Vėžys (liga)

Priežastys

Vėžys yra viena dažniausių mirties priežasčių visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jis sukelia apie 12,5 % (arba vieną iš aštuonių) visų mirčių pasaulyje.

Skirtingų tipų vėžį sukelia skirtingos priežastys. Yra žinoma, kad kai kurie dalykai sukelia vėžį konkrečioje kūno dalyje, o kiti dalykai gali sukelti daugybę skirtingų vėžio rūšių. Pavyzdžiui, tabako (rūkomojo ar nerūkomojo) vartojimas gali sukelti daugelio rūšių vėžį, pavyzdžiui, plaučių, burnos, liežuvio ir gerklės vėžį. Kiti žinomi dalykai, galintys sukelti vėžį (arba didinantys tikimybę susirgti vėžiu), yra šie: radiacija, įskaitant saulės spindulius ir rentgeno spindulius didelėmis arba didelėmis dozėmis, ir radiacijos poveikis (pavyzdžiui, atominėje elektrinėje); cheminės medžiagos ir medžiagos, naudojamos statybose ir gamyboje (pavyzdžiui, asbestas ir benzenas); daug riebalų arba mažai skaidulų turinti mityba; oro ir vandens tarša; labai mažai vaisių ir daržovių; nutukimas; nepakankamas fizinis aktyvumas; per didelis alkoholio kiekis; tam tikros cheminės medžiagos, dažniausiai naudojamos namuose. Kai kurias vėžio rūšis taip pat gali sukelti virusai. Daugelis šių veiksnių veikiamų žmonių suserga vėžiu, tačiau kai kurie nesuserga.

Priežastys

Vėžys yra viena dažniausių mirties priežasčių visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jis sukelia apie 12,5 % (arba vieną iš aštuonių) visų mirčių pasaulyje.

Skirtingų tipų vėžį sukelia skirtingos priežastys. Yra žinoma, kad kai kurie dalykai sukelia vėžį konkrečioje kūno dalyje, o kiti dalykai gali sukelti daugybę skirtingų vėžio rūšių. Pavyzdžiui, tabako (rūkomojo ar nerūkomojo) vartojimas gali sukelti daugelio rūšių vėžį, pavyzdžiui, plaučių, burnos, liežuvioir gerklės vėžį. Kiti žinomi dalykai, galintys sukelti vėžį (arba didinantys tikimybę susirgti vėžiu), yra šie: radiacija, įskaitant saulės spindulius ir rentgeno spindulius didelėmis arba didelėmis dozėmis, ir radiacijos poveikis (pavyzdžiui, atominėje elektrinėje); cheminės medžiagos ir medžiagos, naudojamos statybose ir gamyboje (pavyzdžiui, asbestas ir benzenas); daug riebalų arba mažai skaidulų turinti mityba; oro ir vandens tarša; labai mažai vaisių ir daržovių; nutukimas; nepakankamas fizinis aktyvumas; per didelis alkoholio kiekis; tam tikros cheminės medžiagos, dažniausiai naudojamos namuose. Kai kurias vėžio rūšis taip pat gali sukelti virusai. Daugelis šių veiksnių veikiamų žmonių suserga vėžiu, tačiau kai kurie nesuserga.

Rūšys

Yra daug įvairių vėžio rūšių. Kai kurie iš labiausiai paplitusių yra šie:

• Krūties vėžys
• Smegenų vėžys
• Leukemija (kraujo vėžys)
• Sėklidžių vėžys
• Mezoteliomą (kuri prasideda plaučiuose ir paprastai atsiranda ilgai kvėpuojant asbestu).
• Plaučių vėžys

Rūšys

Yra daug įvairių vėžio rūšių. Kai kurie iš labiausiai paplitusių yra šie:

• Krūties vėžys
• Smegenų vėžys
• Leukemija (kraujo vėžys)
• Sėklidžių vėžys
• Mezoteliomą (kuri prasideda plaučiuose ir paprastai atsiranda ilgai kvėpuojant asbestu).
• Plaučių vėžys

Vėžio gydymas

Vėžys nėra patikimas vaistas nuo vėžio. Jį galima išgydyti tik tada, jei visos vėžinės ląstelės išpjaunamos arba sunaikinamos vietoje. Tai reiškia, kad kuo anksčiau vėžys pradedamas gydyti, tuo didesnė tikimybė jį išgydyti (nes vėžinės ląstelės gali neturėti pakankamai laiko save kopijuoti ir išplisti tiek, kad žmogaus nebūtų galima išgydyti).

Vėžio ląstelėms naikinti naudojami keli skirtingi gydymo būdai. Šie gydymo būdai yra šie:

• Radioterapija (spindulinis gydymas), kai vėžio ląstelėms naikinti naudojama spinduliuotė.
• Chemoterapija, kurios metu vėžio ląstelėms naikinti naudojami stiprūs vaistai.
• Imunoterapija veikia "sukeldama, sustiprindama arba slopindama imuninį atsaką".
• Chirurginė operacija, kurios metu pašalinama dalis arba visas auglys
• Po operacijos daugeliui pacientų gali prireikti radioterapijos arba chemoterapijos, kad navikas vėl neaugtų.

