Romos karalystė (753–509 pr. m. e.): istorija, karaliai ir mitai
Atraskite Romos karalystės laikotarpį (753–509 pr. m. e.): istorinės intrigos, karaliai ir legendos, formavusios Romos mito pamatus.
Romos karalystė (lotyniškai Regnum Romanum) buvo monarchinė Romos miesto ir jo teritorijų valdžia. Iš karalystės laikų praktiškai nėra išlikusių rašytinių dokumentų: vėlesni Romos istorikai, rašę Respublikos ir Imperijos laikais, daugiausia remiasi legendomis ir tradicija, todėl daugelis pasakojimų apie Romos karalystę yra neaiškių arba simbolinių elementų turintys pasakojimai. Kitaip tariant, apie Romos karalystės tikslų politinį ir socialinį paveikslą žinių yra mažai ir jos dažnai interpretuojamos pagal archeologinius radinius bei vėlesnius literatūros šaltinius.
Tradiciškai Romos karalystės istorija siejama su miesto įkūrimu, datuojamu 753 m. pr. m. e., ir su karaliaus institucijos pabaiga, siejama su paskutinio karaliaus nuvertimu apie 509 m. pr. m. e. Šis laikotarpis apima kelis svarbius pokyčius: miestelio virsmą politiniu centru, kaimyninių italų genčių santykius, Etruskų bei kitų kultūrinių įtakų plitimą bei religinių ir teisinių institucijų formavimąsi.
Istorija ir kontekstas
Romos karalystė, kaip ją pristato vėlesni šaltiniai, buvo tiek politinė, tiek religinė sistemos vienybė, kurią įgalino karalius (rex). Karaliaus valdžia apėmė tiek karinius, tiek teisminius ir ceremoninius įgaliojimus. Karalystės augimas vyko palaipsniui: pirmiausia tai buvo Mažosios Romos apylinkių bendruomenių augimas, vėliau — gretimų teritorijų prijungimas per santuokas, sutartis ir karinius konfliktus. Archeologiniai duomenys rodo, kad miestui augant didėjo ir politinės bei ekonominės svarbos koncentracija į Kapitolijaus ir Palatino kalvas.
Karaliai (tradicinis sąrašas)
Vėlesnė tradicija pateikė septynių karalių sąrašą, kuriuos dažnai mini tokie autoriai kaip Livijus ir Dionisijus Halikarnasiečias. Šis sąrašas nėra pilnai patvirtintas archeologija, tačiau jis svarbus romėnų istorijos suvokimui:
- Romulas – legendinis Romos įkūrėjas ir pirmasis karalius; jam priskiriami miesto institucijų, kariuomenės ir pirmųjų gyventojų organizavimo veiksmai.
- Numa Pompilijus – priskiriamas kaip religinių ir teisinių normų kūrėjas; jam siejama daugelio kultinių apeigų ir dievybių institucijų įkūrimas.
- Tullus Hostilijus – tradiciškai vaizduojamas kaip karinis karalius, išplėtęs Romos įtaką kovodamas su kaimynais.
- Ancus Marcius – derinęs karius ir diplomatinę plėtrą; siejamas su miesto sienų ir uostų vystymu.
- Tarquinijus Priscus (Tarquin the Elder) – galimai kilęs iš Etruskijos; jam priskiriami kai kurie viešojo gyvenimo projektai ir Etruskų įtaka.
- Servijus Tullijus – tradiciškai minimas kaip reformatorius, susijęs su gyventojų suskirstymu pagal turtą ir karinių dalinių organizavimu, taip pat miesto planavimo darbais.
- Tarquinijus Superbus (Tarquin the Proud) – paskutinis karalius, kurio, pagal tradiciją, tironiška valdžia ir šeimos narių veiksmai paskatino pasipriešinimą ir karaliaus nuvertimą.
