Romos karalystė

Gimimo

Tai, kas galiausiai tapo Romos imperija, prasidėjo nuo gyvenviečių aplink Palatino kalvą palei Tibro upę centrinėje Italijoje. Upė iki tos vietos buvo laivybai tinkama. Toje vietoje taip pat buvo brodas, kuriuo buvo galima persikelti per Tibrą. Palatino kalva ir aplink ją esančios kalvos buvo lengvai ginamos pozicijos plačioje derlingoje lygumoje aplink jas. Visos šios savybės prisidėjo prie miesto sėkmės.

Tradicinis Romos istorijos pasakojimas teigia, kad pirmaisiais Romos gyvavimo amžiais ją valdė septyni karaliai. Šiuolaikinis mokslas tradicinei chronologijai nepritaria. Galai sunaikino visus Romos istorinius įrašus, kai 390 m. pr. m. e. arba 387/6 m. pr. m. e. apiplėšė miestą po Alijošiaus mūšio, todėl nėra jokių šiuolaikinių įrašų apie karalystę. Visais pasakojimais apie karalius reikia abejoti.

Karaliai

Po Romulo, kuris, be kita ko, įsteigė senatą, pasak legendos, buvo dar šeši karaliai: Numa Pompilius, Tullo Ostilio, Anco Marzio, Tarkvinijus Priskas, Servijus Tulijus ir Tarkvinijus Superbusas. Po Romulo mirties Romos senatas negalėjo išrinkti naujo karaliaus, todėl po ilgų romėnų ir sabinų diskusijų jie sutiko leisti kurijos susirinkimui išrinkti naują Romos karalių. Jie išrinko Numą Pompilijų. Numa, priešingai nei Romulas, buvo nusiteikęs prieš karą ir manė, kad geriausia Romai būtų taika.

Karalių valdžia buvo beveik absoliuti, nors Senatas turėjo tam tikrą įtaką. Buvo viena didelė išimtis: karaliaus titulas nebuvo paveldimas.

Karalių rinkimai

Mirus karaliui, Romoje prasidėdavo interregnum laikotarpis. Aukščiausioji valstybės valdžia atitekdavo senatui, kuris buvo atsakingas už naujo karaliaus paiešką. Senatas susirinkdavo ir paskirdavo vieną iš savo narių - interreksą - penkių dienų laikotarpiui, kurio vienintelis tikslas buvo paskirti kitą Romos karalių.

Pasibaigus penkių dienų laikotarpiui, interrex (Senatui pritarus) paskiria kitą senatorių kitai penkių dienų kadencijai. Šis procesas tęstųsi tol, kol būtų išrinktas naujas karalius. Interrexui suradus tinkamą kandidatą į karalius, jis pristatydavo jį Senatui, o Senatas jį svarstydavo. Jei Senatas patvirtindavo kandidatą, interreksas sušaukdavo asamblėją ir pirmininkaudavo jai per karaliaus rinkimus.

Kai jis buvo pasiūlytas Susirinkimui, Romos gyventojai galėjo jį priimti arba atmesti. Jei išrinktasis karalius būdavo priimamas, jis ne iš karto pradėdavo eiti pareigas. Prieš suteikiant jam visą karališkąją valdžią ir galią, reikėjo atlikti dar du veiksmus.

Pirmiausia reikėjo gauti dievų valią dėl jo paskyrimo, nes karalius turėjo eiti Romos vyriausiojo kunigo pareigas. Šią ceremoniją atliko auguras, kuris nuvedė išrinktąjį karalių į citadelę, kur jis buvo pasodintas ant akmeninės sėdynės, o žmonės laukė apačioje. Jei karalius būdavo pripažintas vertas karaliaus titulo, auguras paskelbdavo, kad dievai davė palankius ženklus, ir taip patvirtindavo karaliaus kunigiškąją prigimtį.

Antrasis veiksmas, kurį reikėjo atlikti, buvo imperijos suteikimas karaliui. Ankstesnis Susirinkimo balsavimas tik nustatė, kas bus karalius, bet šiuo aktu nesuteikė jam būtinos karaliaus valdžios. Todėl karalius pats pasiūlė Susirinkimui įstatymą, kuriuo jam būtų suteiktas imperiumas, o Susirinkimas, balsuodamas už šį įstatymą, būtų jį suteikęs.