Vėžio gydymas yra sudėtingas

Vėžį gydyti sudėtinga dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui:

• Dauguma dalykų, kurie naikina vėžines ląsteles, naikina ir įprastas, sveikas ląsteles. Tai gali sukelti daug šalutinių poveikių, pavyzdžiui, plaukų slinkimą ir vėmimą.
• Organizmo imuninė sistema paprastai nepuola vėžinių ląstelių, nors jos gali lengvai pražudyti organizmą. Taip yra todėl, kad vėžys, įsiveržęs į ląsteles ir audinius, iš tikrųjų tapo organizmo dalimi. Taigi imuninė sistema laiko vėžį kūno dalimi, kurią bando apsaugoti, o ne grėsme, kurią reikia pulti.
• Yra daug skirtingų vėžio rūšių, ir kiekviena jų turi savo simptomus ir priežastis. Net ir to paties tipo vėžio simptomai gali būti skirtingi, skirtingi žmonės gali skirtingai reaguoti į gydymą, jų vėžys gali augti ar plisti skirtingu greičiu. Gydymas turi būti tinkamai pritaikytas ir vėžio tipui, ir konkrečiam vėžiu sergančiam pacientui.

Daugybė žmonių daugybėje šalių tyrinėja vėžį ir ieško gydymo būdų. Ieškant gydymo būdų padaryta nemaža pažanga, ir daugelis vėžio atvejų sėkmingai gydomi. Be įvairių medicininių vėžio gydymo būdų, kai kuriuose tyrimuose taip pat ieškoma dalykų, kuriuos vėžiu sergantys žmonės gali daryti patys, kad taptų sveikesni. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad jei žmogus, sergantis limfedema (rankos patinimas, susijęs su krūties vėžiu), kilnoja svarmenis, jis gali geriau kovoti su vėžiu nei tas, kuris nekelia svarmenų.

Vėžio gydymas

Vėžys nėra patikimas vaistas nuo vėžio. Jį galima išgydyti tik tada, jei visos vėžinės ląstelės išpjaunamos arba sunaikinamos vietoje. Tai reiškia, kad kuo anksčiau vėžys pradedamas gydyti, tuo didesnė tikimybė jį išgydyti (nes vėžinės ląstelės gali neturėti pakankamai laiko save kopijuoti ir išplisti tiek, kad žmogaus nebūtų galima išgydyti).

Vėžio ląstelėms naikinti naudojami keli skirtingi gydymo būdai. Šie gydymo būdai yra šie:

• Radioterapija (spindulinis gydymas), kai vėžio ląstelėms naikinti naudojama spinduliuotė.
• Chemoterapija, kurios metu vėžio ląstelėms naikinti naudojami stiprūs vaistai.
• Imunoterapija veikia "sukeldama, sustiprindama arba slopindama imuninį atsaką".
• Chirurginė operacija, kurios metu pašalinama dalis arba visas auglys
• Po operacijos daugeliui pacientų gali prireikti radioterapijos arba chemoterapijos, kad navikas vėl neaugtų.

Vėžio gydymas yra sudėtingas

Vėžį gydyti sudėtinga dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui:

• Dauguma dalykų, kurie naikina vėžines ląsteles, naikina ir įprastas, sveikas ląsteles. Tai gali sukelti daug šalutinių poveikių, pavyzdžiui, plaukų slinkimą ir vėmimą.
• Organizmo imuninė sistema paprastai nepuola vėžinių ląstelių, nors jos gali lengvai pražudyti organizmą. Taip yra todėl, kad vėžys, įsiveržęs į ląsteles ir audinius, iš tikrųjų tapo organizmo dalimi. Taigi imuninė sistema vėžį laiko kūno dalimi, kurią bando apsaugoti, o ne grėsme, kurią reikia pulti.
• Yra daug skirtingų vėžio tipų, ir kiekvienas jų turi savo simptomus ir priežastis. Net ir to paties tipo vėžio simptomai gali būti skirtingi, skirtingi žmonės gali skirtingai reaguoti į gydymą, jų vėžys gali augti ar plisti skirtingu greičiu. Gydymas turi būti tinkamai pritaikytas ir vėžio tipui, ir konkrečiam vėžiu sergančiam pacientui.

Daugybė žmonių daugybėje šalių tyrinėja vėžį ir ieško gydymo būdų. Ieškant gydymo būdų padaryta nemaža pažanga, ir daugelis vėžio atvejų sėkmingai gydomi. Be įvairių medicininių vėžio gydymo būdų, kai kuriuose tyrimuose taip pat ieškoma dalykų, kuriuos vėžiu sergantys žmonės gali daryti patys, kad taptų sveikesni. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad jei žmogus, sergantis limfedema (rankos patinimas, susijęs su krūties vėžiu), kilnoja svarmenis, jis gali geriau kovoti su vėžiu nei tas, kuris nekelia svarmenų.