Nors šis sąrašas yra plačiai žinomas, istorikai pabrėžia, kad kai kurie karaliai gali būti legendiniai arba jų veiklos datos ir pasakojimai yra vėlesnių interpretacijų produktas.
Institucijos ir valdžia
Karaliaus valdžia apjungė kelias sritis: jis buvo vyriausiasis karys, aukščiausias teisės vykdytojas ir religinis vadovas. Karalius skirdavo pareigūnus, vadovavo kariuomenei ir atliko aukojimo bei dievybių konsultavimo funkcijas (auspicijų atlikimas). Šalia karaliaus egzistavo ir kitos institucijos:
- Senatas – pirminė patarėjiška institucija, sudaryta iš senųjų šeimų atstovų, turėjusi įtakos užsienio politikai ir finansams.
- Komitijos ir kurijos (comitia curiata) – piliečių susirinkimai, kurie formalizavo tam tikrus aktus ir suteikdavo karaliui imperiumą per ceremonijas.
- Religinės institucijos ir kolegijos – rūpinosi apeigomis, kalendoriaus tvarkymu ir visuomenės moralinės tvarkos palaikymu.
Mitai, šaltiniai ir archeologija
Daug žinių apie karalystę gauname iš pasakojimų, kuriuos paliko Livijus, Plutarchas, Dionisijus Halikarnasiečias ir kiti klasikiniai rašytojai. Šie autoriai rašė šimtmečius po įvykių ir dažnai derino istorinę medžiagą su mitologiniais motyvais. Todėl būtina atskirti galimus istorinės tikrovės pagrindus nuo kultūrinių mitų.
Archeologiniai tyrimai suteikia papildomos informacijos apie gyvenimą Romoje: radiniai rodo urbanizacijos procesus, mūrus, kapinynus ir materialinius kultūros elementus, kurie leidžia suprasti, kaip keitėsi miesto struktūra ir gyventojų gyvenimo lygis. Tačiau archeologija negali pilnai atkurti politinių pasakojimų, kuriuos paliko rašytiniai šaltiniai.
Pabaiga — Respublikos įkūrimas
Paskutinio karaliaus Tarquinijaus Superbo nuvertimas siejamas su žinomu pasakojimu apie Lucretiją — kilnios moters, kurios prievarta užpuolimas ir mirtis sukėlė visuotinį pasipriešinimą prieš karaliaus šeimą. Tradiciškai 509 m. pr. m. e. trys Romos vadovai, tarp jų ir Brutusas, išvijo Tarquinijų šeimą ir įkūrė Respubliką, kurioje aukščiausiąją valdžią ėmė laikini ir rinkti pareigūnai — konsulai. Šis perėjimas simbolizavo reikšmingą pokytį: nuo monarchinės valdžios link mišrios respublikinės sistemos, kur didesnę įtaką įgavo senatas ir piliečių susirinkimai.
Reikšmė ir paveldas
Net jei daugelis Romos karalystės pasakojimų yra legendiniai, šis laikotarpis turėjo ilgalaikį poveikį Romos politinei ir kultūrinei raidai: susiformavo religinės tradicijos, teisės normų pagrindai, socialinės elito ir senato vaidmuo. Romos karalystės vaizdiniai tapo svarbia tautinės tapatybės ir istorinio pasididžiavimo dalimi vėlesniuose Romos laikotarpiuose.
Gimimo
Tai, kas galiausiai tapo Romos imperija, prasidėjo nuo gyvenviečių aplink Palatino kalvą palei Tibro upę centrinėje Italijoje. Upė iki tos vietos buvo laivybai tinkama. Toje vietoje taip pat buvo brodas, kuriuo buvo galima persikelti per Tibrą. Palatino kalva ir aplink ją esančios kalvos buvo lengvai ginamos pozicijos plačioje derlingoje lygumoje aplink jas. Visos šios savybės prisidėjo prie miesto sėkmės.