Teoriškai Romos gyventojai rinko savo vadovą, tačiau labiausiai šį procesą kontroliavo Senatas.

Romulas

Romulas buvo pirmasis Romos karalius ir miesto įkūrėjas, todėl šie du vardai aiškiai susiję. 753 m. pr. m. e. Romulas pradėjo statyti miestą ant Palatino kalvos. Įkūręs ir pavadinęs (kaip pasakojama) Romą, jis leido visų klasių žmonėms atvykti į Romą kaip piliečiams, įskaitant vergus ir laisvuosius be skirtumo. Norėdamas aprūpinti savo piliečius žmonomis, Romulas pakvietė kaimynines gentis į Romoje rengiamą šventę, kur iš jų pagrobė jaunas moteris (žinoma kaip Sabinų moterų išprievartavimas). Po kilusio karo su sabinais Romulas pasidalijo karaliaus valdžią su sabinų karaliumi Titu Tatu.

Romulas išrinko 100 geriausių vyrų, kurie sudarė Romos senatą - karaliaus patariamąją tarybą. Šiuos vyrus jis vadino patrais, o jų palikuonys tapo patricijomis. Jis taip pat suskirstė plačiosios liaudies atstovus į trisdešimt kurijų, pavadintų trisdešimties sabiniečių moterų, kurios įsikišo, kad būtų nutrauktas Romulo ir Tatijo karas, vardais. Kurijos sudarė Romos susirinkimų balsavimo vienetus: Kurijos (Comitia Curiata).

Be karo su sabinais ir kitomis gentimis po Sabinų moterų išprievartavimo, Romulas kariavo su fidėnais ir veientais. Po jo mirties, sulaukęs 54 metų, Romulas buvo sudievinamas kaip karo dievas Kvirinas ir tarnavo ne tik kaip vienas iš trijų pagrindinių Romos dievų, bet ir kaip sudievinta Romos miesto atvaizda.

Tarquinius Superbus

Septintasis ir paskutinis Romos karalius buvo Liucijus Tarkvinijus Superbusas. Tarkvinijus buvo kilęs iš etruskų. Jo valdymo metu etruskai pasiekė savo galios viršūnę. Tarkvinijus labiau nei kiti iki jo buvę karaliai naudojo smurtą, žmogžudystes ir terorizmą, kad išlaikytų Romos kontrolę. Jis panaikino daugelį ankstesnių savo pirmtakų konstitucinių reformų.

Sekso skandalas nuvertė karalių. Tarkvinijus esą leido savo sūnui Sekstui Tarkvinijui išprievartauti romėnų patriciją Lukreciją. Sekstas pagrasino Lukrecijai, kad jei ji atsisakys su juo susiporuoti, jis nužudys vergą, paskui nužudys ją, o kūnai bus rasti kartu, ir taip sukels milžinišką skandalą. Lukrecija papasakojo apie grasinimą savo giminaičiams, o paskui nusižudė, kad išvengtų tokio skandalo. Lukrecijos giminaitis Liucijus Junijus Brutas (Marko Bruto protėvis) sušaukė senatą ir 510 m. pr. m. e. įsakė išvaryti Tarkvinijų ir monarchiją iš Romos.

Taigi etruskų valdymas Romoje dramatiškai baigėsi 510 m. pr. m. e., o tai taip pat reiškė etruskų valdžios žlugimą Lacijuje.

Lucijus Junijus Brutas ir Lucijus Tarkvinijus Kollatinas, Tarkvinų giminės narys ir Lukrecijos našlys, tapo pirmaisiais naujosios Romos valdžios konsulais. Ši naujoji valdžia paskatino romėnus užkariauti didžiąją dalį Viduržemio jūros pasaulio ir išsilaikė ateinančius 500 metų iki Julijaus Cezario ir Oktaviano iškilimo.

Po daugelio metų, respublikonų valdymo laikotarpiu, Senatas pasinaudojo šia stipria romėnų opozicija karaliams, kad pateisintų agrarinės reformos vykdytojo Tiberijaus Grakcho nužudymą.

Miesto regiono augimas karalystės laikotarpiu