Istorija

Vėžys egzistuoja jau daug tūkstančių metų. Šiandien daugelis medicininių terminų, vartojamų vėžiui apibūdinti, yra kilę iš senovės graikų ir lotynų kalbų. Pavyzdžiui, lotynizuotas graikiškas žodis karcinoma vartojamas piktybiniam navikui - navikui, sudarytam iš vėžinių ląstelių, - apibūdinti. Graikai taip pat vartojo žodį "karkinos", kurį Aulas Kornelijus Celsas (Aulus Cornelius Celsus) išvertė į lotynišką žodį cancer. Priešdėlis "karcino" iki šiol vartojamas tokiuose medicininiuose žodžiuose kaip karcinoma ir kancerogeninis. Garsus graikų gydytojas Galenas padėjo sukurti dar vieną žodį, labai svarbų šiandieninei medicinai, vartodamas žodį "onkos" visiems augliams apibūdinti. Iš čia kilo žodis onkologija - medicinos šaka, užsiimanti vėžiu.

Senovės istorija

Hipokratas (labai garsus senovės gydytojas, dažnai vadinamas šiuolaikinės medicinos tėvu) įvardijo daugybę vėžio rūšių. Gerybinius navikus (navikus, kurių nesudaro vėžinės ląstelės) jis vadino onkos. Graikiškai onkos reiškia "patinimas". Piktybinius auglius jis vadino karkinos. Graikiškai tai reiškia krabą arba vėžį. Šį terminą jis vartojo todėl, kad manė, jog įpjovus kietą piktybinį naviką, jo venos atrodė kaip krabo: "venos ištemptos į visas puses, kaip gyvūno krabo kojos, iš kur jis ir gavo savo vardą". Vėliau Hipokratas po žodžio "carcinos" pridėjo galūnę -oma (graikiškai - "patinimas"). Taip atsirado žodis karcinoma.

Kadangi senovės graikai netikėjo mirusiųjų kūnų atidarymu, kad galėtų juos ištirti, Hipokratas galėjo tik aprašyti ir nupiešti auglius, kuriuos matė iš kūno išorės. Jis piešė odos, nosies ir krūtų auglius.

Hipokratas ir kiti to meto gydytojai gydė žmones remdamiesi humoro teorija. Ši teorija teigė, kad organizme yra keturių rūšių skysčiai (juodoji, geltonoji tulžis, kraujas ir skrepliai). Gydytojai stengėsi išsiaiškinti, ar šie keturi "humorai" (arba kūno skysčiai) yra subalansuoti. Tuomet jie taikė tokius gydymo būdus kaip kraujo nuleidimas (pjaustydavo pacientą ir leisdavo jam kraujuoti, kad jis netektų kraujo), vidurių laisvinamieji vaistai (duodavo pacientui maisto produktų ar žolelių, kad jis eitų į tualetą) ir (arba) keitė paciento mitybą. Gydytojai manė, kad šie gydymo būdai padės atkurti tinkamą paciento keturių humorų pusiausvyrą. Gydymas pagal humoro teoriją buvo populiarus iki XIX a. (XIX a. pr.), kai buvo atrastos ląstelės. Tuo metu žmonės suprato, kad vėžys gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje.

Ankstyvoji operacija

Seniausias žinomas dokumentas, kuriame kalbama apie vėžį, buvo rastas Egipte ir, kaip manoma, datuojamas apie 1600 m. pr. m. e. Dokumente kalbama apie chirurginį gydymą aštuoniems krūties opų atvejams. Jos buvo gydomos kauterizuojant - išdeginant - naudojant įrankį, vadinamą "ugnies grąžtu". Dokumente taip pat rašoma apie vėžį: "Nėra jokio gydymo".

Apie dar vieną labai ankstyvą vėžio gydymo būdą buvo rašoma 1020 m. Medicinos kanone Avicena (Ibn Sina) teigė, kad gydant reikia išpjauti visus sergančius audinius. Tai apėmė amputavimą (visišką kūno dalies pašalinimą) arba venų, einančių naviko kryptimi, pašalinimą. Avicena taip pat siūlė, kad gydoma vieta prireikus būtų apkaitinta (arba nudeginta).

XVI ir XVII a.

XVI ir XVII a. (1500 ir 1600 m.) gydytojams buvo leista pjaustyti kūnus (arba pjaustyti juos po mirties), kad būtų galima nustatyti mirties priežastį. Maždaug tuo metu buvo daug įvairių idėjų, kas sukelia vėžį. Vokiečių profesorius Vilhelmas Fabri (Wilhelm Fabry) manė, kad krūties vėžį sukėlė pieno krešulys toje moters krūties dalyje, kurioje gaminamas pienas. Olandų profesorius Francois de la Boe Sylvius manė, kad visas ligas sukelia cheminiai procesai. Jis manė, kad vėžį ypač sukelia rūgštinė limfa. Tuo pačiu metu kaip Sylvius gyvenęs Nicolaesas Tulpė manė, kad vėžys - tai lėtai plintantys nuodai, kurie yra užkrečiami.

Britų chirurgas Percivalas Pottas buvo pirmasis žmogus, kuris išsiaiškino vieną iš tikrųjų vėžio priežasčių. 1775 m. jis nustatė, kad kapšelio vėžys buvo dažna kaminkrėčių (žmonių, valančių kaminus) liga. Kiti gydytojai ėmė tyrinėti šią temą ir kėlė kitas idėjas, kas sukelia vėžį. Tada gydytojai pradėjo dirbti kartu ir siūlyti geresnes idėjas.

