Romos imperija: apibrėžimas, istorija ir teritorijų apžvalga
Atraskite Romos imperiją: apibrėžimas, istorinė raida ir teritorijų apžvalga — nuo Romos iki Bizantijos, apėmusi Europą, Šiaurės Afriką ir Vakarų Aziją.
Romos imperija buvo viena didžiausių ir įtakingiausių senovės pasaulio valstybių – ji valdė dideles teritorijas aplink Viduržemio jūros baseiną ir paliko gilų kultūrinį, teisinį ir inžinerinį paveldą. Imperija oficialiai pradėjo gyvuoti 27 m. pr. m. e., kai Oktavianas (vėliau žinomas kaip Augustas) tapo pirmuoju imperatoriumi, ir vakarinė jos dalis žlugo 476 m. po Kr. Vakarinio imperijos žlugimo tradiciškai siejama su imperatoriaus Romulo Augusto nuvertimu barbarų vado Odoakro. Tačiau rytinė imperijos dalis tęsėsi dar šimtmečius ir tapo žinoma kaip Bizantijos imperija, kurios sostinė buvo Konstantinopolis, dabar vadinamas Stambulu.
Trumpa istorijos apžvalga
Romos istorija tradiciškai dalinama į tris pagrindinius etapus: karalystę, respubliką ir imperiją. Iš pradžių Romą valdė Romos karaliai, vėliau susiformavo Romos respublika, vėliau — imperatoriaus valdymas. Imperijos eroje galime išskirti du pagrindinius modelius: Principatas (nuo Augusto laikų) ir Dominatas (vėlesnis, daug tiesioginės imperatoriaus valdžios turintis etapas).
Reikšmingi įvykiai ir laikotarpiai:
- Pax Romana (apie 27 m. pr. m. e. – 180 m. po Kr.) – palankiausias ekonomikos ir kultūros augimo laikotarpis;
- III a. krizė – politinis nestabilumas, ekonominiai sunkumai ir karinės grėsmės;
- Diokleciano reformos (III–IV a.) – administracinis perskirstymas ir tetrarchija;
- Konstantinas I (IV a.) — krikščionybės legalizavimas (Ediktas Milane, 313 m.) ir imperijos administracinis perkėlimas į Rytus (Konstantinopolis);
- Imperijos padalijimas į vakarinę ir rytinę dalis (oficialiai XIX–IV a. administravimo praktikos), vakarinės dalies žlugimas 476 m. ir rytinės – nuoseklus mažėjimas iki 1453 m., kai buvo užimtas Konstantinopolis.
Teritorijų apžvalga
Imperijos valdomos žemės apėmė daug dabartinių valstybių teritorijų. Daugelis šiuolaikinių žemių kadaise priklausė Romos imperijai, pavyzdžiui, Didžioji Britanija (ne Škotija), Ispanija, Portugalija, Prancūzija (Galija), Italija, Graikija, Turkija, Vokietija, Egiptas, Levantas, Krymas, Šveicarija ir šiaurinė Afrikos pakrantė. Šios teritorijos turėjo skirtingą administracinę padėtį – nuo seniai romanizuotų provincijų iki naujai užimtų limitrofiškų sričių.
Valdymas ir administracija
Imperijoje centrinę valdžią laikė imperatorius, tačiau svarbų vaidmenį vaidino ir Senatas (ypač ankstesniais Principato laikais). Administracinę imperijos struktūrą sudarė provincijos, kurioms vadovavo imperatoriaus deleguoti gubernatoriai (pvz., prokonsulai, legatai). Vėlesniais laikais, ypač po Diokleciano reformų, administracija tapo sudėtingesnė ir centre buvo sudaryti didesni administraciniai vienetai (diocėzės, prefektūros).
Kalbos, teisė ir kultūra
Pagrindinė Romos imperijos kalba buvo lotynų kalba, o graikų kalba buvo svarbi antrinė kalba, ypač rytinėse provincijose ir mokslo, literatūros bei administracijos srityse. Romos teisė (ius Romanum) tapo vienu iš svarbiausių imperijos palikimų: jos principai vėliau buvo susisteminti į tokį veikalą kaip Justiniano Corpus Juris Civilis (VI a.), kuris darė milžinišką įtaką vėlesnėms Europos teisės tradicijoms.
Kultūroje Romos imperija apjungė įvairias tradicijas: romėnų institucijas, graikų mokslo paveldą, vietinių genčių papročius ir religijas. Imperijoje klestėjo literatūra, teatras, menas ir filosofija, o krikščionybės plitimas nuo I–IV a. pakeitė dievų garbinimo ir visuomenės vertybių parametrus (IV a. Konstantinas ir 380 m. imperatorius Teodosijus padarė krikščionybę svarbia imperijos religija).
