Avicena (apie 980-1037 m.) - persų polimatas, svarbiausias to meto gydytojas ir islamo filosofas.

Jis parašė apie 450 veikalų įvairiomis temomis, iš kurių išliko apie 240, įskaitant 150 filosofijos ir 40 medicinos veikalų.

Garsiausi jo darbai yra "Gydymo knyga" - filosofinė ir mokslinė enciklopedija ir "Medicinos kanonas" - medicinos enciklopedija.

Jis taip pat žinomas kaip Ibn Sīnā ir Pour Sina (persų kalba: پور سینا), kas angliškai reiškia "Son of Sina". Pilnas jo vardas arabų kalba yra Abū ʿAlī al-Ḥusayn ibn ʿAbd Allāh ibn Sīnā (ابو علی الحسین ابن عبدالله ابن سینا). Lietuviškai jis paprastai vadinamas Avicena (graikiškai: Aβιτζιανός), jo lotynizuotas vardas.

Gyvenimas ir karjera

Avicena gimė maždaug 980 m. netoli Buharos (dabartinė Centrinė Azija). Jaunystėje jis gavo plačią religiją ir mokslo pradmenų išsilavinimą, anksti išmoko Korano ir savarankiškai gilinosi į logiką, matematiką ir mediciną. Pasak tradicinių šaltinių, jis jau apie 16 metus pradėjo praktikuoti mediciną ir greitai susikrovė reputaciją kaip talentingas gydytojas.

Per gyvenimą Avicena dirbo įvairiuose dvaruose, buvo kviečiamas gydyti valdovų ir aukštų pareigūnų. Jis patyrė ir politinių audrų — teko slėptis, kartais buvo įkalintas, tačiau tuo pat metu jis turėjo rėmėjų, kurie užtikrino jam prieigą prie didelių bibliotekų ir laiko rašyti. Paskutinius gyvenimo metus praleido dabartinės Irano teritorijoje, mirė 1037 m. Hamadane. Jo kapas Hamadane tapo žinomas paminklu ir svarbia istorine vieta.

Pagrindiniai darbai ir jų turinys

"Gydymo knyga" (Kitāb al-Šifāʾ) nėra medicininis vadovas, o didžiulė enciklopedija, aprėpianti logiką, gamtos mokslus, matematiką ir metafiziką. Joje Avicena systematiškai nagrinėja pažinimo teoriją, priežastingumą, sielos ir kūno santykį.

"Medicinos kanonas" (Al-Qānūn fī al-Ṭibb) — tai struktūrizuota medicinos enciklopedija, suskirstyta į penkias dalis: pagrindai, vaistų savybės, ligų aprašymai, specialiosios ligos ir farmacijos žinios. Kanonas tapo pagrindiniu medicinos vadovėliu tiek islamo pasaulyje, tiek Europoje po to, kai jo darbai buvo išversti į lotynų kalbą.

Moksliniai ir filosofiniai pasiekimai

  • Filosofijoje Avicena plėtojo egzistencijos ir esybės skirtį (essence vs. existence) ir gynybą metafizinei hierarchijai, kurioje svarbi vieta tenka "būtinėms būtijoms" (necessary existent) — tai turėjo stiprų įtaką vėlesnei scholastikai.
  • Jis sistemino logiką, adaptavo aristotelinę tradiciją ir įvedė naujus pažinimo mechanizmus, įskaitant psichologinius stebėjimus apie suvokimą ir idėjas.
  • Medicinoje Avicena akcentavo nuoseklią klinikinę stebąstį, ligų klasifikaciją, vaistų tyrinėjimą ir praktinius gydymo būdus. Jis aprašė daugelį ligų, sudarė vaistų receptūras ir aptarė dietos bei higienos reikšmę sveikatai.
  • Jis taip pat rašė apie astronomiją, geologiją, biologiją ir chemiją — daugelyje sričių derindamas teoriją su empiriniais pastebėjimais.

Paveldas ir poveikis

Avicenos darbai buvo verčiami į lotynų kalbą (pvz., Gerardas iš Kremonos ir kiti viduramžių vertėjai) ir ilgus šimtmečius sudarė pagrindą medicinos ir filosofijos studijoms Europos universitetuose. "Medicinos kanonas" buvo naudotas kaip pagrindinis medicinos vadovėlis iki XVII a. Jo filosofinės idėjos turėjo įtakos tiek musulmonų mokslininkams, tiek krikščionių scholastinei tradicijai.

Šiuolaikinė atmintis

Avicena yra gerbiamas tiek Rytuose, tiek Vakarų akademinėje tradicijoje. Jo vardu pavadinti universitetai, ligoninės, magistralės ir kultūriniai renginiai. Jo indėlis į mediciną ir filosofiją laikomas kertiniu pavyzdžiu, kaip glaudžiai gali bendradarbiauti praktinė medicina, logika ir metafizika.

Avicenos darbai vis dar nagrinėjami istorikų, filosofų ir medicinos specialistų, o jo gebėjimas jungti skirtingas žinių sritis tebėra pavyzdys interdisciplinariam mąstymui.