XVIII a.

XVIII amžiuje (XVII a.) daugelis žmonių pradėjo naudotis mikroskopu, ir tai labai padėjo gydytojams ir mokslininkams geriau pažinti vėžį. Naudodamiesi mikroskopu mokslininkai galėjo pamatyti, kad "vėžio nuodai" iš vieno naviko per limfmazgius plinta į kitas vietas ("metastazės"). Pirmasis tai 1871-1874 m. išaiškino anglų chirurgas Kempbelas De Morganas.

Iki XIX a. (XIX a. pr.) vėžio gydymas chirurginiu būdu dažniausiai baigdavosi blogai. Gydytojai nesuprato, kokia svarbi yra higiena (arba švaros palaikymas) siekiant išvengti ligų, ypač po operacijos. Kadangi operacijos metu ar po jos nebuvo palaikoma švara, pacientai dažnai užsikrėsdavo infekcijomis ir mirdavo. Pavyzdžiui, vienas žinomas škotų chirurgas Aleksandras Monro (Alexander Monro) vedė apskaitą ir nustatė, kad 58 iš 60 pacientų, operuotų dėl krūties auglių, mirė per kitus dvejus metus.

XIX a.

XIX amžiuje chirurginė higiena pagerėjo dėl aseptikos. Gydytojai suprato, kad nešvarumai ir mikrobai sukelia infekcijas, todėl jie ėmė palaikyti švarą ir daryti viską, kas naikina mikrobus, kad pacientai nesusirgtų infekcijomis. Žmonės po operacijų vis dažniau išgyveno. Chirurginis naviko pašalinimas (naviko pašalinimas iš organizmo atliekant operaciją) tapo pirmuoju pasirinkimu gydant vėžį. Kad toks gydymas būtų veiksmingas, operaciją atliekantis chirurgas turėjo labai gerai šalinti navikus. (Tai reiškė, kad net jei žmonės sirgo tos pačios rūšies vėžiu, jie galėjo gauti labai skirtingus rezultatus: vieni gavo gerą ir veiksmingą gydymą, o kiti - neefektyvų, nes skirtingi chirurgai buvo geri.)

XIX a. pabaigoje gydytojai ir mokslininkai ėmė suprasti, kad kūnas sudarytas iš daugybės audinių, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš milijonų ląstelių. Šis atradimas davė pradžią ląstelių patologijai (ląstelių tyrinėjimas siekiant sužinoti apie ligas ir išsiaiškinti, kas organizmui yra negerai).

Radiacijos atradimas

1890-aisiais prancūzų mokslininkai atrado radioaktyvųjį skilimą. Spindulinė terapija tapo pirmuoju veiksmingu vėžio gydymo būdu, kuriam nereikėjo chirurginės operacijos. Tam reikėjo naujo daugiadisciplininio požiūrio į vėžio gydymą (skirtingus darbus dirbantys žmonės dirbo kartu, kad galėtų gydyti pacientus). Chirurgas nebedirbo vienas - jis dirbo kartu su ligoninės radiologais (žmonėmis, kurie darydavo ir skaitydavo rentgeno nuotraukas), kad padėtų pacientams. Toks komandinis požiūris reiškė, kad pasikeitė jų darbo metodai. Skirtingi komandos žmonės turėjo bendrauti tarpusavyje ir dirbti kartu, o to jie nebuvo įpratę daryti. Tai taip pat reiškė, kad gydymas turėjo būti atliekamas ligoninėje, o ne paciento namuose. Dėl to pacientų informacija turėjo būti kaupiama ligoninėje saugomose bylose (vadinamosiose medicininėse kortelėse). Kadangi ši informacija buvo saugoma ir užrašoma, mokslininkai galėjo atlikti pirmuosius statistinius pacientų tyrimus, kuriuose buvo naudojami skaičiai, siekiant išnagrinėti tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, kiek žmonių, sergančių tam tikros rūšies vėžiu arba kuriems taikomas tam tikras gydymas, išgyvena.

XX amžius

Kitas svarbus žingsnis į priekį vėžio supratimo srityje žengtas 1926 m., kai Janet Lane-Claypon paskelbė straipsnį apie vėžio epidemiologiją. (Epidemiologija - tai mokslo sritis, kurioje nagrinėjama, kaip paplitusi liga, kokie yra ligos ypatumai tarp įvairių žmonių ir ką tai reiškia ligos supratimui bei gydymui.) Šis istorinis straipsnis buvo lyginamasis tyrimas, kuriuo bandoma išsiaiškinti, kas sukelia ligą, nagrinėjant sergančių žmonių grupę ir nustatant, kuo jie skiriasi nuo kitos grupės, kuri neserga šia liga. Lane-Clayton tyrime buvo tiriama 1000 žmonių, kurių visų kilmė ir gyvenimo būdas (arba gyvenimo būdas) buvo vienodi: 500 krūties vėžiu sergančių žmonių ir 500 kontrolinių pacientų (krūties vėžiu nesergančių žmonių). Šie žmonės daugeliu atžvilgių buvo vienodi, tačiau kai kurie iš jų sirgo krūties vėžiu, o kai kurie - ne. Norint išsiaiškinti, kas gali lemti, kad tam tikri žmonės suserga krūties vėžiu, tyrime buvo nagrinėjama, kuo šie žmonės skiriasi nuo žmonių, kurie nesusirgo vėžiu (arba į juos buvo žiūrima kartu su jais).

