Humeralinė (humoralinė) imuninė sistema yra imuninės sistemos dalis, kuri gina organizmą nuo įsibrovėlių ir kitų svetimų medžiagų per kraują, limfą ir kitus kūno skysčius. Ji pagrįsta tirpiomis, už ląstelių ribų veikiančiomis macromolekulėmis, kurios atpažįsta, neutralizuoja arba ženklina patogenus ir svetimus antigenus.

Humeralinę apsaugą atlieka už ląstelių ribų esančios makromolekulės. Tai dažniausiai yra:

  • antikūnai (imunoglobulinai), gaminami išsiskiriančių B limfocitų (plazminių ląstelių);
  • komplemento baltymai, sudarantys kaskadą, kuri gali liziuoti mikroorganizmus arba padėti jų fagocitozei;
  • antimikrobiniai peptidai, tokie kaip defensinai, kurie tiesiogiai naikina bakterijas ar pažeidžia mikroorganizmų membranas;
  • kiti tirpūs veiksniai (pvz., akutinės fazės baltymai, opsoninai), kurie stiprina uždegiminę reakciją ir padeda pašalinti antigenus.

Humeralinės sistemos pagrindinės funkcijos

  • Neutralizacija – antikūnai prisijungia prie toksinų arba virusų, blokuodami jų gebėjimą patekti į ląsteles;
  • Opsonizacija – bakterijos ar kiti mikrobai padengiami antikūnais arba komplemento komponentais, tad fagocitinės ląstelės juos lengviau atpažįsta ir sunaikina;
  • Komplemento aktyvacija – sukelia mikroorganizmų lizę, uždegimą ir opsonizaciją; komplementas veikia per kelis kelius (klasikinį, lektinų ir alternatyvų);
  • Aggliutinacija ir precipitatacija – antikūnai gali sujungti mikrobus arba tirpius antigenus į kompleksus, palengvinančius jų šalinimą;
  • Antibody-dependent cell-mediated cytotoxicity (ADCC) – antikūnai žymi užkrėstas ar pakitusias ląsteles, kurias vėliau sunaikina NK ląstelės ar kiti efektoriniai elementai;
  • Imuninė atmintis – po sėkmingos infekcijos ar skiepo išsivysto kloninis B ląstelių atsakas ir ilgalaikiai atminties B limfocitai, suteikiantys greitą ir stiprų pakartotinį atsaką.

Antikūnų klasės skiriasi funkcijomis: IgM paprastai pirmasis atsakas, IgG neutralizuoja ir opsonizuoja bei gali kirsti placentą, IgA dominuoja gleivinėse ir ekskrecijose, IgE svarbus alerginėms reakcijoms ir parazitams, o IgD turi reguliacines funkcijas B ląstelėms.

Tiek primityvesnė įgimta imuninė sistema, tiek vėlesnė stuburinių gyvūnų įgyta arba adaptyvioji imuninė sistema turi humoralinių komponentų: įgimto imuniteto dalyviai (komplementas, antimikrobiniai peptidai) veikia greitai ir neselektyviai, o adaptyviojo imuniteto antikūnai – lėčiau, bet specifiniu ir atmintį suteikiančiu būdu.

Skirtumas nuo ląstelinio imuniteto

Humeralinė imuninė sistema skiriasi nuo ląstelinio imuniteto tuo, kad ji veikia per tirpius mediatorius (antikūnai, komplementą ir kt.), o ląstelinė imuniteto dalis – per gyvas ląsteles. Ląstelinę imunitetą apima fagocitai, antigenui specifinių citotoksinių T limfocitų suaktyvėjimas ir įvairių citokinų išsiskyrimas reaguojant į antigeną. Abi sistemos glaudžiai bendradarbiauja — pvz., antikūnai gali padėti fagocitams atpažinti mikrobus, o T pagalbinės ląstelės stimuliuoja B ląstelių diferenciaciją į plazmines ląsteles.

Klininė reikšmė

  • Skiepai dažniausiai sukelia humoralinį atsaką ir leidžia organizmui sukurti antikūnus bei atminties B ląsteles;
  • Serologiniai tyrimai (antikūnų paieška) padeda diagnozuoti infekcijas ir vertinti imuninį atsaką po skiepijimo;
  • Humeralinės sistemos sutrikimai – pvz., imunoglobulinų stokos (hipogamaglobulinemija) arba autoantikūnų susidarymas – sukelia dažnas infekcijas arba autoimunines ligas;
  • Monokloniniai antikūnai ir imunoglobulinų terapija (IVIG) yra svarbios gydymo priemonės daugeliui ligų.

Santrauka: humoralinė imuninė sistema – tai organizmo gynyba, paremta tirpiais veiksniais, tokiais kaip antikūnai, komplementas ir antimikrobiniai peptidai. Ji veikia kartu su ląsteline imunine gynyba, užtikrina greitą ir specifinį atsaką, imuninę atmintį ir turi didelę reikšmę prevencijai, diagnostikai bei gydymui.