Tradicinis Romos istorijos pasakojimas teigia, kad pirmaisiais Romos gyvavimo amžiais ją valdė septyni karaliai. Šiuolaikinis mokslas tradicinei chronologijai nepritaria. Galai sunaikino visus Romos istorinius įrašus, kai 390 m. pr. m. e. arba 387/6 m. pr. m. e. apiplėšė miestą po Alijošiaus mūšio, todėl nėra jokių šiuolaikinių įrašų apie karalystę. Visais pasakojimais apie karalius reikia abejoti.
Karaliai
Po Romulo, kuris, be kita ko, įsteigė senatą, pasak legendos, buvo dar šeši karaliai: Numa Pompilius, Tullo Ostilio, Anco Marzio, Tarkvinijus Priskas, Servijus Tulijus ir Tarkvinijus Superbusas. Po Romulo mirties Romos senatas negalėjo išrinkti naujo karaliaus, todėl po ilgų romėnų ir sabinų diskusijų jie sutiko leisti kurijos susirinkimui išrinkti naują Romos karalių. Jie išrinko Numą Pompilijų. Numa, priešingai nei Romulas, buvo nusiteikęs prieš karą ir manė, kad geriausia Romai būtų taika.
Karalių valdžia buvo beveik absoliuti, nors Senatas turėjo tam tikrą įtaką. Buvo viena didelė išimtis: karaliaus titulas nebuvo paveldimas.
Karalių rinkimai
Mirus karaliui, Romoje prasidėdavo interregnum laikotarpis. Aukščiausioji valstybės valdžia atitekdavo senatui, kuris buvo atsakingas už naujo karaliaus paiešką. Senatas susirinkdavo ir paskirdavo vieną iš savo narių - interreksą - penkių dienų laikotarpiui, kurio vienintelis tikslas buvo paskirti kitą Romos karalių.
Pasibaigus penkių dienų laikotarpiui, interrex (Senatui pritarus) paskiria kitą senatorių kitai penkių dienų kadencijai. Šis procesas tęstųsi tol, kol būtų išrinktas naujas karalius. Interrexui suradus tinkamą kandidatą į karalius, jis pristatydavo jį Senatui, o Senatas jį svarstydavo. Jei Senatas patvirtindavo kandidatą, interreksas sušaukdavo asamblėją ir pirmininkaudavo jai per karaliaus rinkimus.
Kai jis buvo pasiūlytas Susirinkimui, Romos gyventojai galėjo jį priimti arba atmesti. Jei išrinktasis karalius būdavo priimamas, jis ne iš karto pradėdavo eiti pareigas. Prieš suteikiant jam visą karališkąją valdžią ir galią, reikėjo atlikti dar du veiksmus.
Pirmiausia reikėjo gauti dievų valią dėl jo paskyrimo, nes karalius turėjo eiti Romos vyriausiojo kunigo pareigas. Šią ceremoniją atliko auguras, kuris nuvedė išrinktąjį karalių į citadelę, kur jis buvo pasodintas ant akmeninės sėdynės, o žmonės laukė apačioje. Jei karalius būdavo pripažintas vertas karaliaus titulo, auguras paskelbdavo, kad dievai davė palankius ženklus, ir taip patvirtindavo karaliaus kunigiškąją prigimtį.
Antrasis veiksmas, kurį reikėjo atlikti, buvo imperijos suteikimas karaliui. Ankstesnis Susirinkimo balsavimas tik nustatė, kas bus karalius, bet šiuo aktu nesuteikė jam būtinos karaliaus valdžios. Todėl karalius pats pasiūlė Susirinkimui įstatymą, kuriuo jam būtų suteiktas imperiumas, o Susirinkimas, balsuodamas už šį įstatymą, būtų jį suteikęs.
Teoriškai Romos gyventojai rinko savo vadovą, tačiau labiausiai šį procesą kontroliavo Senatas.
