Lotynų kalba
Lotynų kalba buvo vartojama Senovės Romoje. Trumpų lotyniškų tekstų rasta maždaug nuo V a. pr. m. e., o ilgesnių - maždaug nuo III a. pr. m. e.
Klasikinė lotynų kalba buvo vartojama I a. pr. m. e. ir buvo oficiali Romos imperijos kalba. Ji buvo plačiai vartojama vakarinėje Viduržemio jūros dalyje. Iš šnekamosios versijos, vadinamos vulgariąja lotynų kalba, susiformavo romanų kalbos.
Lotynų kalba daugelį amžių buvo labai svarbi krikščionybei. Kai kurių religinių apeigų metu ja tebekalbama ir šiandien. Ji yra oficiali kalba Vatikane, kur popiežius vadovauja Romos katalikų bažnyčiai. Žmonės Vatikane kartais tarpusavyje kalba lotyniškai (jei jų pirmosios kalbos skiriasi). Katalikų Bažnyčioje mišios gali būti laikomos vien lotynų kalba. Tai Romos rito (ekstraordinarinės formos) Mišios.
Dabartinis naudojimas
Lotynų kalba vadinama mirusia, nes niekas nebekalba lotynų kalba kaip gimtąja. Nors lotynų kalba yra mirusi, ji nėra išnykusi, nes kai kurie žmonės ją vis dar vartoja kasdieniame gyvenime. Tiesą sakant, daugelis žmonių vis dar mokosi jos mokykloje. Lotynų kalba tebėra naudinga, nes parodo, kaip anksčiau veikė visuomenė ir kalba. Mokant lotynų kalbą lengviau mokytis romanų kalbų.
Žmonės vis dar skaito lotynų klasiką, pavyzdžiui, Vergilijaus poemas, Cezario memuarus ir Cicerono kalbas. Be to, lotynų kalba plačiai vartojama kaip tarptautinė pagalbinė kalba, ypač Katalikų Bažnyčioje, ir biologų, aprašančių ir įvardijančių naujas rūšis.
Lotynų kalba vis dar vartojama taksonomijoje moksliniams gyvų organizmų rūšių ir jų grupių pavadinimams suteikti. Kai kurie medicinoje vartojami terminai kūno dalims (pvz., kaulams) ir ligoms pavadinti taip pat rašomi lotyniškai.
Veislės
Yra trys lotynų kalbos rūšys: klasikinė lotynų kalba, vulgarioji lotynų kalba ir bažnytinė lotynų kalba. Klasikinę lotynų kalbą vartojo išsilavinę romėnai, ji iki šiol mokoma visame pasaulyje. Vulgarioji lotynų kalba buvo labiau paplitusi šnekamoji atmaina, kurią vartojo paprasti romėnai ir kurios išmoko romėnų užkariautos tautos. Bažnytinė lotynų kalba paplitusi Italijos mokyklose ir vis dar vartojama Romos katalikų bažnyčioje.
Viduramžiais lotynų kalba buvo svarbiausia kalba didžiojoje Europos dalyje. Jos buvo mokoma daugelyje Europos mokyklų, o visuose universitetuose lotynų kalba buvo dėstomoji kalba. Reformacijos laikais lotynų kalba ėmė prarasti savo svarbą, tačiau ją vis dar dažnai vartojo mokslinių knygų ir enciklopedijų autoriai. Iki maždaug 1900 m. daugelis universitetų priimdavo lotynų kalba parašytas disertacijas.
Romėnų užkariavimų metu kitų Europos regionų gyventojai išmoko vulgariosios lotynų kalbos, todėl kiekvienas regionas sukūrė savo kalbą - supaprastintą lotynų kalbos formą. Šios kalbos vadinamos romanų kalbomis ir jomis kalbama iki šiol. Penkios romanų kalbos, kuriomis kalba daugiausia žmonių, yra ispanų, prancūzų, portugalų, italų ir rumunų. Romėnų kalbos yra labai panašios viena į kitą, todėl kalbantieji viena romanų kalba gali suprasti daugelį kitos romanų kalbos žodžių ir sakinių (tiek tekstuose, tiek šnekamojoje kalboje). Pavyzdžiui, kalbantieji portugališkai dažnai supranta ispaniškai. Galima sakyti, kad romanų kalbos yra šiuolaikinės lotynų kalbos tarmės.
Gramatika
Lotynų kalbos ir senovės graikų kalbos kirčiavimo struktūra panaši, tačiau skiriasi abėcėlė.
Lotynų kalboje yra septyni skirtingi daiktavardžių dėmenys: vardininkas, kilmininkas, galininkas, kilmininkas, datatyvas, ablatyvas ir vietininkas. Vokatyvas beveik visada sutampa su nominatyvu, tačiau jei nominatyvas baigiasi galūne -us, jis keičiamas į -e, o jei nominatyvas baigiasi galūne -ius, jis keičiamas į -i. Vietininkas yra kilmininko formos. Lotynų kalbos daiktavardžiai linksniuojami arba keičiami atsižvelgiant į tai, kaip jie vartojami sakinyje. Daiktavardis gali būti linksniuojamas penkiais skirtingais būdais. Šie būdai vadinami linksniavimu. Daiktavardžių linksniai yra sunumeruoti nuo 1 iki 5 (pirmasis linksnis, antrasis linksnis ir t. t.), kiekvienas iš jų turi skirtingas galūnes, kurios nurodo daiktavardžio linksnį. Kai daiktavardis linksniuojamas, sudaroma dvylika formų, po dvi kiekvienai daiktavardžio galūnei (vietininkas praleidžiamas).