Lane-Clayton tyrimą paskelbė Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos ministerija. Jos darbą vėžio epidemiologijos srityje tęsė Ričardas Dollas (Richard Doll) ir Ostinas Bradfordas Hilas (Austin Bradford Hill). Jie naudojo tuos pačius vėžio tyrimo būdus kaip ir Lane-Clayton, tačiau tyrė kitą vėžio rūšį - plaučių vėžį. 1956 m. jie paskelbė savo rezultatus straipsnyje "Plaučių vėžys ir kitos mirties priežastys, susijusios su rūkymu. Antroji britų gydytojų mirtingumo ataskaita" (dar vadinama britų gydytojų tyrimu). Vėliau Ričardas Dollas paliko Londono medicinos tyrimų centrą (MRC) ir 1968 m. įkūrė Oksfordo vėžio epidemiologijos skyrių. Naudodamasis kompiuteriais, šis padalinys galėjo padaryti kai ką naujo ir labai svarbaus: jis sujungė didelius vėžio duomenų (informacijos apie vėžį vienetų) kiekius. Šis vėžio tyrimo būdas šiandien yra labai svarbus vėžio epidemiologijai, be to, jis labai prisidėjo prie to, ką dabar žinome apie vėžį ir kokios šiandien yra taisyklės bei įstatymai, susiję su šia liga ir visuomenės sveikata. Per pastaruosius 50 metų daug įvairių žmonių atliko didelį darbą, kad surinktų duomenis iš įvairių gydytojų, ligoninių, sričių, valstijų ir net šalių. Šie duomenys naudojami tiriant, ar įvairios vėžio rūšys dažniau ar rečiau pasitaiko skirtingose vietovėse, aplinkose (pavyzdžiui, didmiesčiuose, palyginti su kaimais) ar kultūrose. Tai padeda vėžį tyrinėjantiems žmonėms išsiaiškinti, dėl ko žmonės dažniau ar rečiau serga įvairiomis vėžio rūšimis.

Antrojo pasaulinio karo poveikis

Prieš Antrąjį pasaulinį karą gydytojai ir ligoninės vis geriau rinko (arba gaudavo ir saugojo) duomenis apie savo pacientus, sergančius vėžiu, tačiau šiais duomenimis retai buvo dalijamasi su kitais gydytojais ar ligoninėmis. Tai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, kai medicinos tyrimų centrai nustatė, kad skirtingose šalyse vėžio atvejų skaičius labai skiriasi. Dėl šios priežasties daugelyje šalių buvo įkurtos nacionalinės visuomenės sveikatos organizacijos (kurios tyrė visos šalies visuomenės sveikatos problemas). Šios nacionalinės visuomenės sveikatos organizacijos pradėjo kaupti sveikatos duomenis, gautus iš daugelio skirtingų gydytojų ir ligoninių. Tai padėjo išsiaiškinti kai kurias priežastis, kodėl tam tikrose vietovėse vėžys buvo daug dažnesnis. Pavyzdžiui, Japonijoje vėžį tyrinėjantys žmonės nustatė, kad žmonių, išgyvenusių Hirosimos ir Nagasakio atominį bombardavimą, kaulų čiulpai buvo visiškai sunaikinti. Tai padėjo jiems suprasti, kad sergančius kaulų čiulpus taip pat galima sunaikinti radiacija, o tai buvo labai svarbus žingsnis siekiant išsiaiškinti, kad leukemiją (kraujo vėžį) galima gydyti kaulų čiulpų transplantacija.

Nuo Antrojo pasaulinio karo mokslininkai vis ieškojo geresnių vėžio gydymo būdų. Tačiau kai kurie dalykai vis dar turi būti tobulinami. Pavyzdžiui, nors yra gerų daugelio vėžio rūšių gydymo būdų, vis dar nėra gydymo būdų nuo tam tikrų vėžio rūšių arba nuo kai kurių vėžio rūšių, kai jos progresuoja (arba paūmėja) iki tam tikros ligos stadijos. Be to, ne visi esami vėžio gydymo būdai yra standartizuoti (nėra vieno sutarto kiekvieno gydymo būdo, kuris būtų taikomas kiekvieną kartą, kai gydymas skiriamas). Vėžio gydymo būdai taip pat prieinami ne visur pasaulyje. Žmonės turi toliau tirti vėžio epidemiologiją ir kurti tarptautines partnerystes (kai įvairios šalys bendradarbiauja), kad būtų rasti vaistai ir vėžio gydymas būtų prieinamas visur.