Karinė galia ir infrastruktūra
Karinį imperijos stuburą sudarė leģionai – profesionali karinė pajėga, kuri saugojo sienas (limes), malšino sukilimus ir dalyvavo ekspansijose. Romėnai statė tankią kelių tinklą (pvz., Via Appia), tiltus, akvedukus ir uostus, kas leido greičiau judėti kariuomenei ir plėtoti prekybą. Inžineriniai sprendimai, pavyzdžiui, akvedukai, kanalai ir miestų planavimas, išliko modeliu vėlesnėms civilizacijoms.
Ekonomika
Ekonomika rėmėsi žemės ūkiu, prekyba Viduržemio jūros regione, mokesčiais iš provincijų ir vergų darbu. Monetarinė sistema, uostų tinklas ir kelių infrastruktūra padėjo sukurti vidaus rinką ir tarptautinę prekybą, tačiau ilgainiui infliacija, karų kelti kaštai ir demografiniai pokyčiai prisidėjo prie ekonominių sunkumų.
Žlugimas ir paskutinieji etapai
Vakarinė Romos imperijos dalis gyvavo apie 500 metų, kol 476 m. ją faktiškai užbaigė barbarų vadai — tradiciškai minima Odoakro nuversta Romulas Augustas. Prieš tai imperija kentėjo dėl politinio nestabilumo, krizės III a., vidinių karų, ekonominių sunkumų ir spaudimo iš germanų bei kitų tautų. Be to, Romos miestai buvo keli kartus plėšti (pvz., 410 m. – Vizigotų, 455 m. – Vandalų).
Kita vertus, rytinė dalis, kurią sudarė Balkanai, Anatolija, Levantas ir Egiptas, tęsė savo egzistavimą kaip atskira — Bizantijos — valstybė dar apie tūkstantį metų. Rytinė imperija prarado Levantą ir Egiptą per arabiškus užkariavimus VII a., o galutinė Konstantinopolio kova baigėsi 1453 m., kuomet miestą užėmė Osmanų imperija.
Paveldas
Romos imperijos palikimas yra milžiniškas: romėnų teisė, kalba (lotynų kalba), inžinerija, urbanistika, keliai ir krikščionybė formavo Europos ir Viduržemio regiono vystymąsi. Daugelis šiuolaikinių valstybių teisinių sistemų, miestų planavimo idėjų ir kalbinių pamatų turi savo ištakas romėnų pasaulyje. Net šiuolaikinės policijos, kariuomenės ir administracijos institucijos dalinai remiasi romėnų tradicijomis.
Trumpai tariant, Romos imperija ne tik valdė didžiules teritorijas savo laiku, bet ir paliko trvalų civilizacinį pėdsaką, kuris matomas tiek teisėje, tiek kultūroje, tiek materialinėje civilizacijos infrastruktūroje iki šių dienų.
Imperijos valdymas
Kad galėtų kontroliuoti savo didelę imperiją, romėnai sukūrė svarbių teisės ir valdymo idėjų. Jie sukūrė tuo metu geriausią pasaulyje kariuomenę ir valdė jėga. Jie turėjo puikią inžineriją, tiesė kelius, statė miestus ir išskirtinius pastatus. Imperija buvo suskirstyta į provincijas, kurių kiekviena turėjo savo valdytoją ir civilinę bei karinę paramą. Į Romą ir iš jos nuolat keliaudavo oficialūs ir privatūs laiškai.
Prekyba buvo svarbiausia Romai, daugiau nei milijoną gyventojų turinčiam miestui, didžiausiam pasaulio miestui. Jiems reikėjo kviečių iš Egipto, alavo iš Britanijos, vynuogių iš Galijos ir t. t., ir jie jų gaudavo. Mainais už tai romėnai provincijų sostines pavertė puikiais miestais, saugojo jas nuo barbarų antpuolių, o provincijų jaunimui teikė išsilavinimą ir karjeros galimybes, pavyzdžiui, darbą Romos kariuomenėje.
Iš esmės imperatoriai turėjo absoliučią kontrolę ir galėjo daryti, ką panorėję. Praktiškai jie susidurdavo su daugybe sudėtingų problemų. Jie turėjo personalą, kurį vadiname valstybės tarnautojais, ir Romos senato patarimus. Imperatorius turėjo nuspręsti, kokie yra svarbiausi imperijai kylantys klausimai ir ką dėl jų reikėtų daryti. Dauguma jų stengėsi daryti dviejų rūšių dalykus. Viena jų - taikos metu pagerinti romėnų gyvenimą. Kitas - kovoti su Romos priešais ir juos nugalėti. Turtinga imperija visada turi priešų.
