Alchemija yra labai senas mokslas ir filosofija apie tai, kaip pagrindines medžiagas (pvz., metalus) paversti kitomis medžiagomis. Ji taip pat tyrinėjo, kaip medžiagos (ir jų keitimas į kitas medžiagas) susijusios su magija ir astrologija. Alchemiją studijavę žmonės buvo vadinami alchemikais. Kai kurie dalykai, kuriuos alchemikai bandė padaryti, buvo švino ar gyvsidabrio pakeitimas į auksą, filosofinio akmens gamyba ir "gyvybės eliksyro", kuris, jų manymu, galėjo išgydyti (pagerinti) bet kokią ligą ir padaryti žmogų vėl jauną, gamyba.

Alchemikai tikėjo, kad medžiagos, protas, filosofija, religija, magija ir astrologija yra tarpusavyje susiję. Jie stengėsi surasti jų sąsajas. Jie stengėsi suprasti vieną, suprasdami kitą. Kai kurie alchemikai naudojo metalus (pavyzdžiui, auksą ar sidabrą) dvasinėms ar okultinėms idėjoms išreikšti. Alchemiją studijavo daugelio šalių žmonės.

XVI-XVII a. žmonės ėmė tyrinėti tik medžiagų savybes, nebandydami jų susieti su slaptomis senomis žiniomis. Jie atlikdavo eksperimentus ir užrašydavo tai, ką atrado, kad kiti žmonės galėtų iš jų pasimokyti. Vienas iš svarbių šiuos eksperimentus atlikusių žmonių buvo Robertas Boilas. Naująjį medžiagų tyrimą žmonės pavadino chemija.

Vėliau mokslininkai atrado, kaip vieną elementą (paprasčiausią cheminę medžiagą) paversti kitu. 1980 m. amerikiečių mokslininkas Glennas Seaborgas (Glenn Seaborg) atrado būdą, kaip labai mažą kiekį bismuto branduoliniu reaktoriumi pakeisti į auksą. Taip pagaminti auksą yra daug sunkiau ir brangiau (kainuoja daug pinigų) nei jį išgauti ar perdirbti.

Istorija ir geografinis plitimas

Alchemijos ištakos siejamos su senovės Egiptu ir Helenistine Aleksandrija, kur buvo derinamos praktinės metalurgijos žinios ir filosofinės idėjos. Vėliau alchemija išsivystė Persijoje ir arabų pasaulyje, kur ją tobulino tokie autoriai kaip Jabiras ibn Chajanas (Geber). Kinijoje ir Indijoje taip pat vystėsi savitos alchemijos tradicijos, susijusios tiek su metalų perdirbimu, tiek su medicininėmis paieškomis (pvz., ilgaamžiškumo eliksyrų paieška).

Metodai, priemonės ir pavojai

Alchemikai daug dėmesio skyrė laboratoriniams veiksmams ir įrankiams. Jie vartojo distiliaciją, kalsinaciją, sublimaciją, filtravimą, fermentaciją ir ekstrahavimą. Tipiški įrankiai buvo alembikas, krištolas, krosnys, degimo pečiai ir specialūs indai (kruzelės, krištolinės kolbos). Dėl tokių praktinių darbų alchemija prisidėjo prie laboratorinės įrangos ir procedūrų raidų.

Tuo pačiu metu alchemijoje naudoti reagentai (pvz., gyvsidabris, švinas) buvo pavojingi — alchemikai dažnai nesuprato jų toksiškumo. Dėl to daugelis alchemikų rizikavo apsinuodijimu. Vėliau aiškiau pasireiškė, kad kai kurie bandymai (pvz., su gyvsidabriu) kelia rimtą pavojų sveikatai.

Svarbūs alchemikai ir idėjos

  • Senovės ir viduramžių autoriai: įvairūs Egipto, graikų ir arabų raštininkai, kurie suformulavo pagrindines alchemines koncepcijas.
  • Renešanso ir viduramžių Europa: figūros, tokios kaip Paracelsus, kuris siejo chemines medžiagas su medicina, ir kiti praktikai bei mistikai.
  • Vėlesnis perėjimas į chemiją: XVII a. mąstytojai ir eksperimentatoriai (pvz., Robertas Boilis) — eksperimentinio metodo plėtra, kruopštus stebėjimas ir sistemingi užrašai.

Simbolika, mitai ir kultūrinė įtaka

Alchemija pasižymi sunkiai suprantama simbolika: spalvos (nigredo, albedo, rubedo), gyvūnai, planetos ir metalai dažnai atstovavo tam tikras stadijas ar principus. Filosofinio akmens idėja ir "gyvybės eliksyras" tapo galingais mitu ir literatūros motyvais. Daugelis alchemikų užuomina apie transformaciją taip pat turėjo moralinę ar dvasinę reikšmę — medžiagų transformacija simbolizavo sielos tobulėjimą.

Alchemija ir šiuolaikinė chemija

Alchemija yra tiek protoistorinė chemijos forma, tiek kultūrinis reiškinys. Nors alchemikinės idėjos apie magišką transmutaciją nėra mokslinės, daugelis metodų bei įrankių ir kai kurios medžiagų žinios tapo pagrindu moderniai chemijai. Perėjimas į modernią chemiją užtruko: mokslininkai XVIII a. ir vėliau (pvz., Antoine Lavoisier) išgrynino elementų sąvoką, masės išsaugojimo principus ir sisteminius eksperimentus. Skirtumas — alchemija dažnai sujungė mistiką ir simboliką, o chemija grindžiama kartojamais eksperimentais ir teorijomis.

XX a. išvystyta branduolinė fizika parodė, kad elementai gali būti paverčiami vieni į kitus branduolinėmis reakcijomis — tai, ką alchemikai simboliškai siekė pasiekti. Tačiau praktinė transmutacija (pvz., bismuto į auksą) yra ekonomiškai neatsiperkanti ir gali duoti radioaktyvių izotopų, todėl tai nėra pilnavertis "aukso gamybos" sprendimas komerciniu mastu.

Išvados

Alchemija yra sudėtinga disciplina, kurioje susipynė praktinė medžiagų tvarkymo patirtis, filosofinės paieškos ir mistinės tradicijos. Ji prisidėjo prie laboratorinių metodų, kai kurių cheminės technologijos elementų ir medicinos idėjų plėtros, nors daugelis jos tikslų (pvz., paprasto metalo pavertimas tikru auksu magiškais būdais arba neribotas ilgaamžiškumas) išliko mitais. Studijuojant alchemiją svarbu atskirti jos istorinius ir kultūrinius pasiekimus nuo pseudomokslinių ar mistinių interpretacijų.