Istorija

Vėžys egzistuoja jau daug tūkstančių metų. Šiandien daugelis medicininių terminų, vartojamų vėžiui apibūdinti, yra kilę iš senovės graikų ir lotynų kalbų. Pavyzdžiui, lotynizuotas graikiškas žodis karcinoma vartojamas piktybiniam navikui - navikui, sudarytam iš vėžinių ląstelių, - apibūdinti. Graikai taip pat vartojo žodį "karkinos", kurį Aulas Kornelijus Celsas (Aulus Cornelius Celsus) išvertė į lotynišką žodį cancer. Priešdėlis "karcino" iki šiol vartojamas tokiuose medicininiuose žodžiuose kaip karcinoma ir kancerogeninis. Garsus graikų gydytojas Galenas padėjo sukurti dar vieną žodį, labai svarbų šiandieninei medicinai, vartodamas žodį "onkos" visiems augliams apibūdinti. Iš čia kilo žodis onkologija - medicinos šaka, užsiimanti vėžiu.

Senovės istorija

Hipokratas (labai garsus senovės gydytojas, dažnai vadinamas šiuolaikinės medicinos tėvu) įvardijo daugybę vėžio rūšių. Gerybinius navikus (navikus, kurių nesudaro vėžinės ląstelės) jis vadino onkos. Graikiškai onkos reiškia "patinimas". Piktybinius auglius jis vadino karkinos. Graikiškai tai reiškia krabą arba vėžį. Šį terminą jis vartojo todėl, kad manė, jog įpjovus kietą piktybinį naviką, jo venos atrodė kaip krabo: "venos ištemptos į visas puses, kaip gyvūno krabo kojos, iš kur jis ir gavo savo vardą". Vėliau Hipokratas po žodžio "carcinos" pridėjo galūnę -oma (graikiškai - "patinimas"). Taip atsirado žodis karcinoma.

Kadangi senovės graikai netikėjo mirusiųjų kūnų atidarymu, kad galėtų juos ištirti, Hipokratas galėjo tik aprašyti ir nupiešti auglius, kuriuos matė iš kūno išorės. Jis piešė odos, nosies ir krūtų auglius.

Hipokratas ir kiti to meto gydytojai gydė žmones remdamiesi humoro teorija. Ši teorija teigė, kad organizme yra keturių rūšių skysčiai (juodoji, geltonoji tulžis, kraujas ir skrepliai). Gydytojai stengėsi išsiaiškinti, ar šie keturi "humorai" (arba kūno skysčiai) yra subalansuoti. Tuomet jie taikė tokius gydymo būdus kaip kraujo nuleidimas (pjaustydavo pacientą ir leisdavo jam kraujuoti, kad jis netektų kraujo), vidurių laisvinamieji vaistai (duodavo pacientui maisto produktų ar žolelių, kad jis eitų į tualetą) ir (arba) keitė paciento mitybą. Gydytojai manė, kad šie gydymo būdai padės atkurti tinkamą paciento keturių humorų pusiausvyrą. Gydymas pagal humoro teoriją buvo populiarus iki XIX a. (XIX a. pr.), kai buvo atrastos ląstelės. Tuo metu žmonės suprato, kad vėžys gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje.

Ankstyvoji operacija

Seniausias žinomas dokumentas, kuriame kalbama apie vėžį, buvo rastas Egipte ir, kaip manoma, datuojamas apie 1600 m. pr. m. e. Dokumente kalbama apie chirurginį gydymą aštuoniems krūties opų atvejams. Jos buvo gydomos kauterizuojant - išdeginant - naudojant įrankį, vadinamą "ugnies grąžtu". Dokumente taip pat rašoma apie vėžį: "Nėra jokio gydymo".

Apie dar vieną labai ankstyvą vėžio gydymo būdą buvo rašoma 1020 m. Medicinos kanone Avicena (Ibn Sina) teigė, kad gydant reikia išpjauti visus sergančius audinius. Tai apėmė amputavimą (visišką kūno dalies pašalinimą) arba venų, einančių naviko kryptimi, pašalinimą. Avicena taip pat siūlė, kad gydoma vieta prireikus būtų apkaitinta (arba nudeginta).

XVI ir XVII a.

XVI ir XVII a. (1500 ir 1600 m.) gydytojams buvo leista pjaustyti kūnus (arba pjaustyti juos po mirties), kad būtų galima nustatyti mirties priežastį. Maždaug tuo metu buvo daug įvairių idėjų, kas sukelia vėžį. Vokiečių profesorius Vilhelmas Fabri (Wilhelm Fabry) manė, kad krūties vėžį sukėlė pieno krešulys toje moters krūties dalyje, kurioje gaminamas pienas. Olandų profesorius Francois de la Boe Sylvius manė, kad visas ligas sukelia cheminiai procesai. Jis manė, kad vėžį ypač sukelia rūgštinė limfa. Tuo pačiu metu kaip Sylvius gyvenęs Nicolaesas Tulpė manė, kad vėžys - tai lėtai plintantys nuodai, kurie yra užkrečiami.