Karalių ir imperatorių atveju didelė problema yra paveldėjimo tvarka. Karalius kartais pakeisdavo vyriausias sūnus, jei jis buvo pajėgus valdyti. Romos imperatorių atveju dažniau tai būdavo įvaikintas sūnus. Tai buvo daroma taip. Imperatorius pastebėdavo išskirtinį jaunuolį iš vienos geriausių šeimų. Jis įsivaikindavo jį kaip savo sūnų. Prieš mirtį jis aiškiai nurodydavo, kas, jo manymu, turėtų tapti jo įpėdiniu, paskirdamas jį Romos konsulu arba testamente įrašydamas, kad jaunėlis turėtų jį pakeisti. Kartais tai pavykdavo, kartais ne. Kartkartėmis tarp pretendentų į sostą kildavo pilietinis karas.
Įvaikintas sūnus ar du sūnūs suteikė imperatoriui daugiau pasirinkimo galimybių. Kai kurie imperatoriai neturėjo nė vieno sūnaus, kai kurie turėjo sūnų, kurie neišgyveno. Vėliau imperatoriai tapo tokie silpni, kad Romos kariuomenė tiesiog išrinkdavo vieną iš jų generolų kitu imperatoriumi. Dėl to dažnai kildavo pilietinis karas. Imperatorių gyvenimo istorijas rasite Romos imperatorių sąraše.
Romėnai kariavo daugybę karų su kitomis šalimis ir mėgo stebėti žiaurų sportą. Jiems patiko stebėti žirgų traukiamų vežimų lenktynes ir ginkluotų vyrų kovas (gladiatorių). Skirtingai nei šiuolaikiniame sporte, kovotojai kovose dažnai žūdavo. Romėnai mėgavosi šiais pasirodymais Koliziejuje.
Romėnai pasižymėjo puikia civiline inžinerija. Jie pastatė daug didelių visuomeninių pastatų ir vilų, akvedukų vandeniui tiekti, akmeninių tiltų ir kelių. Kai kuriuos iš jų galima pamatyti ir šiandien. Daugelis garsių rašytojų, tarp jų Ciceronas ir Vergilijus, buvo romėnai.
Naujajame Biblijos Testamente pasakojama apie romėnus Jėzaus Kristaus gyvenime. Jėzaus gyvenimo metu jo šalį valdė romėnai, kurie buvo pagonys. Vėliau keli imperatoriai bandė sunaikinti krikščionybę, tačiau jiems nepavyko. 312 m. imperatorius Galerijus leido žmonėms laisvai išpažinti krikščionybę, o kitais metais imperatoriumi tapo generolas Konstantinas, kuris atsivertė į krikščionybę.
Romos miestą kelis kartus buvo užėmę barbarai, ypač 410 m., kai gotai apiplėšė miestą (plėšikavo). Paskutinis Vakarų Romos imperatorius Romulas Augustas 476 m. atsistatydino. Romos imperija gyvavo dar 1000 metų kaip Bizantijos imperija rytuose.
Pagrindinė Romos imperijos moneta buvo sidabrinis denaras. Vėlesni denarai buvo mažesni.
Romos žlugimo priežastys buvo įvardytos įvairios. Edvardas Gibonas parašė knygą "Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas", kurioje nagrinėjo įvairias idėjas. Pagrindinė iš jų (jo nuomone) buvo krikščionybės poveikis imperijos gebėjimui apsiginti kariniu būdu.
Kiti istorikai kaltina nestabilią vadovavimo sistemą. Per 50 metų laikotarpį tik 2 iš 22 imperatorių mirė natūralia mirtimi. Dauguma imperatorių buvo nužudyti.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokia buvo Romos imperijos sostinė?
A: Romos imperijos sostinė buvo Roma.
K: Kada prasidėjo Romos imperija?
A: Romos imperija prasidėjo 27 m. pr. m. e., kai Oktavianas tapo imperatoriumi Augustu.
K: Kada ji baigėsi?
A: Romos imperija baigėsi 476 m. po Kr.
K: Kokiomis kalbomis buvo kalbama Romos imperijoje?
A: Pagrindinė Romos imperijos kalba buvo lotynų kalba, o graikų kalba buvo svarbi antrinė kalba, ypač rytinėse imperijos provincijose.
K: Kiek laiko gyvavo vakarinė imperijos dalis?
A: Vakarų Romos imperijos pusė gyvavo apie 500 metų, kol paskutinį imperatorių Romulą Augustą nugalėjo barbarų generolas Odoakras.
K: Kiek laiko gyvavo rytinė imperijos dalis?
A: Rytinė dalis, kurią sudarė Balkanai, Anatolija, Levantas ir Egiptas, gyvavo dar apie tūkstantį metų (nors VIII a. dalį prarado arabai).
K: Kaip vadinosi ši rytinė dalis? A: Ši rytinė dalis vadinosi Bizantijos imperija, o jos sostinė buvo Konstantinopolis (dabar Stambulas).
Ieškoti