Panašiai elgiamasi ir su veiksmažodžiais - tai vadinama linksniavimu. Kai veiksmažodis yra linksniuojamas, sudaromos šešios formos. Yra penki veiksniai, kurie gali pakeisti veiksmažodį: asmuo, skaičius, laikas, balsė ir nuotaika. Iš viso yra 120 galimų lotynų kalbos veiksmažodžių formų.
Šioje lentoje lotyniškai parašyta: "1883 metais po vidurdienio, antrą ir trečią valandą, imperatorius Pranciškus Juozapas su būriu žmonių panoro pagerbti šią biblioteką savo apsilankymu."
Rašymas lotynų kalba
Anksčiau lotynų kalba buvo rašoma ant vaško plokštelių. Vietos buvo nedaug, todėl žodžiai buvo rašomi vienas šalia kito, tarp žodžių nebuvo tarpo. Kartais buvo naudojamas papirusas, bet jis buvo brangus. Skyrybos ženklai buvo senovinė idėja, bet į lotynų kalbą jie pateko vėliau. Mažosios raidės (mažosios raidės) yra palyginti modernus išradimas. Romėnų abėcėlė kilo iš etruskų kalbos.
Toliau pateikiama Ovidijaus "Metamorfozių" įžanga (1 knyga, 89-100 eilutės), kurioje aprašomas Aukso amžius.
| Senas raštas | Šiuolaikinis rašymas |
| AVREA-PRIMA-SATA-EST-ÆTAS-QVAE-VINDICE-NVLLOSPONTE-SVA-SINE-LEGE-FIDEM-RECTVMQVE-COLEBATPOENA-METVSQVE-ABERANT-NEC-VERBA-MINANTIA-FIXOAERE-LEGEBANTVR-NEC-SVPPLEX-TVRBA-TIMEBATIVDICIS-ORA-SVI-SED-ERANT-SINE-VINDICE-TVTINONDVM-CÆSA-SVIS-PEREGRINVM-VT-VISERET-ORBEMMONTIBVS-IN-LIQVIDAS-PINVS-DESCENDERAT-VNDASNVLLAQVE-MORTALES-PRÆTER-SVA-LITORA-NORANTNONDVM-PRÆCIPITES-CINGEBANT-OPPIDA-FOSSAENON-TVBA-DIRECTI-NON-ÆRIS-CORNVA-FLEXINON-GALEAE-NON-ENSIS-ERANT-SINE-MILITIS-VSVMOLLIA-SECVRAE-PERAGEBANT-OTIA-GENTES | Aurea prima sata est aetas, quae vindice nullo, |
| Vertimas į lietuvių kalbą | |
| Tai buvo aukso amžius, kuriame be prievartos, be įstatymų spontaniškai augo gėris ir tiesa. Nebuvo nei baimės, nei bausmių: nebuvo grasinančių žodžių, kuriuos reikėjo perskaityti, užfiksuotų bronzoje, nebuvo minios prisiekusiųjų, bijančių teisėjo veido, jie gyveno saugiai, be apsaugos. Nė viena kalnuose nukirsta pušis dar nebuvo pasiekusi tekančių bangų, kad keliautų į kitus kraštus: žmonės pažinojo tik savo krantus. Nebuvo stačių griovių, juosiančių miestus, nebuvo tiesių karo trimitų, susuktų ragų, kalavijų ir šalmų. Nesinaudodami kariuomenėmis, žmonės gyveno ramiai ir saugiai. | |
Lapis Niger yra VI ar V a. pr. m. e. stela. Ant jos yra vienas seniausių žinomų lotyniškų užrašų.
Po Romos imperijos žlugimo
Žlugus Romos imperijai, daugelis žmonių vis dar vartojo lotynų kalbą. Tokie mokslininkai kaip Tomas Akvinietis, Petrarka, Erazmas, Liuteris, Kopernikas, Dekartas ir Niutonas rašė lotyniškai. Pavyzdžiui, Hugo Grocijus 1625 m. paskelbė veikalą "Apie karo ir taikos teisę" ("De jure belli ac pacis"), kuris yra vienas iš tarptautinės teisės pagrindų.
1798 m. išleisto pagrindinio Caroluso Linnaeus veikalo titulinis puslapis. Šis darbas yra šiuolaikinės taksonomijos pagrindas. Jis parašytas lotynų kalba
Klausimai ir atsakymai
K: Kokia kalba buvo vartojama Senovės Romoje?
A: Senovės Romoje buvo vartojama lotynų kalba.
K: Kada pirmą kartą pasirodė trumpi lotyniški tekstai?
A: Trumpi lotyniški tekstai pirmą kartą pasirodė maždaug V a. pr. m. e.
K: Kokio tipo lotynų kalba buvo vartojama I a. pr. m. e.?
A: I a. pr. m. e. buvo vartojama klasikinė lotynų kalba.
K: Kur buvo plačiai paplitusi lotynų kalba?
A: Lotynų kalba buvo plačiai paplitusi vakarinėje Viduržemio jūros dalyje.
K: Kaip iš lotynų kalbos išsivystė romanų kalbos?
A: Romėnų kalbos išsivystė iš vulgariosios lotynų kalbos, kuri yra neoficiali šnekamosios lotynų kalbos versija.
K: Kodėl lotynų kalba vis dar svarbi krikščionybei? A:Lotynų kalba vis dar svarbi krikščionybei, nes ja vis dar kalbama kai kurių religinių apeigų metu ir ji yra oficiali kalba Vatikane, kur popiežius vadovauja Romos Katalikų Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčios mišios taip pat gali būti laikomos tik lotynų kalba (Romos apeigų mišios).