Britų chirurgas Percivalas Pottas buvo pirmasis žmogus, kuris išsiaiškino vieną iš tikrųjų vėžio priežasčių. 1775 m. jis nustatė, kad kapšelio vėžys buvo dažna kaminkrėčių (žmonių, valančių kaminus) liga. Kiti gydytojai ėmė tyrinėti šią temą ir kėlė kitas idėjas, kas sukelia vėžį. Tada gydytojai pradėjo dirbti kartu ir siūlyti geresnes idėjas.

XVIII a.

XVIII amžiuje (XVII a.) daugelis žmonių pradėjo naudotis mikroskopu, ir tai labai padėjo gydytojams ir mokslininkams geriau pažinti vėžį. Naudodamiesi mikroskopu mokslininkai galėjo pamatyti, kad "vėžio nuodai" iš vieno naviko per limfmazgius plinta į kitas vietas ("metastazės"). Pirmasis tai 1871-1874 m. išaiškino anglų chirurgas Kempbelas De Morganas.

Iki XIX a. (XIX a. pr.) vėžio gydymas chirurginiu būdu dažniausiai baigdavosi blogai. Gydytojai nesuprato, kokia svarbi yra higiena (arba švaros palaikymas) siekiant išvengti ligų, ypač po operacijos. Kadangi operacijos metu ar po jos nebuvo palaikoma švara, pacientai dažnai užsikrėsdavo infekcijomis ir mirdavo. Pavyzdžiui, vienas žinomas škotų chirurgas Aleksandras Monro (Alexander Monro) vedė apskaitą ir nustatė, kad 58 iš 60 pacientų, operuotų dėl krūties auglių, mirė per kitus dvejus metus.

XIX a.

XIX amžiuje chirurginė higiena pagerėjo dėl aseptikos. Gydytojai suprato, kad nešvarumai ir mikrobai sukelia infekcijas, todėl jie ėmė palaikyti švarą ir daryti viską, kas naikina mikrobus, kad pacientai nesusirgtų infekcijomis. Žmonės po operacijų vis dažniau išgyveno. Chirurginis naviko pašalinimas (naviko pašalinimas iš organizmo atliekant operaciją) tapo pirmuoju pasirinkimu gydant vėžį. Kad toks gydymas būtų veiksmingas, operaciją atliekantis chirurgas turėjo labai gerai šalinti navikus. (Tai reiškė, kad net jei žmonės sirgo tos pačios rūšies vėžiu, jie galėjo gauti labai skirtingus rezultatus: vieni gavo gerą ir veiksmingą gydymą, o kiti - neefektyvų, nes skirtingi chirurgai buvo geri.)

XIX a. pabaigoje gydytojai ir mokslininkai ėmė suprasti, kad kūnas sudarytas iš daugybės audinių, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš milijonų ląstelių. Šis atradimas davė pradžią ląstelių patologijai (ląstelių tyrinėjimas siekiant sužinoti apie ligas ir išsiaiškinti, kas organizmui yra negerai).

Radiacijos atradimas

1890-aisiais prancūzų mokslininkai atrado radioaktyvųjį skilimą. Spindulinė terapija tapo pirmuoju veiksmingu vėžio gydymo būdu, kuriam nereikėjo chirurginės operacijos. Tam reikėjo naujo daugiadisciplininio požiūrio į vėžio gydymą (skirtingus darbus dirbantys žmonės dirbo kartu, kad galėtų gydyti pacientus). Chirurgas nebedirbo vienas - jis dirbo kartu su ligoninės radiologais (žmonėmis, kurie darydavo ir skaitydavo rentgeno nuotraukas), kad padėtų pacientams. Toks komandinis požiūris reiškė, kad pasikeitė jų darbo metodai. Skirtingi komandos žmonės turėjo bendrauti tarpusavyje ir dirbti kartu, o to jie nebuvo įpratę daryti. Tai taip pat reiškė, kad gydymas turėjo būti atliekamas ligoninėje, o ne paciento namuose. Dėl to pacientų informacija turėjo būti kaupiama ligoninėje saugomose bylose (vadinamosiose medicininėse kortelėse). Kadangi ši informacija buvo saugoma ir užrašoma, mokslininkai galėjo atlikti pirmuosius statistinius pacientų tyrimus, kuriuose buvo naudojami skaičiai, siekiant išnagrinėti tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, kiek žmonių, sergančių tam tikros rūšies vėžiu arba gaunančių tam tikrą gydymą, išgyvena.

XX amžius

Kitas svarbus žingsnis į priekį vėžio supratimo srityje žengtas 1926 m., kai Janet Lane-Claypon paskelbė straipsnį apie vėžio epidemiologiją. (Epidemiologija - tai mokslo sritis, kurioje nagrinėjama, kaip paplitusi liga, kokie yra ligos ypatumai tarp įvairių žmonių ir ką tai reiškia ligos supratimui bei gydymui.) Šis istorinis straipsnis buvo lyginamasis tyrimas, kuriuo bandoma išsiaiškinti, kas sukelia ligą, nagrinėjant sergančių žmonių grupę ir nustatant, kuo jie skiriasi nuo kitos grupės, kuri neserga šia liga. Lane-Clayton tyrime buvo tiriama 1000 žmonių, kurių visų kilmė ir gyvenimo būdas (arba gyvenimo būdas) buvo vienodi: 500 krūties vėžiu sergančių žmonių ir 500 kontrolinių pacientų (krūties vėžiu nesergančių žmonių). Šie žmonės daugeliu atžvilgių buvo vienodi, tačiau kai kurie iš jų sirgo krūties vėžiu, o kai kurie - ne. Norint išsiaiškinti, kas gali lemti, kad tam tikri žmonės suserga krūties vėžiu, tyrime buvo nagrinėjama, kuo šie žmonės skiriasi nuo žmonių, kurie nesusirgo vėžiu (arba į juos buvo žiūrima kartu su jais).