Romulas
Romulas buvo pirmasis Romos karalius ir miesto įkūrėjas, todėl šie du vardai aiškiai susiję. 753 m. pr. m. e. Romulas pradėjo statyti miestą ant Palatino kalvos. Įkūręs ir pavadinęs (kaip pasakojama) Romą, jis leido visų klasių žmonėms atvykti į Romą kaip piliečiams, įskaitant vergus ir laisvuosius be skirtumo. Norėdamas aprūpinti savo piliečius žmonomis, Romulas pakvietė kaimynines gentis į Romoje rengiamą šventę, kur iš jų pagrobė jaunas moteris (žinoma kaip Sabinų moterų išprievartavimas). Po kilusio karo su sabinais Romulas pasidalijo karaliaus valdžią su sabinų karaliumi Titu Tatu.
Romulas išrinko 100 geriausių vyrų, kurie sudarė Romos senatą - karaliaus patariamąją tarybą. Šiuos vyrus jis vadino patrais, o jų palikuonys tapo patricijomis. Jis taip pat suskirstė plačiosios liaudies atstovus į trisdešimt kurijų, pavadintų trisdešimties sabiniečių moterų, kurios įsikišo, kad būtų nutrauktas Romulo ir Tatijo karas, vardais. Kurijos sudarė Romos susirinkimų balsavimo vienetus: Kurijos (Comitia Curiata).
Be karo su sabinais ir kitomis gentimis po Sabinų moterų išprievartavimo, Romulas kariavo su fidėnais ir veientais. Po jo mirties, sulaukęs 54 metų, Romulas buvo sudievinamas kaip karo dievas Kvirinas ir tarnavo ne tik kaip vienas iš trijų pagrindinių Romos dievų, bet ir kaip sudievinta Romos miesto atvaizda.
Tarquinius Superbus
Septintasis ir paskutinis Romos karalius buvo Liucijus Tarkvinijus Superbusas. Tarkvinijus buvo kilęs iš etruskų. Jo valdymo metu etruskai pasiekė savo galios viršūnę. Tarkvinijus labiau nei kiti iki jo buvę karaliai naudojo smurtą, žmogžudystes ir terorizmą, kad išlaikytų Romos kontrolę. Jis panaikino daugelį ankstesnių savo pirmtakų konstitucinių reformų.
Sekso skandalas nuvertė karalių. Tarkvinijus esą leido savo sūnui Sekstui Tarkvinijui išprievartauti romėnų patriciją Lukreciją. Sekstas pagrasino Lukrecijai, kad jei ji atsisakys su juo susiporuoti, jis nužudys vergą, paskui nužudys ją, o kūnai bus rasti kartu, ir taip sukels milžinišką skandalą. Lukrecija papasakojo apie grasinimą savo giminaičiams, o paskui nusižudė, kad išvengtų tokio skandalo. Lukrecijos giminaitis Liucijus Junijus Brutas (Marko Bruto protėvis) sušaukė senatą ir 510 m. pr. m. e. įsakė išvaryti Tarkvinijų ir monarchiją iš Romos.
Taigi etruskų valdymas Romoje dramatiškai baigėsi 510 m. pr. m. e., o tai taip pat reiškė etruskų valdžios žlugimą Lacijuje.
Lucijus Junijus Brutas ir Lucijus Tarkvinijus Kollatinas, Tarkvinų giminės narys ir Lukrecijos našlys, tapo pirmaisiais naujosios Romos valdžios konsulais. Ši naujoji valdžia paskatino romėnus užkariauti didžiąją dalį Viduržemio jūros pasaulio ir išsilaikė ateinančius 500 metų iki Julijaus Cezario ir Oktaviano iškilimo.
Po daugelio metų, respublikonų valdymo laikotarpiu, Senatas pasinaudojo šia stipria romėnų opozicija karaliams, kad pateisintų agrarinės reformos vykdytojo Tiberijaus Grakcho nužudymą.
Miesto regiono augimas karalystės laikotarpiu
Ieškoti