo diabetas). Kita problema – imuninio atsako trūkumas (imunodeficitai) arba pernelyg aktyvus atsakas (alergijos).

Praktinis reikšmingumas

Supratimas, kaip veikia adaptyvioji imuninė sistema, leidžia kurti vakcinas, imunoterapijas prieš vėžį (pvz., CAR-T terapija), ir geriau valdyti autoimunines bei alergines ligas. Taip pat žinomas faktas, kad amžius, mityba, lėtinės ligos ir tam tikri vaistai gali modifikuoti adaptyviosios imuninės sistemos veikimą.

Santrauka

Adaptyvioji imuninė sistema — tai specifiškas, ląstelių ir molekulių tinklas, leidžiantis atpažinti, neutralizuoti ir įsiminti patogenus. Ji veikia kartu su įgimtąja sistema, suteikdama ilgalaikę apsaugą ir gebėjimą greitai reaguoti į pakartotinius užpuolimus. Jos pažinimas yra kertinis biomedicinos pažangos elementas, ypač vakcinų ir imunoterapijų kūrime.