Lane-Clayton tyrimą paskelbė Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos ministerija. Jos darbą vėžio epidemiologijos srityje tęsė Ričardas Dollas (Richard Doll) ir Ostinas Bradfordas Hilas (Austin Bradford Hill). Jie naudojo tuos pačius vėžio tyrimo būdus kaip ir Lane-Clayton, tačiau tyrė kitą vėžio rūšį - plaučių vėžį. 1956 m. jie paskelbė savo rezultatus straipsnyje "Plaučių vėžys ir kitos mirties priežastys, susijusios su rūkymu. Antroji britų gydytojų mirtingumo ataskaita" (dar vadinama britų gydytojų tyrimu). Vėliau Ričardas Dollas paliko Londono medicinos tyrimų centrą (MRC) ir 1968 m. įkūrė Oksfordo vėžio epidemiologijos skyrių. Naudodamasis kompiuteriais, šis padalinys galėjo padaryti kai ką naujo ir labai svarbaus: jis sujungė didelius vėžio duomenų (informacijos apie vėžį vienetų) kiekius. Šis vėžio tyrimo būdas šiandien yra labai svarbus vėžio epidemiologijai, be to, jis labai prisidėjo prie to, ką dabar žinome apie vėžį ir kokios šiandien yra taisyklės bei įstatymai, susiję su šia liga ir visuomenės sveikata. Per pastaruosius 50 metų daug įvairių žmonių atliko didelį darbą, kad surinktų duomenis iš įvairių gydytojų, ligoninių, sričių, valstijų ir net šalių. Šie duomenys naudojami tiriant, ar įvairios vėžio rūšys dažniau ar rečiau pasitaiko skirtingose vietovėse, aplinkose (pavyzdžiui, didmiesčiuose, palyginti su kaimais) ar kultūrose. Tai padeda vėžį tyrinėjantiems žmonėms išsiaiškinti, dėl ko žmonės dažniau ar rečiau serga įvairiomis vėžio rūšimis.

Antrojo pasaulinio karo poveikis

Prieš Antrąjį pasaulinį karą gydytojai ir ligoninės vis geriau rinko (arba gaudavo ir saugojo) duomenis apie savo pacientus, sergančius vėžiu, tačiau šiais duomenimis retai buvo dalijamasi su kitais gydytojais ar ligoninėmis. Tai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, kai medicinos tyrimų centrai nustatė, kad skirtingose šalyse vėžio atvejų skaičius labai skiriasi. Dėl šios priežasties daugelyje šalių buvo įkurtos nacionalinės visuomenės sveikatos organizacijos (kurios tyrė visos šalies visuomenės sveikatos problemas). Šios nacionalinės visuomenės sveikatos organizacijos pradėjo kaupti sveikatos duomenis, gautus iš daugelio skirtingų gydytojų ir ligoninių. Tai padėjo išsiaiškinti kai kurias priežastis, kodėl tam tikrose vietovėse vėžys buvo daug dažnesnis. Pavyzdžiui, Japonijoje vėžį tyrinėjantys žmonės nustatė, kad žmonių, išgyvenusių Hirosimos ir Nagasakio atominį bombardavimą, kaulų čiulpai buvo visiškai sunaikinti. Tai padėjo jiems suprasti, kad sergančius kaulų čiulpus taip pat galima sunaikinti radiacija, o tai buvo labai svarbus žingsnis siekiant išsiaiškinti, kad leukemiją (kraujo vėžį) galima gydyti kaulų čiulpų transplantacija.

Nuo Antrojo pasaulinio karo mokslininkai vis ieškojo geresnių vėžio gydymo būdų. Tačiau kai kurie dalykai vis dar turi būti tobulinami. Pavyzdžiui, nors yra gerų daugelio vėžio rūšių gydymo būdų, vis dar nėra gydymo būdų nuo tam tikrų vėžio rūšių arba nuo kai kurių vėžio rūšių, kai jos progresuoja (arba paūmėja) iki tam tikros ligos stadijos. Be to, ne visi esami vėžio gydymo būdai yra standartizuoti (nėra vieno sutarto kiekvieno gydymo būdo, kuris būtų taikomas kiekvieną kartą, kai gydymas skiriamas). Vėžio gydymo būdai taip pat prieinami ne visur pasaulyje. Žmonės turi toliau tirti vėžio epidemiologiją ir kurti tarptautines partnerystes (kai įvairios šalys bendradarbiauja), kad būtų rasti vaistai ir vėžio gydymas būtų prieinamas visur.